Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad suradus kiekvienoje tikimybėje, be pradinio netikrumo, būdingo objektui, naują netikrumą, gautą iš sprendimą atliekančio gebėjimo silpnumo, ir juos abu suderinus, protavimas verčia mus pridėti naują abejonę, atsiradusią iš galimybės klysti vertinant, ar teisingi ir tikslūs yra mūsų gebėjimai. Ši abejonė apima mus iškart, ir jei visiškai paklūstame savo protavimui, negalėsime nepateikti nutarimo. Šis nutarimas, nors palankus buvusiam sprendimui, yra pagrįstas vien tikimybe, tad turi dar labiau susilpninti pirmąjį mūsų akivaizdumą ir pats turi susilpnėti dėl ketvirtos tokios pačios rūšies abejonės, ir taip toliau in infinitum , kol galų gale iš pradinės tikimybės neliks nieko, kad ir kokią didelę manėme ją esant ir kad ir kaip menkai ji mažėjo dėl kiekvieno netikrumo. Po kartotinių in infinitum sumažėjimų negali išlikti nė vieno baigtinio objekto; net ir pati didžiausia kiekybė, kokią tik gali apimti žmogaus vaizduotė, turi redukuotis į nieką. Net ir pats stipriausias mūsų pirmasis tikėjimas turi neišvengiamai sunykti perėjęs per daugybę naujų patikrinimų, kurių kiekvienas kažkiek sumažina jo jėgą ir energiją. Kai mąstau apie natūralų savo sprendimo klaidingumą, aš mažiau pasitikiu savo nuomone, negu kai svarstau vien apie objektus, apie kuriuos aš protauju; o jei žengsiu dar toliau ir kruopščiai peržvelgsiu kiekvieną tolesnį savo gebėjimų vertinimą, tai pagal visas logikos taisykles, reikalaujančias nuolatinio mažėjimo, tikėjimas ir akivaizdumas galų gale visiškai išnyks.

Jei dabar manęs paklaustų, ar aš nuoširdžiai pritariu šiam argumentui, kuriam atskleisti, regis, dedu šitiek pastangų, ir ar iš tikrųjų esu vienas iš tų skeptikų, manančių, kad viskas yra netikra ir kad mūsų sprendimai apie jokius dalykus niekada neturėjo jokių tiesos ir klaidingumo standartų, aš atsakyčiau, kad toks klausimas yra visiškai nereikalingas ir kad nei aš, nei koks nors kitas asmuo niekada nuoširdžiai ir nuolat nesilaikė šios nuomonės. Prigimtis iš absoliutaus ir nevaldomo būtinumo lėmė mums daryti sprendimus, taip pat kaip kvėpuoti ir jausti, ir nei mes galime susilaikyti ir nežvelgti į kai kuriuos objektus stipriau ir ryškiau apšviestus, atsižvelgiant į jų įprastinę jungtį su turimu įspūdžiu, nei galime neleisti sau mąstyti, kai nemiegame, ar nematyti aplinkinių kūnų, kai nukreipiame akis į juos skaisčiai šviečiant saulei. Kiekvienas, mėginęs paneigti šio visuotinio skepticizmo gudravimus, iš tikrųjų ginčijosi su nesamu priešininku ir ieškojo argumentų patvirtinti gebėjimui, kurį prigimtis iš pat pradžių įskiepijo protui ir padarė neišvengiamu.

Tad taip kruopščiai pateikdamas šios fantastų sektos argumentus aš tesiekiu, kad skaitytojas suprastų, jog teisinga mano hipotezė, kad visi mūsų samprotavimai apie priežastis ir padarinius neatsiranda iš niekur kitur ; tik iš įpročio; ir kad tikėjimas yra veikiau juslėmis suvokiamas , o ne mąstančios mūsų prigimties dalies veiksmas. Čia aš įrodžiau, kad tie patys principai verčia mus formuluoti nutarimą apie bet kurį objektą ir pataisyti šį nutarimą atsižvelgiant į mūsų gabumus ir gebėjimus bei proto padėtį, kai mes tyrinėjame šį objektą; aš sakau, jog įrodžiau, kad toliau laikantis tų pačių principų ir taikant juos kiekvienam naujam mąstymo sprendimui jie turi nuolat silpninti pradinį akivaizdumą, galiausiai redukuoti jį į nieką ir visiškai pakirsti visą tikėjimą ir nuomonę. Tad jei tikėjimas būtų paprastas minties veiksmas, neturintis jokio ypatingo suvokimo būdo ar pridėtinės jėgos ir gyvybingumo, jis neišvengiamai turėtų sunaikinti pats save ir kiekvieną kartą baigtųsi visišku sprendimo sustabdymu. Tačiau patyrimas ganėtinai įtikins kiekvieną, manantį, kad verta pamėginti, kad nors jis ir negali pastebėti jokių klaidų minėtuose argumentuose, vis dėlto jis ir toliau tiki ir mąsto, ir protauja kaip įprasta, todėl gali ramiai padaryti išvadą, kad jo samprotavimas ir tikėjimas yra tam tikras pojūtis ar ypatingas suvokimo būdas, kurio paprastomis idėjomis ir apmąstymais neįmanoma sunaikinti.

