Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

XII SKYRIUS Apie priežasčių tikimybę

Visa, ką aš esu pasakęs apie atsitiktinumų tikimybę, gali pasitarnauti tik vienu tikslu — padėti mums paaiškinanti priežasčių tikimybę, nes, bendru filosofų pripažinimu, tai, ką neišmanėliai vadina atsitiktinumu, yra ne kas kita, tik slapta ir nutylėta priežastis. Todėl šią tikimybės rūšį mums svarbiausia ištyrinėti.

Priežasčių tikimybės esti keleto rūšių, tačiau visos jos kilusios iš to paties šaltinio, tai yra iš idėjų asociacijos su turimu įspūdžiu. Pripratimas, sukuriantis asociaciją, atsiranda iš kartotinio objektų jungimosi, todėl savo tobulumą jis turi pasiekti laipsniškai ir turi įgauti naujos jėgos kiekvieną kartą, kai jį pastebime. Pirmąjį kartą jėgos esti mažai arba visai nėra; antrasis kartas jos truputį prideda, trečiasis tampa dar juntamesnis; ir tik po šių žingsnių palengva mūsų sprendimas tampa visiškai patikimas. Tačiau prieš pasiekdamas visišką tobulumą jis pereina keletą žemesnių laipsnių ir ties kiekvienu jų tegali būti vertinamas kaip prielaida arba tikimybė. Todėl šis laipsniškas perėjimas nuo tikimybių prie įrodymų dažniausiai yra nepastebimas; o skirtumą tarp šių dviejų akivaizdumo rūšių lengviau suvokti, jei laipsniai nutolę, o ne artimi ir gretimi.

Šia proga verta pažymėti, kad nors čia paaiškinta tikimybių rūšis yra pirmoji pagal tvarką ir natūraliai eina pirma bet kurio galinčio egzistuoti visiško įrodymo, vis dėlto niekam, sulaukusiam brandaus amžiaus, ji nebegali būti pažini. Tiesa ta, kad nieko nėra labiau įprasta, kaip tai, kad geriausias žinias turintiems žmonėms pasiekiamas tik neužtenkamas daugelio tam tikrų įvykių patyrimas, kuris natūraliai sukuria tik neužtenkamą pripratimą ir perėjimą; tuokart turime atsižvelgti į tai, kad protas, suformavęs kitą priežasčių ir padarinių ryšio stebėjimą, iš šio stebėjimo suteikia naujos jėgos savo samprotavimui ir juo remdamasis gali pagrįsti argumentą vienu atskiru bandymu, jei jis deramai parengtas ir ištyrinėtas. Jei kartą pastebime, kad kas nors išeina iš kurio nors objekto, mes darome išvadą, kad tai visada iš jo išeis; ir šią maksimą ne visada laikome tikra ne dėl bandymų skaičiaus trūkumo, o dėl to, kad dažnai susiduriame su priešingais pavyzdžiais, kurie veda mus prie kitos rūšies tikimybių, kur tarp mūsų patyrimo ir stebėjimo atsiranda priešingumas.

Žmonėms būtų labai lengva tvarkyti savo gyvenimą ir veiksmus, jei tie patys objektai visada būtų sujungti kartu, ir mes neturėtume ko bijoti, be savo pačių sprendimų klaidų, nes nebūtų pagrindo nuogąstauti dėl prigimties neapibrėžtumo. Tačiau dažnai pastebime, kad vienas stebėjimas prieštarauja kitam ir kad priežastys ir padariniai ne visada eina tokia pat tvarka, kokią esame patyrę, tai dėl šio neapibrėžtumo mes esame priversti keisti savo samprotavimą, atsižvelgdami į įvykių priešingumą. Pirmas šiame skyriuje kylantis klausimas yra apie minėto priešingumo prigimtį ir priežastis.

Neišmanėliai, sprendžiantys apie daiktus pagal pirmąjį jų pasireiškimą, priskiria įvykių neapibrėžtumą šiam priežasčių neapibrėžtumui, tai dažnai sužlugdo įprastą priežasčių įtaką, nors jos ir nesusiduria su jokiomis kliūtimis ar trukdžiais atlikdamos savo operacijas. Tačiau filosofai, beveik kiekvienoje prigimties dalyje stebintys didelę įvairovę paskatų ir principų, paslėptų dėl jų smulkumo ar nuotolio, pastebi, kad bent jau yra galimybė, kad įvykių prieštaravimas atsiranda ne iš atsitiktinės priežasties, bet iš slaptos prieštaringų priežasčių operacijos. Ši galimybė virsta tikrumu toliau stebint, ir jie pažymi, kad atidžiau pažvelgus padarinių priešingumas visada atskleidžia priežasčių priešingumą ir atsiranda iš jų abipusių kliūčių ir priešpriešos. Valstietis neras, ką geriau pasakyti, kodėl sustojo koks nors kišeninis ar kitoks laikrodis, be to, kad jis ir paprastai blogai eina, o laikrodžių meistras lengvai supras, kad ta pati spyruoklės ar švytuoklės jėga visada vienodai veikia krumpliaračius, tačiau jos įprastas poveikis sutrinka greičiausiai dėl smulkių dulkelių, stabdančių visą judėjimą. Stebėdami daug panašių pavyzdžių filosofai formuluoja maksimą, kad jungtis tarp priežasčių ir padarinių yra lygiai būtina ir kad tariamas neaiškumas kai kuriuose pavyzdžiuose yra nulemtas slaptos prieštaringų priežasčių priešpriešos.

