Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad jei ketiname iš daugelio pavyzdžių nustatyti priešingų įvykių proporcijas, vaizdiniai, pateikiantys mūsų praeities patyrimą, turi likti savo pirminės formos ir išsaugoti savo pradinę proporciją. Tarkime, pavyzdžiui, ilgai stebėjęs aš išsiaiškinau, kad iš dvidešimties į jūrą išplaukiančių laivų grįžta tik devyniolika. Tarkime, dabar aš matau, kad dvidešimt laivų išplaukia iš uosto: perkeliu savo praeities patyrimą į ateitį ir įsivaizduoju, kad devyniolika šių laivų saugiai sugrįš atgal, o vienas pražus. Dėl to nekyla jokių sunkumų. Tačiau dažniausiai mes perbėgame per keletą praeities įvykių idėjų tam, kad suformuluotume sprendimą apie vieną atskirą įvykį, kuris atrodo kelia abejonių, todėl šis sprendimas turi pakeisti mūsų idėjos pirminę formą ir sujungti suskaidytus patyrimo pateiktus vaizdinius, nes būtent pagal jį mes apibrėžiame šį konkretų įvykį, apie kurį samprotaujame. Manoma, kad dauguma šių vaizdinių sutampa, o didesnis jų skaičius sutampa iš vienos šalies. Šie sutampantys vaizdiniai susijungia, todėl idėja tampa stipresnė ir gyvesnė ne tik už paprastą vaizduotės pramaną, bet ir už bet kurią idėją, paremtą mažesniu bandymų skaičiumi. Kiekvienas naujas bandymas yra naujas teptuko potėpis, kuris prideda spalvoms gyvumo, bet negausina ir nepadidina figūros. Ši proto operacija buvo taip išsamiai paaiškinta nagrinėjant atsitiktinumo tikimybę, kad čia man nebereikia stengtis jos aiškiau perteikti. Kiekvieną praeities bandymą galima laikyti tam tikru atsitiktinumu; mes nežinome, ar objektas egzistuos atitikdamas vieną ar kitą bandymą; todėl viskas, kas buvo pasakyta viena tema, tinka abiem.

Tad iš viso to išeina, kad priešingi bandymai sukuria nevisišką tikėjimą arba susilpnindami, arba suskaidydami pripratimą, paskui sujungia skirtingas dalis, ir šis visiškas pripratimas verčia mus daryti bendrą išvadą, kad pavyzdžiai, kurių mes nesame patyrę, būtinai turi būti panašūs į tuos, kuriuos esame patyrę.

Kad dar labiau pagrįstume šį aiškinimą apie antrosios rūšies tikimybę, kai mes žinodami ir apmąstydami samprotaujame pagal priešingus praeities patyrimus, aš pateiksiu tolesnius svarstymus, nebijodamas papiktinti dėl juos lydinčios subtilumo atmosferos. Teisingas samprotavimas, kad ir koks įmantrus, turėtų vis dėlto išsaugoti savo jėgą, panašiai kaip materija išsaugo savo vientisumą ne tik grubesnėse ir labiau juntamose formose, bet ir atmosferoje, ugnyje ir gyvybinėje dvasioje.

Pirma, galime pastebėti, jog nėra tokios didelės tikimybės, kad neleistų priešingos galimybės, kitaip ji liautųsi būti tikimybe ir taptų tikrumu. Ta priežasčių tikimybė, kuri yra plačiausia ir kurią dabar tyrinėjame, priklauso nuo priešingų bandymų, tačiau akivaizdu, kad praeities patyrimas įrodo bent jau ateities galimybę.

Antra, sudedamosios šios galimybės ir tikimybės dalys yra tos pačios prigimties ir skiriasi tik skaičiumi, bet ne rūšimi. Jau pažymėjome, kad visi atskiri atsitiktinumai yra visiškai lygūs ir kad vienintelė aplinkybė, galinti kuriam nors atsitiktiniam įvykiui suteikti pranašumo prieš kitą, yra didesnis atsitiktinumų skaičius. Priežasčių neapibrėžtumas nustatomas iš patyrimo, pateikiančio mums priešingų įvykių įžvalgą, tad taip pat aišku, kad perkeliant praeitį į ateitį, žinomą į nežinomą, kiekvienas praeities bandymas turi tokią pačią vertę, ir tik didesnis jų skaičius gali nusverti į kurią nors šalį. Todėl galimybė, esanti kiekviename šios rūšies samprotavime, susideda iš dalių, šių dalių ir priešingą tikimybę sudarančių dalių prigimtis yra tokia pati.

Trečia, mes galime nustatyti tvirtą maksimą, kad visų moralės ir gamtos reiškinių, kurių kiekviena priežastis susideda iš tam tikro dalių skaičiaus, o padarinių padaugėja arba sumažėja, atsižvelgiant į šio skaičiaus pakitimus, padariniai, tiesą sakant, yra sudėtiniai ir atsiranda iš keleto padarinių, atsirandančių iš kiekvienos priežasties dalies, junginio. Kūno sunkis didėja arba mažėja, jei daugėja arba mažėja jo dalių, todėl mes darome išvadą, kad kiekviena dalis turi šią kokybę ir prisideda prie viso sunkio. Priežasties dalies buvimas arba nebuvimas lemia atitinkamos padarinio dalies buvimą arba nebuvimą. Ši jungtis, arba pastovi sąsaja, įtikinamai įrodo, kad viena dalis yra kitos priežastis. Tikėjimas kokiu nors įvykiu padidėja arba sumažėja atsižvelgiant į atsitiktinumų, arba bandymų, skaičių, todėl jį reikia vertinti kaip sudėtinį padarinį, kurio kiekviena dalis atsiranda iš atitinkamo atsitiktinumų, arba bandymų, skaičiaus.