Tačiau dabar galbūt kas nors paklaus: kaip atsitinka, netgi remiantis mano hipoteze, kad šie jau paaiškinti argumentai nesukelia visiško sprendimo sustabdymo ir kaip protas apskritai išsaugo tikrumo laipsnį dėl bet kurio dalyko? Mat šios naujos tikimybės, savo amžinu kartotinumu mažinančios pradinį akivaizdumą, yra pagrįstos tokiais pačiais minčių arba pojūčių principais kaip pirminis sprendimas, todėl gali pasirodyti neišvengiama, kad abu kartus jos turi vienodai jį sunaikinti ir dėl priešingų minčių ar pojūčių prieštaravimo privesti protą prie visiško netikrumo. Tarkime, man užduodamas koks nors klausimas; peržvelgęs savo atminties ir juslių įspūdžius ir nuo jų perkėlęs mintis prie paprastai su jais susijusių objektų aš pajuntu, kad vienus suvokiu smarkiau ir įtaigiau už kitus. Šis smarkus suvokimas formuoja mano pirmąjį nutarimą. Tarkime, kad paskui aš tyrinėju patį savo sprendimą ir iš patyrimo pamatęs, kad kartais jis yra teisingas, o kartais klaidingas, prieinu prie nuomonės, kad jis vadovaujasi priešingais principais, arba priežastimis; kai kurie iš jų veda prie tiesos, o kai kurie prie klaidų; sugretinęs šias priešingas priežastis nauja tikimybe sumažinu savo pirmojo sprendimo tikrumą. Ši nauja tikimybė linkusi lygiai taip pat sumažėti kaip ir pirmesnė, ir taip toliau, in infinitum. Tad klausimas: kaipgi atsitinka , kad vis dėlto mes išsaugome tikėjimo laipsnį , kurio gana mūsų tikslui , ir filosofiniam , ir kasdienio gyvenimo.

Atsakau, kad po pirmo ir antro nutarimo proto veikla tampa priverstinė ir nenatūrali, o idėjos — silpnos ir miglotos, ir nors sprendimo principai ir priešingų priežasčių derinimas lieka tie patys kaip ir iš pradžių, jų įtaka vaizduotei ir energija, kurios jie prideda ar sumažina minčiai, toli gražu nėra vienoda. Jei protas nepasiekia savo objektų laisvai ir lengvai, tie patys principai neturi to paties poveikio kaip natūraliau suvokiant idėjas, o vaizduotė nejaučia pojūčių, visiškai atitinkančių atsirandančius iš įprastų sprendimų ir nuomonių. Dėmesys įtemptas, proto būklė nerami, o nuotaikų, nukreiptų nuo natūralios savo krypties, judėjimą valdo ne tie patys dėsniai, bent jau ne tuo pačiu laipsniu, kaip tada, kai jos juda įprasta vaga.

Jei mums reikia panašių pavyzdžių, nebus labai sunku jų rasti. Aptariama metafizikos tema pateiks jų gausiai. Tas pats argumentas, kuris būtų laikomas įtikinamu samprotaujant apie istoriją arba politiką, turi mažai arba visai neturi įtakos šioms painioms temoms, net jei labai gerai suprantamas; ir taip yra dėl to, kad čia reikia studijų ir minties pastangų tam, kad jis būtų suprastas; šios minties pastangos trikdo mūsų pojūčių operacijas, kuriomis paremtas tikėjimas. Tas pats pasakytina ir apie kitus dalykus. Vaizduotės įtampa visada sutrikdo normalią aistrų ir jausmų tėkmę. Poetas tragikas, vaizduojantis herojus labai išmoningus ir sumanius, kai juos ištinka nelaimės, niekad nepalies mūsų aistrų. Sielos emocijos užkerta bet kokį subtilų protavimą ir mąstymą, o šie proto veiksmai yra tiek pat pragaištingi joms. Protui, kaip ir kūnui, regis, yra duota tam tikro apibrėžto laipsnio jėga ir aktyvumas, kuriuos vienam veiksmui naudoja tik visų kitų sąskaita. Tai labiau akivaizdu, kai veiksmai yra visiškai skirtingos prigimties, nes tada ne tik proto jėga nukreipiama, bet net ir nusiteikimas pasikeičia taip, kad tampame neveiksnūs staigiai pereiti nuo vieno veiksmo prie kito, o juo labiau atlikti abu kartu. Tad nenuostabu, kad įsitikinimas, kylantis iš subtilaus samprotavimo sumažėja proporcingai pastangoms, kurias pasitelkia vaizduotė, kad pradėtų samprotauti ir suvoktų visas jo dalis. Tikėjimas, kaip gyvas suvokimas, niekaip negali būti visavertis, jei nėra pagrįstas kažkuo natūraliu ir lengvu.