Tačiau kad ir kaip skirtingai filosofai ir neišmanėliai aiškintų įvykių priešingumą, jie visada iš jo daro tokias pačias ir pagrįstas tais pačiais principais išvadas. Praeities įvykių priešingumas gali suteikti mūsų tikėjimui ateitimi tam tikro neryžtingumo dviem skirtingais būdais. Pirma , sukuriamas užtenkamas pripratimas ir perėjimas nuo turimo įspūdžio prie susijusios idėjos. Jei bet kurių dviejų objektų jungtis esti kartotinė, tačiau ne visiškai pastovi, protas verčiamas pereiti nuo vieno objekto prie kito; tačiau nėra šio visiško pripratimo kaip tada, kai ši sąjunga esti nepertraukiama ir visi turimi jos pavyzdžiai yra vienodi ir vienarūšiai. Iš įprasto savo veiksmų ir samprotavimų patyrimo žinome, kad nekintamas bet kurio gyvenimo dalyko pastovumas sukuria stiprų polinkį ir tendenciją laikytis jo ir ateityje; nors yra pripratimų, turinčių mažesnio laipsnio jėgą, proporcingą mažesnio laipsnio mūsų elgesio pastovumui ir vienodumui.

Be abejonės, kartais veikia ir šis principas ir sukuria tokių išvadų, kokias mes darome iš priešingų reiškinių; tačiau esu įsitikinęs, kad tyrinėdami pastebėtume, jog ne šis principas dažniausiai veikia šitaip samprotaujantį protą. Kai proto nusistatymo laikomės vien iš pripratimo, nuo vieno objekto vaizdo prie tikėjimo kitu, kurį dažnai pastebime jį lydint, pereiname visiškai nemąstydami ir nė akimirksnio neužgaišdami. Kadangi įprotis nepriklauso nuo jokių svarstymų, jis operuoja akimirksniu, laiko refleksijai nepalieka. Tačiau savo tikimybiniuose svarstymuose tokio operavimo pavyzdžių turime nedaug; netgi mažiau negu kylančiuose iš nepertraukiamos objektų sąsajos. Pirmosios rūšies samprotavimuose mes paprastai sąmoningai atsižvelgiame į praeities įvykių priešingumą, palyginame skirtingas priešingas dalis ir kruopščiai pasveriame turimą kiekvienos dalies patyrimą. Todėl galime padaryti išvadą, kad šios rūšies mūsų samprotavimai atsiranda ne tiesiogiai iš pripratimo, o aplinkiniu būdu, kurį dabar pasistengsime paaiškinti.

Akivaizdu, kad jei objektą lydi priešingi padariniai, sprendžiame apie juos tik pagal savo praeities patyrimą ir visada laikome galimais tuos, kuriuos stebėjome iš jų atsirandant. Ir kaip praeities patyrimas valdo mūsų sprendimus dėl šių padarinių galimybės, taip jis valdo ir dėl jų tikimybės; ir labiausiai įprastą padarinį mes visada laikome labiausiai tikėtinu. Tad čia mums reikia apsvarstyti du dalykus, t. y. kokie motyvai verčia mus praeitį laikyti ateities standartu ir kokiu būdu mes pasirenkame vienintelį sprendimą iš priešingų praeities įvykių.

Pirmiausia galime pažymėti, jog prielaida, kad ateitis panaši į praeitį , nepagrįsta jokiais argumentais, bet yra kilusi vien iš pripratimo, kuris verčia mus ateityje tikėtis tokio paties objektų išsidėstymo, prie kurio esame įpratę. Šis įprotis, arba nusistatymas, perkelti praeitį į ateitį yra galutinis ir tobulas; vadinasi, pirmajam vaizduotės impulsui šio pobūdžio sampotavimuose būdingos tos pačios kokybės.

Tačiau, antra, jei svarstydami praeities patyrimus pastebime, kad jie yra priešingos prigimties, šis nusistatymas, nors pats jis esti galutinis ir tobulas, nepateikia mums stabilaus objekto, bet pasiūlo keletą nesutampančių vaizdinių, išdėstytų tam tikra tvarka ir pagal tam tikras proporcijas. Tad pirmasis impulsas suskaidomas į dalis ir pasklinda po šiuos vaizdinius, kurių kiekvienas jėgos ir gyvumo, kylančių iš impulso, gauna po lygiai. Bet kuris iš šių praeities įvykių ir vėl gali įvykti, ir mes nusprendžiame, kad kai jie tikrai įvyks, susimaišys pagal tą pačią proporciją kaip ir praeityje.