Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad atmetę šias neišmanėlių nuomones turime ieškoti kokių nors kitų hipotezių, pagal kurias galime atrasti tas savitas savo įspūdžių kokybes, kurios verčia mus priskirti jiems nuolatinį egzistavimą skyrium.

Šiek tiek patyrinėję pastebėsime, kad visiems tiems objektams, kuriems mes priskiriame nuolatinį egzistavimą, būdingas savitas pastovumas , skiriantis juos nuo įspūdžių, kurių egzistavimas priklauso nuo mūsų suvokimo. Šie kalnai ir namai, ir medžiai, dabar esantys man prieš akis, visada pasireikšdavo man ta pačia tvarka; ir kai užsimerkęs ar pasukęs galvą aš pametu jų vaizdą, netrukus vėl pamatau juos sugrįžtant nė kiek nepasikeitusius. Mano lova ir stalas, mano knygos ir popieriai visada pasirodo man tokie patys, ir nepasikeičia dėl jokių mano jausmų ar suvokimo pertrūkių. Tai būdinga visiems įspūdžiams, kurių objektams priskiriamas išorinis egzistavimas; tačiau tai nėra būdinga jokiems kitiems įspūdžiams, nei švelniems ar audringiems, nei laisviems ar nevalingiems.

Vis dėlto šis pastovumas nėra toks tobulas, kad neturėtų labai didelių išimčių. Kūnai dažnai keičia savo padėtį ir kokybes, todėl bent kiek nebuvę ar po pertrūkio gali tapti sunkiai atpažįstami. Tačiau čia reikia pastebėti, kad net keisdamiesi jie išlaiko koherenciją ir turi reguliarią vienas nuo kito priklausomybę, kuri yra tam tikro samprotavimo, paremto priežastingumu, pagrindas ir kuri sukuria nuomonę apie nuolatinį jų egzistavimą. Kai praėjus valandai sugrįžtu į savo kambarį, randu savo židinį pasikeitusį, ne tokį, kokį palikau; tačiau aš esu įpratęs ir kitais kartais matyti per panašų laiko tarpą vykstant panašius pasikeitimus, nepaisant, ar esu, ar nesu, ar esu arti, ar toli. Todėl ši pasikeitimų koherencija, kaip ir pastovumas, yra vienas iš išoriniams objektams būdingų bruožų.

Supratęs, kad nuomonė apie kūno nuolatinį egzistavimą priklauso nuo tam tikrų įspūdžių KOHERENCIJOS ir pastovumo, dabar aš tyrinėju toliau, kokiu būdu šios kokybės leidžia susidaryti tokią neįprastą nuomonę. Pradėkime nuo koherencijos; galime pastebėti, kad nors vidiniai įspūdžiai, kuriuos laikome trumpalaikiais ir išnykstančiais, taip pat pasireiškia išlaikydami tam tikrą koherenciją ar darną, tačiau kitokios prigimties, negu pastebime kūnuose. Mūsų aistros, kaip suprantame iš patyrimo, turi abipusę jungtį ir priklauso viena nuo kitos, vis dėlto apskritai nėra būtina manyti, kad dar būdamos nesuvoktos jos egzistavo ir operavo tam, kad išsaugotų tą pačią priklausomybę ir jungtį, kurias esame patyrę. Santykiai su išoriniais objektais yra kitokie. Šiems reikia nuolatinio egzistavimo, kitaip prarastų — ir gana daug — savo operacijų darnos. Štai aš sėdžiu savo kambaryje, pasisukęs veidu į židinį, o visi mano jusles veikiantys objektai yra išsidėstę per kelis jardus nuo manęs. Iš tiesų mano atmintis praneša man apie daugelio objektų egzistavimą, tačiau šis pranešimas neperžengia buvusio jų egzistavimo ribų, ir nei mano juslės, nei atmintis niekaip neliudija apie jų būties tęstinumą. Kai aš šitaip sėdžiu ir mano galvoje sukasi šios mintys, staiga išgirstu triukšmą, tarsi sugirgžda durų vyriai, paskui pamatau prie manęs prieinantį durininką. Taip atsiranda proga daugeliui naujų refleksijų ir samprotavimų. Pirmiausia aš niekada nesu pastebėjęs, kad šį triukšmą būtų sukėlęs koks kitas daiktas, išskyrus duris; todėl prieinu prie išvados, kad dabartinis reiškinys prieštarauja visam praeities patyrimui, nebent durys, kurias prisimenu kitame kambario gale, tebėra vietoje. Ir dar aš visad pastebėdavau, kad žmogaus kūnui būdinga kokybė, kurią vadinu sunkio jėga ir kuri neleidžia pakilti į orą, ką būtų turėjęs padaryti šis durininkas, kad atsidurtų mano kambaryje, jei laiptai, kuriuos aš prisimenu, būtų sugriauti man nesant. Tačiau tai dar ne viskas. Aš gaunu laišką, jį atplėšęs iš rašysenos ir parašo suvokiu, kad jis turėjo ateiti nuo draugo, kuris sakosi esąs už dviejų šimtų lygų nuo manęs. Akivaizdu, kad niekada negalėčiau paaiškinti šio reiškinio, atitikusio mano patyrimą kitais kartais, neperbėgęs savo protu visų mus skiriančių jūrų ir žemynų, ir iš savo atminties ir stebėjimo nenumatęs pašto ir keltų veiksmų ir nuolatinio egzistavimo. Svarstant šiuos reiškinius — durininką ir laišką — tam tikroje šviesoje, jie prieštarauja įprastiniam patyrimui ir gali būti vertinami kaip prieštaraujantys toms maksimoms, kurias formuluojame pagal priežasčių ir padarinių jungtis. Aš esu įpratęs girdėti tokį garsą ir kartu matyti judant tokį objektą. Šis konkretus pavyzdys nesuteikė abiejų šių suvokinių. Šie stebėjimai bus prieštaringi, jei nemanysiu, kad durys tebėra ir kad jos atsidarė man nesuvokus; ir ši prielaida, iš pradžių visiškai savavališka ir hipotetiška, įgauna jėgos ir tikrumo tik todėl, kad yra vienintelė, pagal kurią galiu suderinti šiuos prieštaravimus. Mano gyvenime reta akimirkų, kad nepasitaikytų panašių pavyzdžių ir kad neturėčiau progos spėti apie nuolatinį objektų egzistavimą tam, kad susiečiau praeities ir dabarties pasireiškimus bei suteikčiau vieniems ir kitiems tokią sąjungą, kuri, kaip pastebiu iš patyrimo, būtų tinkama jų tam tikrai prigimčiai ir aplinkybėms. Štai tada aš natūraliai žvelgiu į pasaulį kaip į kažką realaus bei ilgaamžio ir tebeegzistuojančio net tada, kai jis nepatenka į mano suvokinius.

