Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Aš suprantu, koks painus šis samprotavimas turėtų atrodyti daugumai skaitytojų; nepratę prie tokių gilių intelektinių proto gebėjimų apmąstymų, jie bus linkę atmesti kaip chimeriškus visus, neatitinkančius visuotinai priimtų sampratų ir pačių lengviausių bei akivaizdžiausių filosofijos principų. Ir, be abejo, reikia šiek tiek pastangų įsigilinti į šiuos argumentus; nors galbūt jų reikia labai nedaug suvokti bet kurios šia tema paplitusios hipotezės netobulumui, ir filosofija kol kas tegali labai menkai nušviesti tokias didingas ir tokias įdomias spekuliacijas. Tereikia žmonėms vieną kartą visiškai įsitikinti šiais dviem principais, kad joks atskirai mąstomas objektas neturi savyje nieko , kas leistų mums daryti jo ribas peržengiančią išvadą; ir kad netgi pastebėję dažną ir pastovią objektų sąsają , mes neturime jokios priežasties apie jokį objektą daryti kitokių išvadų , išskyrus tas , kurias esame patyrę; aš sakau, tereikia žmonėms vieną kartą visiškai įsitikinti šiais dviem principais, ir tai juos taip išlaisvins nuo visų įprastinių sistemų, kad jiems bus visiškai nesunku suvokti bet kurią, kad ir kokia neįprasta ji pasirodytų. Mes pastebėjome, kad šie principai yra gana įtikinami, net jei taikome savo tvirčiausiems priežastingumo samprotavimams; tačiau aš drįstu teigti, kad šių spėtinų, arba tikimybinių, samprotavimų atžvilgiu jie įgauna naują akivaizdumo laipsnį.

Pirma , aišku, kad šios rūšies samprotavimuose ne turimas objektas, svarstant vien apie jį, suteikia mums priežastį išvadai apie bet kurį kitą objektą arba įvykį daryti. Juk kitas objektas yra laikomas netikru, ir šis netikrumas kyla, nes pirmajame yra paslėptas priežasčių priešingumas; jei kuri nors iš šių priežasčių pasireikštų žinomose šio objekto kokybėse, ji nebebūtų slapta, o mūsų išvada nebūtų netikra.

Tačiau, antra , taip pat aišku, kad jei šios rūšies samprotavimuose praeities perkėlimas į ateitį būtų pagrįstas vien supratimo išvada, jie niekada nesukeltų jokio tikėjimo tikrumu. Kai į ateitį perkeliame priešingus bandymus, mes tegalime pakartoti šiuos priešingus bandymus pagal jiems būdingas proporcijas; tai negali sukurti jokio tikrumo dėl jokio atskiro įvykio, apie kurį mes samprotaujame; nebent fantazija sulydytų visus tuos sutampančius vaizdinius ir gautų iš jų vieną idėją ar vaizdinį, intensyvų ir gyvybingą proporcingai jį sukėlusių bandymų skaičiui ir jų persvarai priešingų atžvilgiu. Mūsų praeities patyrimas nepateikia jokio apibrėžto objekto, o mūsų tikėjimas, kad ir koks silpnas, susitelkia prie apibrėžto objekto, todėl akivaizdu, kad tikėjimas atsiranda ne vien iš praeities perkėlimo į ateitį, bet ir iš kažkokios su juo susijusios fantazijos operacijos. Tai gali paskatinti mus suvokti, kokiu būdu šis gebėjimas įsiterpia į visus mūsų samprotavimus.

Užbaigsiu šią temą dviem pamąstymais, kurie gali pelnyti mūsų dėmesį. Pirmąjį galima paaiškinti šitaip. Kai protas formuluoja samprotavimą apie kokį nors tiktai tikėtiną faktą ir nukreipia savo žvilgsnį atgal į kokį nors praeities patyrimą bei perkelia jį į ateitį, jam pateikiama tiek daug priešingų jo objekto vaizdų, iš kurių tie, kurie yra tos pačios rūšies, sujungiami ir patenka į vieną proto veiksmą, pasitarnaujantį jam sustiprinti ir pagyvinti. Tačiau tarkime, kad ši daugybė objekto vaizdų arba švystelėjimų atsiranda ne iš patyrimo, o iš sąmoningo vaizduotės veiksmo; iš to nebus minėto padarinio, ar bent jau jis bus ne tokio pat laipsnio. Mat nors įprotis ir lavinimas ir sukuria tikėjimą dėl kartojimo, kylančio ne iš patyrimo, vis dėlto jam reikia ilgo laiko tarpo bei labai dažno ir netyčinio kartojimo. Apskritai galime pasakyti, kad asmuo, kuris imtų30 sava valia kartoti savo mintyse kokią nors idėją, kad ir paremtą vienu praeities patyrimu, jis ne daugiau būtų linkęs tikėti jos objekto egzistavimu, kaip tuomet, jei būtų pasitenkinęs viena jos apžvalga. Nė nekalbant apie tyčios poveikį; kiekvienas proto veiksmas, atskiras ir nepriklausomas, turi atskirą įtaką ir nejungia savo jėgos prie kitų savo veiksmų. Nesujungti su jokiu bendru juos kuriančiu objektu veiksmai neturi jokio santykio vienas su kitu; vadinasi, nevykdo jokio jėgų perkėlimo ar jungimo. Šį reiškinį geriau suprasime šiek tiek toliau.

