Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Antra, aišku, kad šis panašių objektų pasikartojimas panašiomis aplinkybėmis nesukuria nieko naujo nei šiems objektams, nei jokiam išoriniam kūnui. Juk visi lengvai sutiks, jog patys tie keli mūsų turimi panašių priežasčių ir padarinių jungimosi pavyzdžiai yra visiškai nepriklausomi ir kad judėjimo perdavimas, kurį dabar matau kaip dviejų biliardo rutulių susidūrimo rezultatą, visiškai skiriasi nuo to, kurį mačiau kaip tokio postūmio rezultatą prieš dvylika mėnesių. Šie postūmiai neturi jokios įtakos vienas kitam. Jie visiškai atskirti laiko ir vietos; ir vienas galėtų egzistuoti ir perduoti judėjimą, nors kito niekada nė nebūtų buvę.

Tuomet jokiuose objektuose nieko naujo neatsiranda ir nesukuriama nei dėl jų pastovios sąsajos nei dėl jų sekos ir gretimumo santykių nepertraukiamo panašumo. Tačiau iš šio panašumo kaip tik ir gaunamos būtinumo, galios ir veiksnumo idėjos. Tad šios idėjos neatstovauja jokiam dalykui, priklausančiam arba galinčiam priklausyti pastoviai susietiems objektams. Šis argumentas, kad ir kokiu požiūriu mes jį tyrinėsime, bus nenuginčijamas. Panašūs pavyzdžiai vis tiek yra pirmasis mūsų galios ir būtinybės idėjų šaltinis, nors kartu dėl savo panašumo jie neturi jokios įtakos nei vienas kitam, nei jokiam išoriniam objektui. Todėl turime apsisukti ir kur nors kitur ieškoti šios idėjos šaltinio.

Nors keletas panašių pavyzdžių, sukeliančių galios idėją, neturi jokios įtakos vienas kitam ir niekada negali sukurti jokios naujos objekto , kuris galėtų būti šios idėjos modeliu, kokybės, vis dėlto šio panašumo stebėjimas sukuria protui naują įspūdį, kuris ir yra realus jos modelis. Mat po to, kai užtektiname skaičiuje pavyzdžių stebime panašumą, mes tiesiogiai pajuntame proto nuostatą pereiti nuo vieno iš objektų prie įprastinio jo palydovo ir dėl šio santykio suvokti jį ryškesnėje šviesoje. Ši nuostata yra vienintelis panašumo padarinys, vadinasi, jis turi būti toks pats kaip galia, arba veiksnumas, kurio idėja gaunama iš panašumo. Keletas panašaus jungimosi pavyzdžių veda mus prie galios ir būtinybės sampratos. Patys šie pavyzdžiai visiškai skiriasi vienas nuo kito ir, be sąjungos prote, kuris juos stebi ir surenka jų idėjas, jokios kitos sąjungos neturi. Taigi būtinumas yra šio stebėjimo padarinys ir yra ne kas kita, tik vidinis proto įspūdis, arba nuostata, perkelti mūsų mintis nuo vieno objekto prie kito. Nepanagrinėję jo šiuo požiūriu niekada negalėsime prieiti net prie labiausiai nutolusios jo sampratos ar priskirti jo išoriniams arba vidiniams objektams, sielai arba kūnui, priežastims arba padariniams.

Būtinoji jungtis tarp priežasčių ir padarinių yra mūsų daromos išvados iš vienų apie kitus pagrindas. Mūsų daromos išvados pagrindas yra perėjimas, kylantis iš įprastinės sąjungos. Tad tai yra tas pats.

Būtinumo idėja kyla iš kokio nors įspūdžio. Nėra jokio mūsų juslių perduodamo įspūdžio, galinčio sukelti šią idėją. Tad ji turi būti gaunama iš kokio nors vidinio, arba iš refleksijos, įspūdžio. Nėra jokio vidinio įspūdžio, turinčio kokį nors santykį su aptariamu dalyku, be įpratimo sukurto polinkio pereiti nuo objekto prie jo įprastinio palydovo — idėjos. Tad būtinumas yra kažkas, kas egzistuoja prote, ne objektuose; ir mums niekada nebūtų įmanoma suformuluoti net ir labiausiai nutolusios jo idėjos, jei laikytume jį kūnų kokybe. Arba mes neturime jokios būtinumo idėjos, arba būtinumas tėra tik minties nuostata pereiti nuo priežasčių prie padarinių ir nuo padarinių prie priežasčių, atsižvelgiant į patirtą jų sąjungą.

Tad būtinumas, dėl kurio dukart du yra keturi, o trys trikampio kampai yra lygūs dviem statiems, esti vien supratimo, pagal kurį mes apgalvojame ir palyginame idėjas, veiksme; panašiai būtinumas, arba galia, jungianti priežastis ir padarinius, esti proto nuostatoje pereiti nuo vienų prie kitų. Priežasčių veiksnumo, arba energijos, nėra nei pačiose priežastyse, nei dievybėje, nei šių principų sutapimo vietoje; ji priklauso grynai sielai, kuri nagrinėja dviejų ar daugiau objektų sąjungą visuose praeities pavyzdžiuose. Čia ir yra tikroji priežasčių galia, kartu ir jų jungtys ir būtinumas.

