Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

XIII SKYRIUS Apie nefilosofinę tikimybę

Visas šias tikimybių rūšis filosofai pripažįsta ir laiko pagrįstais tikėjimo ir nuomonės pamatais. Tačiau yra ir kitokių, kilusių iš tų pačių principų, tačiau joms nepasisekė pasiekti tokio paties pritarimo. Pirmąją šios rūšies tikimybę galima būtų apibūdinti taip. Kaip jau paaiškinta, susilpnėjusi sąjunga ir panašumas sumažina gebėjimą perkelti, todėl sumažėja akivaizdumas; ir dar galime pažymėti, kad lygiai taip pat akivaizdumas sumažėja susilpnėjus įspūdžiui bei nublankus toms spalvoms, kuriomis jis pasireiškia atminčiai ir juslėms. Argumentas, kurį mes grindžiame kuriuo nors savo prisimenamu faktu, esti daugiau ar mažiau įtikinamas atsižvelgiant į tai, ar faktas esamas, ar nutolęs; ir nors šių akivaizdumo laipsnių skirtumo filosofija nelaiko tvirtais ir pagrįstais, nes tada bet kuris argumentas dabar turėtų turėti skirtingą jėgą, negu po mėnesio, vis dėlto nepaisant filosofinės opozicijos, aišku, kad ši aplinkybė turi ženklios įtakos supratimui ir nepastebimai keičia to paties argumento reikšmę atsižvelgiant į laiką, kada jis mums pateikiamas. Didesnė įspūdžio jėga ir gyvumas natūraliai perduodamas susijusiai idėjai, o pagal pateiktą sistemą tikėjimas priklauso nuo jėgos ir gyvumo laipsnių.

Yra ir antras mūsų tikėjimo ir įsitikinimų laipsnių skirtumas, kurį dažnai galime pastebėti ir kuris niekada nenuvilia, nors filosofai to ir nepripažįsta. Bandymas, naujas ir šviežias atmintyje, veikia mus labiau negu šiek tiek išdilęs; jis daro didesnę įtaką tiek sprendimui, tiek ir aistroms. Gyvas įspūdis sukuria didesnį įsitikinimą už silpną, nes jis turi daugiau pradinės jėgos pasiekti susijusiai idėjai, todėl ši įgauna daugiau jėgos ir gyvumo. Nesenas stebėjimas turi panašų poveikį, nes įprotis ir perėjimas tuomet yra išbaigtesni ir geriau išsaugo pradinę jėgą susijungimui. Tad girtuoklį, mačiusį, kaip jo draugas mirė persigėręs, šis atsitikimas pritrenkia kuriam laikui ir jis bijo, kad panašiai neatsitiktų ir jam, tačiau prisiminimui laipsniškai dylant grįžta buvęs saugumas, o pavojus atrodo mažiau tikras ir realus.

Kaip trečią šios rūšies pavyzdį aš pridedu tai, kad nors įrodymais ir tikimybėmis pagrįsti mūsų samprotavimai ženkliai skiriasi, vis dėlto pirmosios rūšies samprotavimai dažnai nejuntamai virsta antrosios tik dėl daugybės susijusių argumentų. Aišku, kad jei išvada daroma tiesiogiai iš objekto, be jokios tarpinės priežasties ar padarinio, įsitikinimas esti kur kas stipresnis, o pasitikėjimas gyvesnis negu tada, kai vaizduotė eina per ilgą susijusių argumentų grandinę, kad ir kokia patikima laikytume jungtį tarp visų grandžių. Būtent iš pradinio įspūdžio, padedant įprastiniam vaizduotės perėjimui, kyla visų idėjų gyvumas; ir akivaizdu, kad šis gyvumas turi proporcingai atstumui laipsniškai nykti ir kažko netekti po kiekvieno perėjimo. Kartais šis atstumas turi didesnę įtaką net už priešingus bandymus; o žmogus gali gauti gyvesnį įsitikinimą iš glausto ir tiesioginio tikimybinio samprotavimo, o ne iš ilgos pasekmių, nors teisingų ir įtikinamų, grandinės. Ir dar, tokie samprotavimai retai sužadina kokį įsitikinimą; norint išsaugoti akivaizdumą iki pabaigos, reikia turėti labai stiprią ir tvirtą vaizduotę, nes ji pereina per tiek daug pakopų.

Bet čia gal verta paminėti labai keistą reiškinį, kurį mums pateikia aptariama tema. Akivaizdu, kad nė vienu senovės istorijos dalyku mes negalėtume įsitikinti niekaip kitaip, tik pereidami per milijonus priežasčių ir padarinių ir per beveik neišmatuojamo ilgio argumentų grandinę. Prieš žinioms apie tam tikrą faktą pasiekiant pirmąjį istoriką, jos turi būti perduotos per daugybę lūpų, o jas užrašius kiekviena nauja kopija tampa nauju objektu, apie kurio jungtį su pirmesnių žinoma tik iš patyrimo ir stebėjimo. Taigi galbūt atrodytų, kad iš šio samprotavimo galima padaryti išvadą, jog visas senovės istorijos akivaizdumas dabar jau yra prarastas ar bent jau bus ilgainiui prarastas augant ir ilgėjant priežasčių grandinei. Tačiau atrodo, jog net mintis, kad mūsų palikuonys jau po tūkstančio metų galės apskritai abejoti tokio žmogaus kaip JULIJUS CEZARIS buvimu, prieštarauja sveikam protui, jei rašymo ir spaudos menas laikysis tokio paties tęstinumo kaip dabar; tai galima laikyti prieštaravimu mūsų aptariamai sistemai. Jei tikėjimas susideda iš tam tikro gyvumo, gaunamo iš pradinio įspūdžio, jis turėtų sunykti dėl ilgo perėjimo ir galiausiai visiškai išblėsti; ir vice versa , jei kartais tikėjimas geba taip neišnykti, jis turėtų būti kažkas kita, ne šis gyvumas.

