Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šitaip samprotaudami mes padarėme trijų žingsnių pažangą: kad atsitiktinumas tėra vien priežasties neigimas ir sukuria visišką proto abejingumą; kad vienas priežasties neigimas ir vienas visiškas abejingumas niekada negali būti viršesnis ar žemesnis už kitą ir kad atsitiktinumai visada turi turėti priežasčių priemaišų, — tam, kad pagrįstume bet kokį samprotavimą; mes jau beveik apsvarstėme, kokią įtaką protui turi aukštesnis atsitiktinumų derinys ir kaip jis turi įtakos mūsų sprendimams ir nuomonei. Čia mes galime pakartoti visus tuos pačius argumentus, kuriais naudojomės tyrinėdami tikėjimą, atsirandantį iš priežasčių; ir galime tokiu pačiu būdu įrodyti, kad didesnis atsitiktinumų skaičius sulaukia mūsų pritarimo ne dėl demonstracijos ir ne dėl tikimybės. Iš tikrųjų akivaizdu, kad palyginę paprastas idėjas mes niekada negalime padaryti jokio šiuo klausimu reikšmingo atradimo, ir kad neįmanoma tikrai įrodyti, jog koks nors metimas turi iškristi tuo šonu, kur yra didesnis atsitiktinumų skaičius. Tikėtis čia kokio nors tikrumo reikštų paneigti viską, ką jau esame nustatę dėl atsitiktinumų priešingumo bei visiškos jų lygybės ir abejingumo.

Jei kas sakytų, kad nors dėl atsitiktinumų priešingumo neįmanoma tikrai nustatyti, kuriuo šonu pasisuks metimas, vis dėlto mes galime tikrai pasakyti, jog didesnė galimybė ir labiau panašu bei tikėtina, kad tuo šonu, kur yra didesnis galimybių skaičius, o ne tuo, kur mažesnis; jei būtų taip sakoma, aš paklausčiau: ką čia reiškia galimybė ir tikimybė? Atsitiktinumų galimybė ir tikimybė yra didesnis lygių atsitiktinumų skaičius; vadinasi, kai mes sakome: tikėtina, kad metimas pasisuks didesniu, o ne mažesniu šonu, mes tik patvirtiname, kad ten, kur yra didesnis galimybių skaičius, jis iš tiesų yra didesnis, o kur mažesnis — mažesnis; tai tapatūs teiginiai, neduodantys jokių rezultatų. Štai klausimas: kaip didesnis lygių galimybių skaičius operuoja protu ir sukuria tikėjimą arba pritarimą, jei, pasirodo, to nepatvirtina nei demonstracijos, nei tikimybės argumentai.

Tam, kad išsiaiškintume šį sunkumą, tarkime, kad asmuo ima kauliuką, taip paruoštą, kad keturios jo plokštumos paženklintos vienokia figūra, arba vienodu taškų skaičiumi, o dvi — kitokia, ir kad jis įdeda kauliuką į dėžutę, ketindamas jį išmesti; aišku, jis turi nuspręsti, kad viena figūra yra labiau tikėtina negu kita, ir suteikti pirmenybę tai, kuri nupiešta ant didesnio plokštumų skaičiaus. Kažkokiu būdu jis tiki, kad ji atsidurs viršuje, nors vis dėlto delsia ir abejoja proporcingai priešingų galimybių skaičiui. Ir tiek, kiek mažėja šios priešingos galimybės ir didėja kitos šalies persvara, jo tikėjimas įgauna naują tvirtumo ir pasitikėjimo laipsnį. Šis tikėjimas atsiranda iš proto operacijų su paprastu ir ribotu mums pateiktu objektu, todėl bus lengviau atskleisti ir paaiškinti jo prigimtį. Mums reikia apmąstyti tik vieną kauliuką tam, kad suvoktume vieną įstabiausių supratimo operacijų.

Su šiuo minėtu kauliuku susijusios trys mūsų dėmesio vertos aplinkybės. Pirma, tam tikros priežastys, kaip sunkis, kietumas, kubo forma ir t. t., verčiančios kauliuką kristi, išsaugoti savo formą krintant ir pasisukti į viršų viena savo plokštuma. Antra, tam tikras plokštumų, tariamai abejingų, skaičius. Trečia, tam tikra ant kiekvienos plokštumos nupiešta figūra. Iš šių trijų ypatybių susideda visa su dabartiniu mūsų tikslu susijusi kauliuko prigimtis ir, vadinasi, yra vienintelės aplinkybės, į kurias atsižvelgia protas, formuluodamas sprendimą apie tokio metimo rezultatą. Taigi laipsniškai ir atidžiai panagrinėkime, kokia turi būti šių aplinkybių įtaka minčiai ir vaizduotei.

