Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Prie šio paaiškinimo apie skirtingas atviro ir slapto pataikavimo arba satyros įtakas aš pridėsiu kito analogiško reiškinio aptarimą. Yra daug garbės dalykų, susijusių tiek su vyrais, tiek su moterimis, kurių atvirų ir viešų pažeidimų pasaulis niekada neatleidžia, tačiau į kuriuos jis dažniausiai linkęs žiūrėti pro pirštus, jeigu išsaugomas išorinis padorumas, o pats prasižengimas esti slaptas ir nutylimas. Netgi tie, kurie iš tikrųjų žino, kad nusižengimas buvo padarytas, atleidžia jį lengviau, kai įrodymai atrodo tam tikra prasme netiesioginiai ir dviprasmiški, o ne kai jie yra tiesioginiai ir nepaneigiami. Abiem kartais pateikiama ta pati idėja ir, tiesą sakant, ją vienodai palaiko sprendimas; ir vis dėlto jos įtaka yra skirtinga dėl skirtingo pateikimo būdo.

Jei dabar mes palyginsime abu šiuos atvirą ir slaptą garbės kodekso pažeidimus, tai pastebėsime, kad skirtumas tarp jų tas, kad pirmojo požymis, pagal kurį mes darome išvadą apie peiktiną veiksmą, yra vienintelis, ir jo vieno užtenka, kad taptų mūsų samprotavimo ir sprendimo pagrindu; o antrojo tokių požymių gausu, ir jie beveik arba visiškai neįtikinami, jei yra vieni ir nelydimi daugelio smulkių, beveik neįžvelgiamų aplinkybių. Tačiau, be abejonės, teisinga tai, kad bet kuris samprotavimas visada yra juo įtikinamesnis, juo vientisesnis ir užbaigtesnis akims ir juo mažiau darbo jis teikia vaizduotei, kai ši renka jo dalis ir pereina nuo jų prie susijusiuos idėjos, pagal kurią formuluoja išvadą. Minties darbas sutrikdo darnią jausmų tėkmę, kaip matysime toliau33. Idėja nešauna mums taip gyvai, vadinasi, ir neturi tokios įtakos aistrai ir vaizduotei.

Pagal tuos pačius principus mes galime paaiškinti ir šias KARDINOLO DE RETZO [34] pastabas: kad yra daug dalykų , dėl kurių pasaulis nori būti apgautas ; ir kad jis lengviau atleidžia žmogui už poelgius , negu už kalbas , nederančias jo profesijai ir reputacijai. Žodžiais dažniausiai prasižengiama atviriau ir aiškiau nei veiksmais, kurie leidžia daug švelninančių aplinkybių ir ne taip aiškiai atskleidžia veikėjo ketinimus ir pažiūras.

Tad iš viso to išeina, kad bet kurios rūšies nuomonė ar sprendimas, neprilygstantis žinojimui, kyla grynai iš suvokimo jėgos ir gyvumo ir kad iš šių kokybių prote susideda tai, ką mes vadiname TIKĖJIMU bet kurio objekto egzistavimu. Ši jėga ir šis gyvumas geriausiai pastebimi atmintyje, todėl mūsų pasitikėjimas šio gebėjimo teisingumu yra toks stiprus, kokį tik galima įsivaizduoti, o daugeliu atžvilgių prilygsta demonstraciniam tikrumui. Kitas šių kokybių laipsnis kyla iš priežasties ir padarinio santykio; šis taip pat yra labai stiprus, ypač jei iš patyrimo nustatoma, kad sąsaja yra visiškai pastovi, ir jei mums pateikiamas objektas yra visiškai panašus į tuos, kuriuos esame patyrę. Tačiau po šio akivaizdumo laipsnio eina daug kitų, kurių aistroms ir vaizduotei daromos įtakos laipsnis proporcingas jėgos ir gyvumo laipsniui, jų perduodamam idėjoms. Pripratimas leidžia mums pereiti nuo priežasties prie padarinio, o iš kurio nors turimo įspūdžio mes pasiskoliname gyvumą, kurį paskleidžiame susijusiai idėjai. Tačiau jei nesame stebėję užtenkamo pavyzdžių skaičiaus susikurti stipriam pripratimui; arba jei šie pavyzdžiai prieštarauja vieni kitiems; arba jei panašumas nėra visiškas; arba jei turimas įspūdis yra silpnas ir miglotas; arba jei patyrimas iš dalies išsitrynė iš atminties; arba jei jungtis priklauso nuo ilgos objektų grandinės; arba jei išvados, kilusios iš bendrųjų taisyklių, vis dėlto jų neatitinka, — visais šiais atvejais akivaizdumas mažėja mažėjant idėjos jėgai ir intensyvumui. Tokia tad yra sprendimo ir tikimybės prigimtis.

