Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Todėl atlikime mūsų aptariamos sistemos, susijusios su supratimo prigimtimi, lemiamą išbandymą ir pažiūrėkime, ar ji ir gyvūnų samprotavimą paaiškins taip pat kaip ir žmonių.

Čia mes turime atskirti paprastos prigimties ir, matyt, įprastesnio lygio gebėjimų gyvūnų veiksmus nuo pavyzdžių neįprastesnio sumanumo, kartais jų rodomo dėl savisaugos ir savo rūšies plitimo. Šuo, vengiantis ugnies ir prarajų, bėgantis nuo svetimų ir besimeilinantis savo šeimininkui, pateikia mums pirmo tipo pavyzdį. Paukštis, taip rūpestingai ir uoliai parenkantis vietą ir medžiagas savo lizdui bei tupintis ant kiaušinių reikiamą laiką ir reikiamu metų laiku taip apdairiai, kaip sugeba tik chemikas, atliekantis kruopščiausius bandymus, pateikia mums gyvą antrojo pavyzdį.

Dėl pirmųjų veiksmų, aš tvirtinu, kad jie randasi iš samprotavimo, kuris ir pats nesiskiria nuo žmogaus prigimtyje pasireiškiančio, ir nėra pagrįstas skirtingais principais. Pirmiausia būtina, kad jų atmintis ar juslės turėtų tiesioginį įspūdį tam, kad pagrįstų savo sprendimą. Iš balso tono šuo padaro išvadą apie savo šeimininko pyktį ir nuspėja savo bausmę. Iš tam tikro pojūčio, veikiančio jo uoslę, jis sprendžia, kad geidžiamas laimikis yra netoli.

Antra, savo išvadą pagal turimą įspūdį jis daro iš patyrimo ir iš savo stebėtos objektų jungties praeities pavyzdžiuose. Jei jūs keičiate šį patyrimą, jis keičia savo protavimą. Jei kartą suduosite jam po vienokio ženklo ar judesio, o paskui po kitokio, ir jis nuosekliai darys skirtingas išvadas atsižvelgiant į naujausią patyrimą.

Na, tegul koks nors filosofas atlieka bandymą ir pasistengia paaiškinti proto veiksmą, mūsų vadinamą tikėjimu , ir paaiškinti jo atsiradimo, neatsižvelgiant į įpročio ir vaizduotės įtaką, principus taip, kad jo hipotezė vienodai tiktų ir gyvūnams ir žmonėms; kai jis tą padarys, pažadu priimti jo nuomonę. Bet kartu aš reikalauju lygių sąlygų — kad mano sistema, jeigu ji bus vienintelė, atitinkanti visus šiuos reikalavimus, būtų pripažinta kaip visiškai patenkinama ir įtikinama. O kad ji vienintelė, akivaizdu beveik be jokio samprotavimo. Gyvūnai, be abejonės, niekada nesuvokia jokios realios objektų jungties. Todėl išvadą iš vieno apie kitą jie daro iš patyrimo. Niekada iš jokių argumentų jie negali suformuluoti bendros išvados, kad tie objektai, apie kuriuos jie neturi patyrimo, yra panašūs į tuos, kuriuos jie yra patyrę. Vadinasi, vien tik iš įpratimo jais operuoja patyrimas. Visa tai buvo gana akivaizdu kalbant apie žmogų. Tačiau kalbant apie gyvūnus negali būti nė mažiausio įtarimo dėl klaidos; o tai, reikia pripažinti, yra stiprus mano sistemos patvirtinimas, arba veikiau neįveikiamas jos įrodymas.

Pripratimo jėgos, leidžiančios prisiderinti prie bet kokio reiškinio, niekas neparodo geriau už tai, kad žmonės nesistebi savo pačių protavimo operacijomis ir kartu žavisi gyvūnų instinktais , o sunkiai jas paaiškina vien todėl, kad jų negalima supaprastinti iki tokių pačių principų. Jei žvelgtume į dalyką teisingai, supratimas yra ne kas kita, tik nuostabus ir neaiškus mūsų sielų instinktas, vedantis mus per tam tikrą idėjų vilkstinę ir suteikiantis joms būdingų kokybių, atsižvelgiant į būdingą jų padėtį ir santykius. Šis instinktas, tai tiesa, kyla iš praeities stebėjimo ir patyrimo, tačiau ar gali kas nors nurodyti galutinę priežastį, kodėl praeities patyrimas ir stebėjimas sukuria tokį padarinį, maža to, kodėl vien prigimtis gali jį sukurti? Aišku, prigimtis gali sukurti viską, kas gali kilti iš pripratimo; maža to, pripratimas yra ne kas kita, tik vienas iš prigimties principų, visą savo jėgą gaunantis iš šio šaltinio.