Pirma, mes jau pastebėjome, kad įprotis verčia protą pereiti nuo bet kurios priežasties prie jos padarinio ir kad pasirodžius vienai beveik neįmanoma nesuformuluoti kito idėjos. Jų pastovi sąsaja praeities pavyzdžiuose sukuria tokį proto pripratimą, kad jis visada jungia juos savo mintyse ir daro išvadą apie vieno egzistavimą iš jo nuolatinio palydovo. Kai jis mano, kad dėžutė jau nebelaiko kauliuko, jis negali be pastangų suvokti jo kybančio ore, bet natūraliai mato jį padėtą ant stalo ir pasisukusį viena siena į viršų. Tai įsimaišiusių priežasčių, mums reikalingų atlikti bet kurių susijusių galimybių skaičiavimams, padarinys.

Antra, yra manoma, kad nors kauliukas būtinai turi nukristi ir pasisukti viena siena į viršų, vis dėlto niekas nelemia, kuria konkrečiai; tai lemia grynas atsitiktinumas. Pati atsitiktinumo prigimtis ir esmė yra neigti priežastį ir palikti protą visiškai abejingą metimams, kurie laikomi atsitiktiniais. Tad, kai priežastys verčia mintį svarstyti apie krintantį ir viena siena į viršų pasisukantį kauliuką, atsitiktinumai pateikia visas sienas kaip lygias ir verčia mus viena po kitos galvoti apie visas, kaip apie tikėtinas ir galimas. Vaizduotė pereina nuo priežasties, t. y. nuo kauliuko išmetimo, prie padarinio, t. y. prie pasisukimo viena iš šešių sienų į viršų, ir jaučia, kad neįmanoma nei sustoti kelyje, nei suformuluoti kokios nors kitos idėjos. Tačiau visos šios šešios sienos yra nesuderinamos ir kauliukas negali iš karto pasisukti daugiau kaip viena, todėl šiuo principu vadovaujamės ir negalvojame, kad visos jos kartu gulės viršuje; tai mums atrodo neįmanoma; taip pat vadovaujamės juo ir visos jo jėgos nenukreipiame į kurią nors konkrečią sieną; nes tuomet ši siena būtų laikoma teisinga ir neišvengiama; už tai vadovaujamės juo galvodami apie visas šešias sienas tokiu būdu: jo jėga po lygiai pasiskirsto visoms šešioms. Apskritai mes nusprendžiame, kad išmetus viena kuri siena turi iškristi; mintyse mes perbėgame jas visas; minties sprendimas apie visas yra vienodas; tačiau nė vienai jėgos neskiriama daugiau, negu dera pagal jos santykį su kitomis. Štai taip pradinis impulsas, vadinasi, ir minties gyvumas atsiranda iš priežasties. Štai taip priežasčių sukeltą pirminį minties impulsą, o paskui ir gyvumą padalija ir dalimis suskaido atsitiktinumų priemaišos.

Mes jau išsiaiškinome pirmųjų dviejų kauliuko kokybių, t. y. priežasčių ir pusių skaičiaus ir jų abejingumo įtaką ir sužinojome, kaip jos suteikia impulsą minčiai ir padalija šį impulsą į tiek dalių, koks yra sienų skaičius. Dabar turime išsiaiškinti trečiojo dalyko, t. y. figūrų , nupieštų ant kiekvienos sienos, įtaką. Akivaizdu, kad jei ant keleto sienų nupieštos tokios pačios figūros, jų įtaka protui turi sutapti ir jos turi sujungti į vienos figūros vaizdinį, arba idėją, visus padalytus impulsus, kurie buvo pasiskirstę kelioms sienoms, ant kurių buvo nupiešta ši figūra. Jei klausimas būtų tik dėl to, kuri siena iškris, tai jos visos yra visiškai lygios ir nė viena niekada neturėtų jokio pranašumo prieš kitą. Tačiau kadangi klausimas susijęs su figūra ir kadangi tokia pati figūra nupiešta daugiau kaip ant vienos sienos, akivaizdu, kad impulsai, priklausantys visoms šioms sienoms, turi vėl susijungti į šią vieną figūrą ir dėl šios sąjungos tapti stipresni ir įgauti daugiau jėgos. Minėtame pavyzdyje laikoma, kad ant keturių sienų nupieštos tokios pačios figūros, o ant dviejų — kitokios figūros. Todėl pirmųjų impulsai yra aukštesni už pastarųjų. Tačiau kadangi įvykiai yra priešingi ir neįmanoma, kad iškristų abi figūros, tai impulsai taip pat tampa priešingi, ir žemesnis iš visų jėgų griauna aukštesnį. Idėjos gyvumas visada proporcingas impulso, arba perėjimo polinkio, laipsniui; tikėjimas, pagal jau minėtą doktriną, yra toks pats, kaip ir idėjos gyvumas.