Mano antrasis pamąstymas pagrįstas tomis didelėmis tikimybėmis, apie kurias protas pajėgus spręsti, ir tais nedideliais skirtumais, kuriuos jis gali tarp jų pastebėti. Kai iš vienos šalies atsitiktinumų arba bandymų yra dešimt tūkstančių, o iš kitos šalies — dešimt tūkstančių ir vienas, pirmenybę, atsižvelgiant į šią persvarą, nusprendžiama suteikti antrajai, nors aišku, kad protui neįmanoma peržvelgti kiekvieno konkretaus vaizdo ir įžvelgti didesnį vaizdinio gyvumą, atsirandantį iš didesnio skaičiaus, kai skirtumas toks neženklus. Turime atitinkamą jaudulių pavyzdį. Pagal minėtus principus akivaizdu, kad kai objektas sužadina kokią nors mūsų aistrą, kintančią atsižvelgiant į objekto dydžio pasikeitimą, aš sakau, akivaizdu, kad ši aistra, tiesą sakant, yra ne paprasta, o sudėtinė emocija, susidedanti iš didelio skaičiaus silpnesnių aistrų, kurias sukelia kiekvienos objekto dalies vaizdas. Kitaip būtų neįmanoma, kad aistra didėtų didėjant šioms dalims. Tad žmogus, kuris trokšta tūkstančio svarų sterlingų, iš tikrųjų turi tūkstantį ar daugiau troškimų, kurie susijungę, atrodo, sudaro tik vieną aistrą; tačiau jos sudėtis akivaizdžiai atsiskleidžia kaskart keičiantis objektui, nes pirmenybę žmogus teikia didesniam skaičiui, gal didesniam tik vienu vienetu. Vis dėlto nieko nėra aiškiau už tai, kad toks mažas skirtumas negali būti įžvelgiamas aistrose ir negali perteikti jų tarpusavio skirtumo. Vadinasi, mūsų elgesio skirtumas teikiant pirmenybę didesniam skaičiui priklauso ne nuo mūsų aistros, bet nuo įpročio ir bendrųjų taisyklių. Mes turime daugybę pavyzdžių, kad didėjantys bet kurios sumos skaičiai didina aistrą — jei skaičiai tikslūs ir skirtumas juntamas. Iš savo tiesioginio pojūčio protas gali suvokti, kad trys ginėjos sukuria didesnę aistrą negu dvi; o jį jis perkelia prie didesnių skaičių dėl panašumo; ir pagal bendrą taisyklę tūkstančiui ginėjų priskiria didesnę aistrą negu devyniems šimtams devyniasdešimt devynioms. Šias bendrąsias taisykles mes netrukus pasiaiškinsime.

Tačiau be šių dviejų tikimybės rūšių, kylančių iš netobulo patyrimo ir iš priešingų priežasčių , dar yra trečioji, atsirandanti iš ANALOGIJOS, kuri skiriasi nuo minėtų kai kuriomis svarbiomis aplinkybėmis. Pagal jau paaiškintą hipotezę, visų rūšių priežasčių ir padarinių samprotavimai grindžiami dviem konkrečiais dalykais, t. y. bet kurių dviejų objektų pastovia sąsaja visuose praeities patyrimuose ir turimo objekto panašumu į bet kurį iš jųdviejų. Šių dviejų dalykų padarinys tas, kad turimas objektas sustiprina ir pagyvina vaizduotę ir kad panašumas kartu su pastovia sąjunga perteikia šią jėgą ir gyvumą susijusiai idėjai, todėl sakome, kad ja tikime arba pritariame jai. Jei susilpninate sąjungą arba panašumą, susilpninate perkėlimo principą, vadinasi, ir iš jo atsirandantį tikėjimą. Pirmojo įspūdžio gyvumas negali būti visapusiai perduotas susijusiai idėjai, jei jo objektų sąsaja nėra pastovi arba jei turimas įspūdis visapusiai neatitinka nė vieno iš objektų, kurių sąjungą mes įpratę stebėti. Šios paaiškintos atsitiktinumų ir priežasčių tikimybės turi sąjungos pastovumą, ir jis sumažėja, o tikimybėse, atsirandančiose iš analogijos, yra tik panašumas, ir jis paveikiamas. Be tam tikro panašumo, kaip ir be sąjungos laipsnio, neįmanomas joks samprotavimas; tačiau panašumas apima daug skirtingų laipsnių, todėl samprotavimas tampa proporcingai tvirtesnis ir tikresnis. Bandymas praranda savo jėgą perkėlus jį į nevisiškai panašius pavyzdžius, nors akivaizdu, kad jis vis dėlto gali išlaikyti jos tiek, kad pagrįstų tikimybę, kol lieka bent šiek tiek panašumo.