IV DALIS Apie skepticizmo ir kitas filosofines sistemas

I SKYRIUS Apie skepticizmą dėl protavimo

Visų demonstracinių mokslų taisyklės yra patikimos ir neklaidingos, bet kai jas taikome, klystantys ir nepatikimi mūsų gebėjimai gali labai nuo jų nukrypti ir tapti klaidingi. Todėl kiekvienu samprotavimu mes turime formuluoti naują sprendimą, kad patikrintume ar kontroliuotume savo pirmąjį sprendimą arba tikėjimą; ir turime praplėsti savo įžvalgą, kad apimtume tam tikrą istoriją visų tų pavyzdžių, dėl kurių mūsų supratimas mus apgavo, ir palygintume juos su tais, dėl kurių jo liudijimas buvo teisingas ir tikras. Mūsų protavimas turi būti vertinamas kaip tam tikros rūšies priežastis, kurios natūralus padarinys yra tiesa; tačiau tokia, kurią dažnai gali užkirsti įsiterpusios kitos priežastys arba mūsų dvasinių galių nepastovumas. Dėl to visas žinojimas virsta tikimybe; ir ši tikimybė esti didesnė arba mažesnė, atsižvelgiant į mūsų patiriamą supratimo tikrumą ir apgaulingumą ir atsižvelgiant į klausimo paprastumą arba sudėtingumą.

Nėra nei aritmetiko, nei matematiko, tokio savo mokslo eksperto, kad visiškai pasitikėtų bet kuria savo ką tik atrasta tiesa ar vertintų ją kaip nors kitaip, ne vien kaip tikimybę. Kaskart, kai jis peržvelgia savo įrodymus, jo pasitikėjimas auga; tačiau dar labiau išauga pritarus draugams; o aukščiausią viršūnę pasiekia po visuotinio mokslo pasaulio pritarimo ir pripažinimo. Vis dėlto akivaizdu, kad šis laipsniškai augantis įsitikinimas neduoda nieko kita, tik prideda naujų tikimybių ir yra gaunamas iš pastovios priežasčių ir padarinių sąjungos, priklausančios nuo praeities patyrimo ir stebėjimo.

Norėdami būti tikri dėl ilgų ar svarbių sąskaitų, pirkliai retai pasitiki neklystamu skaičių akivaizdumu, tad atmintinai suskaičiavę susikuria tikimybę prie tos, kurią gauna iš įgudusio ir prityrusio apskaitininko. Suprantama, ši ir pati yra tam tikro laipsnio tikimybė, nors neapibrėžta ir kintama, atsižvelgiant į apskaitininko patirtį ir į sąskaitos ilgį. Na, niekas neims tvirtinti, kad ilguose skaičiavimuose mūsų įsitikinimas peržengia tikimybės ribas, tad aš galiu be baimės teigti, kad vargu ar yra

koks nors skaičiavimas, dėl kurio galime būti kiek tikresni. Kadangi, laipsniškai mažinant, ilgiausias skaičių sudėties eilutes galima lengvai redukuoti iki paprasčiausios užduoties, kurią galima suformuluoti kaip dviejų atskirų sudedamųjų sudėtį, tai pagal šią prielaidą pastebėsime, kad praktiškai neįmanoma parodyti tikslių žinojimo ir tikimybės ribų arba atrasti tą tam tikrą skaičių, ties kuriuo pasibaigia vienas ir prasideda antroji. Tačiau žinojimas ir tikimybė yra tokios priešingos ir nesuderinamos prigimties, kad negali nejuntamai pereiti vienas į kitą, o taip yra todėl, kad jie yra nedalomi, bet turi arba visa apimtimi būti, arba visai nebūti. Be to, jei kuris atskiras sudedamasis būtų aiškus, tai visi būtų tokie, vadinasi, ir iš viso, arba visa suma, būtų tokia, jei tik iš viso negali skirtis nuo visų dalių, iš kurių susideda. Aš vos nepasakiau, kad tai aišku, tačiau pamačiau, kad ir šis samprotavimas turi pats redukuotis, kaip ir kiekvienas kitas, ir iš žinojimo virsti tikimybe.

Tačiau jei visas žinojimas pats virsta tikimybe ir galų gale tampa tokios pačios prigimties kaip ir akivaizdumas, kuriuo naudojamės kasdieniame gyvenime, mes dabar turime ištyrinėti šią pastarąją samprotavimo rūšį ir pažiūrėti, kokiu gi pamatu ji paremta.

Kiekvienu sprendimu tiek dėl tikimybės, tiek dėl žinojimo mes visada turime pataisyti pirmą sprendimą, atsiradusį iš objekto prigimties, kitu sprendimu, atsiradusiu iš supratimo prigimties. Aišku, kad blaiviai mąstantis ir didelio patyrimo žmogus turėtų pasitikėti, paprastai ir pasitiki, savo nuomone labiau už kvailą ir neišprususį ir kad net mūsų pačių požiūris mums turi skirtingą autoriteto laipsnį, proporcingą mūsų protavimo ir patyrimo laipsniui. Šis autoritetas net ir blaiviausio mąstymo ir didžiausią patyrimą turinčio žmogaus niekada nėra visa apimantis, nes ir jis turi suvokti daugybę praeities klaidų ir turi baimintis jų ateityje. Tad čia atsiranda nauja tikimybės rūšis, pataisanti ir derinanti pirmąją bei nustatanti tikslų jos standartą ir proporciją. Demonstraciją kontroliuoja tikimybė, o tikimybė turi būti iš naujo pataisoma proto refleksija, kurioje mūsų objektais tampa mūsų supratimo prigimtis ir mūsų samprotavimas pagal pirmąją tikimybę.