Be abejonių nekeliančių argumentų, kuriais pagrįsta kiekviena šios sistemos dalis, tikrąjį autoritetą jai teikia šių dalių dermė ir tai, kad vienos iš jų būtinai reikia kitai paaiškinti. Tikėjimas, lydintis mūsų atmintį, yra tos pačios prigimties, kaip ir tas, kuris kyla iš mūsų sprendimų; taip pat ir sprendimas, kylantis iš pastovios ir nekintamos priežasčių ir padarinių jungties, visiškai nesiskiria nuo to, kuris priklauso nuo trūkinėjančios ir neapibrėžtos. Tikrai akivaizdu, kad darydamas nutarimus iš priešingų bandymų, protas pirma pasidalija pats ir linksta į vieną ar į kitą šalį proporcingai mūsų matytų ir įsimintų bandymų skaičiui. Ši kova galiausiai lemiama tos šalies naudai, kurioje mes stebime didesnį šių bandymų skaičių; vis dėlto akivaizdumo jėga susilpnėja atitinkamai pagal priešingų bandymų skaičių. Visos galimybės, iš kurių tikimybė susideda, atskirai operuoja vaizduote ir galiausiai didesnė galimybių sankaupa ima viršų jėga, atitinkančia jų persvarą. Visi šie reiškiniai veda tiesiai prie pateikiamos sistemos; ir pagal jokius kitus principus niekada nebus įmanoma patenkinamai ir nuosekliai jų paaiškinti. Jei nelaikysime šių sprendimų įpročio poveikiu vaizduotei, mes pasimesime tarp nesibaigiančių prieštaravimų ir absurdiškumų.

XIV SKYRIUS Apie būtinosios jungties idėją

Paaiškinome būdą, kuriuo mes protaujame už tiesioginių savo įspūdžių ribų ir prieiname prie išvados , kad šios tam tikros priežastys turi turėti šiuos tam tikrus padarinius; dabar turime grįžti prie to, ką jau padarėme, ir ištyrinėti klausimą, kuris35 iškilo mums iš pat pradžių ir kurį mes praleidome, t. y.: kokia yra mūsų būtinumo idėja, kai sakome, kad du objektai yra būtinai sujungti kartu? Šiame skyriuje aš pakartosiu tai, ką dažnai turėjau progos sakyti: kadangi neturime jokios idėjos, kuri nebūtų kilusi iš įspūdžio, mes turime rasti kažkokį įspūdį, kuris sukelia šią būtinumo idėją, jeigu tvirtiname, kad tikrai turime tokią idėją. Laikydamasis šios tvarkos, aš svarstau, kokiuose objektuose, kaip mes paprastai tikimės, glūdi būtinumas, o pastebėjęs, kad jis visada priskiriamas priežastims ir padariniams, nukreipiu savo akis į du objektus, kurie, manau, yra susieti šiuo santykiu, ir ištyrinėju juos ir visas aplinkybes, į kurias jie gali pakliūti. Aš iškart suvokiu, kad jie yra gretimi laike ir vietoje ir kad objektas, kurį vadiname priežastimi, yra pirmesnis už kitą, vadinamą padariniu. Joks pavyzdys neveda manęs toliau, ir neįmanoma atrasti jokio trečio santykio tarp šių objektų. Tad aš praplečiu savo įžvalgą, kad apimčiau keletą pavyzdžių; ir pastebiu, kad panašūs objektai visada egzistuoja turėdami panašius gretimumo ir sekos santykius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nelabai prisideda prie mano tikslo. Keletas apmąstytų pavyzdžių tik pakartoja tuos pačius objektus; vadinasi, niekada negali iškelti naujos idėjos. Tačiau patyrinėjęs giliau aš pastebiu, kad ne kaskart objektai kartojasi taip pat, bet sukuria naują įspūdį, o kartu ir idėją, kurią aš dabar tyrinėju. Mat po dažno kartojimosi aš pastebiu, kad, pasirodžius vienam iš objektų, įpročio nutarimu protas turi turėti omenyje įprastinį šio objekto palydovą, ir turėti omenyje ryškesnėje šviesoje, atsižvelgiant į jo santykį su pirmuoju objektu. Taigi būtent šis įspūdis, arba nutarimas , ir suteikia man būtinumo idėją.

Aš neabejoju, kad šie išvedžiojimai bus lengvai priimti iš pirmo žvilgsnio, kaip akivaizdi principų, kuriuos jau nustatėme ir kuriais dažnai naudojomės savo samprotavimuose, dedukcija. Šis akivaizdumas tiek iš pirmųjų principų, tiek ir iš dedukcijų gali nejučia mus privesti prie išvados ir leisti įsivaizduoti, kad ji neturi nieko nepaprasto ir verto mūsų smalsumo. Tačiau nors toks neapdairumas gali padėti lengviau suprasti šį samprotavimą, jis leis jį lengviau ir pamiršti, todėl, manau, dera įspėti, kad ką tik aš ištyrinėjau vieną svarbiausių filosofijos klausimų, t. y. susijusį su priežasčių, galia ir veiksnumu , kuriuo visi mokslai, regis, labai domisi. Šis įspėjimas natūraliai sužadins skaitytojo dėmesį ir privers jį ieškoti išsamesnio tiek mano doktrinos, tiek ir ją pagrindžiančių argumentų paaiškinimo. Šis pageidavimas toks protingas, kad aš negaliu atsisakyti jo patenkinti; ypač kad tikiuosi, jog kuo daugiau šie principai bus tyrinėjami, tuo daugiau jėgos ir akivaizdumo jie įgaus.