Nors ir gali pasirodyti, kad ši išvada, gauta iš pasireiškimų koherencijos, ir mūsų samprotavimai, susiję su priežastimis ir padariniais, yra tos pačios prigimties, nes atsiranda iš įpročio ir vadovaujantis praeities patyrimu; patyrinėję pamatysime, kad iš esmės viena ir kita visiškai skiriasi ir kad ši išvada iš supratimo ir iš įpročio atsiranda netiesioginiu ir aplinkiniu būdu. Mat visi lengvai sutiks, kad protui, be jo paties suvokinių, nieko nėra duota, todėl ne tik jokio pripratimo neįmanoma įgyti kaip nors kitaip, kaip tik iš šių suvokinių darnios sekos, bet ir joks pripratimas niekaip negali pranokti šios darnos laipsnio. Todėl joks mūsų suvokinių darnumo laipsnis nesuteikia pagrindo manyti apie didesnį kokių nors objektų, kurių mes nesuvokiame, darnumo laipsnį, nes tai reikštų prieštaravimą, t. y.: pripratimą įgytą iš to, kas niekada nebuvo duota protui. Tačiau akivaizdu, kad išvadą apie nuolatinį juslėmis suvokiamų objektų egzistavimą, remdamiesi jų koherencija ir jungimosi dažniu, darome tik tam, kad priskirtume objektams didesnę darną už tą, kuria pasižymi mūsų paprasti suvokiniai. Mes atkreipėme dėmesį į jungtį tarp dviejų rūšių objektų, praeityje pasireiškusių juslėms, tačiau nesugebame nustatyti, kad ji tobulai pastovi, nes pasukę galvą ar užmerkę akis ją nutraukiame. Tuomet kokią čia galime daryti prielaidą, be tos, kad šie objektai vis tiek išlaiko savo įprastinę jungtį, nepaisant menamo pertrūkio, ir kad nedarnius jų pasirodymus jungia kažkas, ko mes nejuntame? Tačiau visi samprotavimai apie tam tikrus faktus atsiranda tik iš įpročio, o įprotis gali būti tik kartotinių suvokinių padarinys, todėl įpročio ir samprotavimo išsiplėtimas už suvokinių ribų niekaip negali būti tiesioginis ir natūralus pastovaus kartotinumo ir jungties padarinys, o turi atsirasti kartu veikiant kažkokiems kitiems principams.

Tyrinėdamas matematikos pagrindus aš jau pažymėjau45, kad vaizduotė, pasirinkusi tam tikrą minčių eigą, linkusi ją tęsti net jei praranda savo objektą, panašiai kaip galera, išjudinta irklų, laikosi savo kurso, be jokio naujo postūmio. Taip aš stengiausi paaiškinti, kodėl apsvarstę keletą laisvų lygybės lyginių ir pataisę juos vieną pagal kitą mes imame įsivaizduoti tokį teisingą ir tikslų šio santykio lyginį, tarsi jis negalėtų turėti nė menkiausios paklaidos ar nukrypimo. Tas pats principas lengvai priverčia mus laikytis nuomonės apie kūno nuolatinį egzistavimą. Objektai turi tam tikrą koherenciją, net kai pasireiškia mūsų juslėms, tačiau ši koherencija kur kas stipresnė ir vienodesnė, jei manome, kad objektai turi nuolatinį egzistavimą; o jei jau kartą protas pagaunamas objektų vienodumo stebėjimo eigos, jis natūraliai ją tęsia, kol nesuteikia vienodumui tobulumo. Šiam tikslui gana paprastos jų nuolatinio egzistavimo prielaidos ir ji duoda mums daug didesnio objektų darnumo sampratą už tą, kurią gauname žvelgdami ne toliau už savo jusles.