Dabar sujunkime šiuos tris stebėjimus ir pažiūrėkime, kokią išvadą galime iš jų padaryti. Kiekviena tikimybė turi priešingą galimybę. Ši galimybė susideda iš dalių, kurios iš prigimties yra tokios pačios kaip tikimybės, vadinasi, turi tokią pačią įtaką protui ir supratimui. Tikimybę lydintis tikėjimas yra sudėtinis padarinys, formuojamas sutapus keletui padarinių, kylančių iš kiekvienos tikimybės dalies. Kadangi kiekviena tikimybės dalis prisideda prie tikėjimo kūrimo, vadinasi, kiekviena galimybės dalis turi turėti tokią pačią įtaką priešingai šaliai, nes iš prigimties šios dalys yra visiškai tokios pačios. Priešingas tikėjimas, lydintis galimybę, remiasi tam tikro objekto vaizdu lygiai taip pat, kaip tikimybė remiasi priešingu vaizdu. Šiuo požiūriu abu šie tikėjimo laipsniai yra vienodi. Tad vienintelis būdas, kuriuo didesnis vieno panašių sudėtinių dalių skaičius gali paskleisti savo įtaką ir viršyti kito mažesnį skaičių, yra sukurti stipresnį ir gyvesnį savo objekto vaizdą. Kiekviena dalis pateikia tam tikrą vaizdą, o susijungę visi šie vaizdai sukuria vieną bendrą vaizdą, išsamesnį ir ryškesnį dėl didesnio priežasčių, arba principų, iš kurių jis kyla, skaičiaus.

Sudėtinės galimybės ir tikimybės dalys, panašios iš prigimties, turi sukurti panašius padarinius, o jų padarinių panašumas priklauso nuo to, kad kiekviena jų pateikia tam tikro objekto vaizdą. Tačiau nors šios dalys yra panašios iš prigimties, jos labai skiriasi kiekybe ir skaičiumi, ir pastarasis skirtumas, lygiai kaip panašumas, turi pasireikšti padarinyje. Tuomet tikimybės ir galimybės pateikiamas vaizdas abiem kartais yra galutinis bei vientisas ir apima visas objekto dalis; tad neįmanoma, kad dėl to pasireikštų koks nors skirtumas; ir nėra nieko, be didesnio tikimybės gyvumo, atsirandančio sutampant didesniam vaizdų skaičiui, kas leistų atskirti šiuos padarinius.

Štai beveik toks pats argumentas, tik kitaip nušviečiamas. Visi mūsų samprotavimai apie priežasčių tikimybę pagrįsti praeities perkėlimu į ateitį. Tereikia perkelti bet kurį praeities bandymą į ateitį, kad gautume objekto vaizdą; nesvarbu, ar šis bandymas būtų vienintelis, ar suderintas su kitais tokios pat rūšies; nesvarbu, ar jis būtų grynas, ar supriešintas su kitais priešingos rūšies. Tuomet tarkime, kad jis perima abi šias derinimo ir prieštaravimo kokybes, dėl to jis nepraranda pirminės vaizdo perteikimo galios, o tik sutampa ir priešinasi kitiems bandymams, turintiems panašią įtaką. Todėl gali kilti klausimas, kokiu būdu jie sutampa ir prieštarauja. Dėl sutapimo , turime pasirinkimą tik iš šių dviejų hipotezių. Pagal pirmąją objekto vaizdas, sukeltas perkėlus visus praeities bandymus, išsaugo savo grynumą, tik padidėja vaizdų skaičius. Arba pagal antrąją jis įsiterpia tarp kitų panašių ir sutampančių vaizdų ir suteikia jiems daugiau jėgos ir gyvumo. Tačiau kad pirmoji hipotezė klaidinga, akivaizdu iš bandymo, kuris mums parodo, kad bet kurį samprotavimą lydintis tikėjimas susideda iš vienos, o ne iš daugybės panašių išvadų, kurios tik trikdytų protą ir dažniausiai jų būtų per daug, kad jas apimtų bet kuris vienas aiškus baigtinis gebėjimas. Vadinasi, lieka tik viena pagrįsta nuomonė, kad šie panašūs vaizdai įsiterpia vieni tarp kitų ir sujungia savo jėgas, kad sukurtų vaizdą, stipresnį ir aiškesnį už atsirandantį iš bet kurio jų atskirai. Tai ir yra būdas, kaip praeities bandymai sutampa, kai yra perkeliami į bet kurį ateities įvykį. O dėl jų prieštaravimo būdo, akivaizdu, kad priešingi vaizdai nesuderinami vienas su kitu ir neįmanoma, kad daiktas galėtų egzistuoti atitikdamas juos abu iš karto, todėl jų įtaka tampa abipusiai destruktyvi, ir protas linksta prie didesniojo, tačiau tik su ta jėga, kuri lieka atėmus mažesnįjį.