Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau užuot gaišę laiką tyrinėdami, ar gali juslės mus klaidinti ir pateikti mūsų suvokinius atskirtus nuo savojo aš, tai yra kaip išorinius ir nepriklausomus nuo mūsų, verčiau pasvarstykime, ar tikrai taip yra ir ar ši klaida atsiranda dėl tiesioginio pojūčio, ar dėl kokių kitų priežasčių.

Pradedant nuo klausimo apie išorinį egzistavimą, galbūt atmetus metafizinį klausimą apie mąstančios substancijos tapatybę, galima pasakyti, kad mūsų kūnas aiškiai priklauso mums; ir kadangi keletas įspūdžių pasireiškia išoriškai kūno atžvilgiu, mes manome, kad jie yra išoriški ir mūsų pačių atžvilgiu. Popierius, ant kurio dabar rašau, yra po mano ranka. Stalas yra po popieriumi. Kambario sienos už stalo. Pažvelgęs per langą aš suvokiu už kambario nusidriekusius laukus ir pastatus. Iš viso to galima padaryti išvadą, kad nereikia jokio kito gebėjimo, be juslių, kad įtikintume save, kad yra išorinis egzistavimas už kūno. Tačiau kad išvengtume šios išvados, mums tereikia pasvarstyti tris toliau aptariamus dalykus. Pirma , tiesą sakant, ne savo kūną mes suvokiame žvelgdami į savo kūno dalis ir galūnes, bet tam tikrus per jusles gaunamus įspūdžius; todėl priskirti tikrą ir kūnišką egzistavimą šiems įspūdžiams ar jų objektams yra proto veiksmas, taip pat sunkiai paaiškinamas kaip ir šis, dabar aptariamas. Antra , garsai, skonis ir kvapai, kuriuos protas dažniausiai vertina kaip tęstines ir nepriklausomas kokybes, pasireiškia be jokios tįsumo egzistencijos, vadinasi, negali juslėms pasireikšti kaip išsidėstę kūno išorėje. Priežastį, kodėl priskiriame jiems vietą, apsvarstysime toliau44. Trečia, net mūsų regėjimas apie atstumą arba (vadinamą) išorinį pasaulį neinformuoja mūsų tiesiogiai ir be tam tikro samprotavimo ir patyrimo, kaip pažymi racionaliausi filosofai.

Mūsų suvokinių nepriklausomybė nuo savojo aš niekad negali būti juslių objektas; apie ją susidaroma nuomonė turi būti pagrįsta patyrimu ir stebėjimu; tačiau toliau matysime, kad iš patyrimo daromos mūsų išvados toli gražu nėra palankios mūsų suvokinių nepriklausomybės doktrinai. Kol kas galime pažymėti, kad kai kalbame apie realius skirtingus egzistavimus, mes dažniausiai turime galvoje jų nepriklausomybę, o ne išorinę padėtį vietos atžvilgiu, ir manome, kad objektas yra gana realus, jei jo Esatis nenutrūkstama ir jei ji nepriklauso nuo tų nepaliaujamų pasikeitimų, kuriuos suvokiame savyje.

Tad apibendrinkime tai, ką pasakiau apie jusles: jos neduoda mums jokios nuolatinio egzistavimo sampratos, nes negali operuoti už ribų, kuriose iš tikrųjų operuoja. Ir apie egzistavimą skyrium jos tesukuria menką nuomonę, nes negali pasiūlyti protui nei jo atvaizdo, nei originalo. Kad pateiktų jį kaip atvaizdą, jos turi perteikti ir objektą, ir vaizdinį. Kad priverstų pasireikšti originalą, jos turi perteikti netiesą, o ši netiesa turi apimti ir santykius, ir padėtį; ir tam jos turi sugebėti palyginti objektą su savuoju aš; ir net tada jos mūsų nesuklaidina, ir neįmanoma suklaidinti. Tad mes neabejodami galime padaryti išvadą, kad nuomonė apie nuolatinį egzistavimą ir egzistavimą skyrium niekada nekyla iš juslių.

Kad tą patvirtintume galime pažymėti, jog juslių perteikiami įspūdžiai yra trijų skirtingų rūšių. Pirmieji yra kūnų figūrų, tūrio, judėjimo ir kietumo. Antrieji yra spalvų, skonių, kvapų, garsų, karščio ir šalčio. Tretieji — skausmų ir malonumų, juos sukelia su mūsų kūnu susiduriantys objektai, kaip pjaunant kūną plienu ir panašiai. Tiek filosofai, tiek neišmanėliai mano, kad pirmieji nuolat egzistuoja skyrium. Tik neišmanėliai antruosius prilygina pirmiems. Vėlgi ir filosofai, ir neišmanėliai trečius laiko paprastais suvokimais, vadinasi, nutrūkstamomis ir priklausomomis esatimis.