Aš suprantu, kad iš visų paradoksų, kuriais turėjau ar turėsiu progą remtis rašydamas šį traktatą, pateiktasis yra pats aštriausias ir kad tik tvirtais įrodymais ir samprotavimais aš galiu tikėtis kada nors pasiekti pripažinimą ir įveikti įsišaknijusius žmonijos prietarus. Kiek kartų, kol prisiderinsime prie šios doktrinos, mes turėsime kartoti sau, kad paprastas kad ir kaip susijusių bet kurių dviejų objektų ar veiksmų vaizdas niekada negali duoti mums galios ar jų jungties idėjos; kad ši idėja kyla iš jų sąjungos kartotinumo; kad kartotinumas nei atskleidžia kokį nors dalyką apie objektą, nei yra šio dalyko priežastis, o tik turi įtakos protui dėl savo sukuriamo įprastinio perėjimo; kad dėl to šis įprastinis perėjimas yra tas pats, kas galia ir būtinumas, jie yra nuoseklios suvokinių, ne objektų kokybės, jas jaučia siela iš vidaus, o ne suvokiame išoriškai kūnu? Paprastai nustebimas lydi kiekvieną neįprastą dalyką; ir šis nustebimas bematant virsta aukščiausio laipsnio pagarba arba panieka, atsižvelgiant į tai, ar mes pritariame, ar nepritariame tam dalykui. Aš labai bijau, kad nors pateiktas samprotavimas man atrodo pats trumpiausias ir aiškiausiai suvokiamas, vis dėlto daugumai skaitytojų nusvers proto šališkumas ir sukels jiems prietarų dėl pateikiamos doktrinos.

Šį prieštaringą šališkumą nesunku paaiškinti. Dažnai pastebima, kad protas turi didelį palinkimą apimti išorinius objektus ir prijungti juos prie bet kurių vidinių įspūdžių, su kuriais susiduria ir kurie visada pasireiškia tuo pačiu metu, kai šie objektai atsiskleidžia juslėms. Tad pastebėję, kad tam tikri garsai ir kvapai visada lydi tam tikrus regimus objektus, mes natūraliai įsivaizduojame net ir objektų ir kokybių vietą, nors kokybių tokia prigimtis, kad neleidžia jokios jungties ir ji iš tikrųjų niekur neegzistuoja. Tačiau išsamiau apie tai kiek toliau41. Dabar užteks pažymėti, kad dėl to paties palinkimo mes manome, kad būtinumas ir galia esti mūsų svarstomuose objektuose, o ne apie juos svarstančiame prote; neatsižvelgiant į tai, kad neįmanoma suformuluoti net labiausiai nutolusios šios kokybės idėjos, jei protas neturi nuostatos pereiti nuo objekto prie įprastinio jo palydovo — idėjos.

Tačiau net jei tai būtų vienintelis, kokį galime pateikti, protingas būtinumo paaiškinimas, priešinga samprata dėl jau minėtų principų taip įsišaknijo mūsų protuose, kad aš neabejoju, jog mano nuomonę daugelis įvertins kaip pretenzingą ir juokingą. Ką? Priežasčių veiksnumas glūdi proto nuostatoje? Tarsi priežastys neoperuotų visiškai nepriklausomai nuo proto ir tarsi jos netęstų savo operacijų, net jei nebūtų jas apmąstančio arba apie jas samprotaujančio proto. Mintis su savo operacijomis tikrai gali priklausyti nuo priežasčių, bet ne priežastys nuo minties.

Tai sugriauna natūralią tvarką ir antriniu paverčia tai, kas iš tikrųjų yra pirminis. Kiekvieną operaciją atitinka proporcinga galia; ir ši galia turi priklausyti operuojančiam kūnui. Jei mes atimame galią iš vienos priežasties, turime priskirti ją kitai, tačiau atimti ją iš visų priežasčių ir priskirti esybei, kuri, be to, kad juos suvokia, daugiau jokiais būdais nėra susijusi su priežastimi ir padariniu, yra didžiausia kvailystė ir prieštarauja patiems tvirčiausiems žmogaus protavimo principams.

Į visus šiuos argumentus galiu atsakyti tik tiek, kad čia labai panašu, kaip aklas žmogus apsimestų, kad pastebi labai daug nesąmonių spėjime, kad raudona spalva nėra tokia pati kaip trimito garsas, o šviesa — kaip kietumas. Jei mes iš tikrųjų neturėtume jokios bet kurio objekto galios, arba veiksnumo idėjos, arba jokios bet kurios realios priežasčių ir padarinių jungties idėjos, nebūtų prasmės įrodinėti, kad visoms operacijoms būtinas veiksnumas. Mes patys nesuprantame tokio savo kalbėjimo prasmės ir nemokšiškai painiojame idėjas, kurios visiškai skiriasi vienos nuo kitų. Aš, suprantama, pasirengęs pripažinti, kad gali būti keletas tiek materialių, tiek nematerialių objektų kokybių, mums visiškai nepažįstamų, ir jei mums patinka vadinti jas galia arba veiksnumu, tai pasaulis nuo to nepasikeis. Tačiau jei užuot įvardiję šias nežinomas kokybes, mes paženkliname galios ir veiksnumo terminais kažką, kieno aiškią idėją turime ir kas visiškai nedera su tais objektais, kuriems mes juos taikome, tai atsiras neaiškumų ir klaidų, ir klaidinga filosofija nuves mus klystkeliais. Taip atsitinka, kai minties nuostatas perkeliame išoriniams objektams ir įsivaiduojame, kad jie turi kokią nors realią suvokiamą jungtį; ši kokybė gali priklausyti tik juos svarstančiam protui.