Prieš atsakydamas į šį prieštaravimą aš pažymėsiu, kad iš šios temos buvo paimtas vienas labai garsus argumentas prieš krikščioniškąją religiją ; skirtumas tik tas, kad čia buvo manoma, kad jungtis tarp visų žmonių liudijimų grandžių neperžengia tikimybės ir gali būti iki tam tikro laipsnio abejotina ir neapibrėžta. Ir iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šitaip samprotujant (beje, neteisingai) nėra jokios istorijos ar tradicijos, kuri galiausiai neprarastų visos savo jėgos ir akivaizdumo. Kiekviena nauja tikimybė sumažina pradinį įsitikinimą, ir kad ir koks didelis atrodytų įsitikinimas, neįmanoma, kad jis išsilaikytų po tokių kartotinių mažėjimų. Iš esmės tai tiesa, tačiau toliau mes pamatysime31, kad yra viena labai įsimintina išimtis, turinti milžiniškos reikšmės aptariamai supratimo temai.

Kol kas pateikdami sprendimą dėl minėto prieštaravimo pagal prielaidą, kad istorinis akivaizdumas pirmiausia remiasi grynu įrodymu, pasvarstykime, kad, nors yra nesuskaičiuojamai daug grandžių, jungiančių pradinį faktą su turimu įspūdžiu — tikėjimo pagrindu, vis dėlto jos visos yra tos pačios rūšies ir priklauso nuo spaustuvininkų ir perrašančiųjų kruopštumo. Vieną leidimą keičia kitas, o šį — trečias, ir taip toliau, kol prieiname prie dabar skaitomo tomo. Šie etapai niekuo nesiskiria. Perskaitę vieną, mes žinome juos visus, o pagaminę vieną galime neturėti skrupulų dėl kitų. Vien ši aplinkybė išsaugo istorijos akivaizdumą ir prisiminimus apie šiuos laikus įamžins tolimiausiems palikuonims. Jei visa ilgiausia priežasčių ir padarinių grandinė, jungianti bet kurį praeities įvykį su bet kuriuo istorijos tomu, susidėtų iš viena nuo kitos besiskiriančių dalių, kurias protas būtinai turėtų suvokti atskirai, mums būtų neįmanoma iki galo išsaugoti tikėjimą ar akivaizdumą. Tačiau dauguma šių įrodymų yra visiškai panašūs, todėl protas lengvai per juos perbėga, sklandžiai peršoka nuo vienos dalies prie kitos ir formuluoja tik neaiškią ir bendrą sampratą apie kiekvieną grandį. Dėl to ilga argumentų grandinė turi ne didesnį pradinio gyvumo mažinimo poveikį už daug trumpesnę grandinę, sudėtą iš viena nuo kitos besiskiriančių dalių, kurių kiekvieną reikėtų apsvarstyti atskirai.

Ketvirtoji nefilosofinės tikimybės rūšis yra kilusi iš bendrųjų taisyklių , kurias skubotai patys sau susikuriame ir kurios yra šaltinis to, ką iš tikrųjų mes vadiname PRIETARAIS. Airis negali būti sąmojingas, o prancūzas — solidus, dėl to, nors pokalbis su pirmuoju visais atžvilgiais būtų aiškiai labai malonus, o su antruoju — labai išmintingas, mes turime dėl jų tokių prietarų, kad jie turi būti bukagalviai arba dabitos, neatsižvelgiant į sveiką protą ir supratimą. Žmogaus prigimtis labai tinkama tokio pobūdžio klaidoms; ir, ko gera, mūsų tauta ne geresnė už kitas.

Jei kas paklaustų, kodėl žmonės sudaro bendrąsias taisykles ir leidžia joms daryti įtaką savo sprendimams, netgi neatsižvelgdami į turimus stebėjimus ir patyrimą, aš atsakyčiau, kad, mano nuomone, taip atsitinka dėl tų pačių principų, nuo kurių priklauso visi sprendimai, susiję su priežastimis ir padariniais. Mūsų sprendimai, susiję su priežastimi ir padariniu, kyla iš pripratimo ir patyrimo; ir kai mes įprantame matyti vieną objektą sujungtą su kitu, mūsų vaizduotė natūraliai pereina nuo vieno prie kito, šis perėjimas yra pirmesnis už refleksiją, ir refleksija jam negali sukliudyti. Tokia yra įpročio prigimtis — ne tik operuoti visa savo jėga, jei turimi objektai yra visiškai tokie patys kaip tie, prie kurių esame įpratę, bet taip pat operuoti silpnesniu laipsniu, jei apimami tik panašūs objektai; ir nors pripratimas kažkiek savo jėgos praranda dėl kiekvieno skirtumo, vis dėlto jis retai visiškai sunaikinamas, jei kokios nors ženklesnės aplinkybės išlieka tokios pačios. Žmogus, įgijęs įprotį iš vaisių valgyti kriaušes ir persikus, pasitenkins melionais, neradęs savo mėgstamo vaisiaus; lygiai kaip kitas, tapęs girtuokliu gerdamas raudoną vyną, bus beveik taip pat smarkiai traukiamas prie baltojo, jei jam pasiūlys. Pagal šį principą aš jau aiškinau tokią iš analogijos kylančią tikimybės rūšį, kai mes perkeliame savo praeities patyrimą į objektus, kurie yra panašūs, tačiau ne visiškai tokie patys, kaip tie, kuriuos patyrėme. Mažėjant panašumui atitinkamai mažėja tikimybė, tačiau vis dėlto turi šiek tiek jėgos, kol lieka kokių nors panašumo pėdsakų.