Na, neatsižvelgiant į mūsų filosofinį požiūrį, akivaizdu, kad spalvos, garsai, karštis ir šaltis, kiek jie pasireiškia juslėms, egzistuoja taip pat kaip judėjimas ir kietumas, o skirtumas, kurį tarp jų pripažįstame, kyla ne iš paprasto suvokinio. Prietarai dėl atskiro ir nuolatinio pirmųjų kokybių egzistavimo yra tokie stiprūs, kad modernybės filosofams pateikus priešingą nuomonę, žmonės įsivaizduoja galį atmesti ją beveik vien pagal savo pojūčius ir patyrimą ir kad pačios jų juslės prieštarauja šiai filosofijai. Taip pat akivaizdu, kad spalvų, garsų ir t.t. atsiradimo pagrindas yra tas pats kaip skausmo, kurį sukelia plienas, ir kaip malonumo, kurį teikia krosnelė, ir kad skirtumas tarp jų nepagrįstas nei suvokimu, nei protavimu, o tik vaizduote. Mat jei pripažįstama, kad jie, vieni ir kiti, yra ne kas kita, tik suvokiniai, kylantys iš tam tikrų kūno dalių sandaros ir judesių, kurgi tuomet gali glūdėti jų skirtumas? Tad iš viso to galime padaryti išvadą, kad tol, kol sprendžia juslės, visi suvokiniai yra tokie patys pagal savo egzistvimo būdą.

Taip pat iš šio garsų ir spalvų pavyzdžio pastebime, kad galime priskirti objektams egzistavimą skyrium ir nuolatinį egzistavimą net neatsižvelgdami į PROTAVIMĄ ir neapkraudami savo nuomonės jokiais filosofiniais principais. Ir išties, kad ir kokių įtikinamų argumentų filosofai prasimanytų, kad pagrįstų tikėjimą nepriklausomais nuo proto objektais, aišku, kad šie argumentai žinomi nebent keletui; ir ne jie priverčia vaikus, valstiečius ir didžiąją žmonijos dalį priskirti objektus vieniems įspūdžiams ir atmesti juos nuo kitų. Taigi mes matome, kad visos išvados, kurias neišmanėliai pateikia šia tema, yra visiškai priešingos toms, kurias patvirtina filosofija. Nes filosofija mums pasako, kad kiekvienas protui pasireiškiantis daiktas yra ne kas kita, tik suvokinys, ir jis yra nutrūkstamas ir priklauso nuo proto, o neišmanėliai suplaka suvokinius bei objektus ir priskiria atskirą ir nuolatinį egzistavimą tik tiems daiktams, kuriuos jaučia ar mato. Tad šį jausmą, neturintį nieko bendra su protavimu, turi sukelti ne supratimas, o koks nors kitas gebėjimas. Dar galime pridurti, kad tol, kol manysime, kad mūsų suvokiniai ir objektai yra vienas ir tas pats, niekada negalėsime iš vienų egzistavimo daryti išvadų apie kitų egzistavimą ir pateikti argumento, paremto priežasties ir padarinio santykiu, nors galbūt jis vienintelis būtų įtikinamas. Netgi atskyrę savo suvokinius nuo objektų, kaip netrukus pamatysime, mes vis tiek negalime iš vienų egzistavimo išprotauti, kad egzistuoja kiti; tad iš viso to išeina, kad protavimas neįtikina mūsų ir jokia prielaida remdamasis negalėtų įtikinti nuolatiniu kūno egzistavimu skyrium. Ši nuomonė turi visiškai priklausyti nuo VAIZDUOTĖS, kuri dabar ir bus mūsų tyrinėjimo tema.

Visi įspūdžiai yra vidiniai ir išnykstantys egzistavimai ir tik taip pasireiškia, tad jų egzistavimo skyrium ir nuolatinio egzistavimo samprata turi atsirasti kurioms nors jų kokybėms sutapus su vaizduotės kokybėmis, tačiau ši samprata neapima visų įspūdžių, todėl ji turi kilti iš tam tikrų kai kurių įspūdžių kokybių. Tad mums bus lengva atskleisti šias kokybes, palyginus įspūdžius, kuriems priskiriame egzistavimą skyrium ir nuolatinį egzistavimą, su tais, kuriuos laikome vidiniais ir išnykstančiais.

Tad galime pastebėti, kad ne dėl tam tikrų įspūdžių nevalingumo, kaip įprastai manoma, ne dėl jų aukštesnės jėgos ar audringumo priskiriame jiems realumą ir nuolatinį egzistavimą, kurį atmetame nuo kitų, laisvų arba silpnų. Mat akivaizdu, kad mūsų skausmai ir malonumai, mūsų aistros ir jauduliai, kurie, mūsų manymu, niekad negali egzisuoti niekur kitur, tik mūsų suvokimuose, operuoja ūmiau ir yra tokie pat nevalingi, kaip figūros ir tįsumo, spalvos ir garso įspūdžiai, kuriuos laikome ilgalaikėmis būtimis. Manoma, kad liepsnos šiluma, jei ji nuosaiki, egzistuoja liepsnoje, tačiau skausmas, kurį ji sukelia, jei priartėja, nelaikomas jokia esatimi, tik suvokimu.