Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Ir išties panašumo trūkumas čia taip smarkiai sugriauna tikėjimą, kad, išskyrus nedaugelį, kurie šaltai apsvarstę dalyko svarbą pasirūpina nuolatiniais apmąstymais įtvirtinti savo prote ateities būklės argumentus, vargu ar yra bent vienas, tikintis sielos nemirtingumu, apsisprendęs taip tikrai ir tvirtai, kaip tegalima pagal keliautojų ir istorikų liudijimus. Tai itin aiškiai matoma, kai žmonės turi galimybę palyginti šio ir būsimo gyvenimo malonumus ir kančias, paskatinimus ir bausmes, nors tai nesusiję su jais pačiais ir jokia stipri aistra netrukdo jų sprendimams. Romos katalikai , be abejonės, yra uoliausia katalikų pasaulio sekta, vis dėlto ir tarp šios bendruomenės protingiausių žmonių nedaug rasite tokių, kurie nesmerktų Parako sąmokslo ar Šv. Baltramiejaus nakties skerdynių žiaurumo ir barbariškumo, nors sumanyto arba įvykdyto prieš tuos pačius žmones, kuriuos jie nedvejodami pasmerkia amžinoms ir nesibaigiančioms kančioms. Šiam nenuoseklumui pateisinti galima pasakyti tik tiek, kad katalikai iš tiesų netiki tuo, ką tvirtina apie ateities būklę; ir nėra geresnio viso to įrodymo kaip pats šis nenuoseklumas.

Galime pridėti pastabą: religijos reikaluose žmonėms malonu būti gąsdinamiems, ir populiariausi yra tie pamokslininkai, kurie sužadina niūriausias ir slogiausias aistras. Kasdieniuose gyvenimo reikaluose, kai mus slegia ir persmelkia dalyko rimtis, nėra nieko nemalonesnio už baimę ir siaubą, ir apskritai tik dramos vaidinimuose bei religiniuose pasakojimuose jie teikia malonumą. Pastaraisiais atvejais vaizduotė tingiai ilsisi, susitelkusi į idėją, o aistra, sušvelnėjusi dėl tikėjimo trūkumo, teikia vien malonumą, pagyvina protą ir sutelkia dėmesį.

Aptariama hipotezė bus papildomai patvirtinta, jei mes ištyrinėsime kitų rūšių įpročių, taip pat ir kitų santykių padarinius. Norint tai suprasti, reikia atsižvelgti į tai, kad įprotis, kuriam priskiriu visą tikėjimą ir samprotavimą, gali veikti protą dviem skirtingais būdais pagyvindamas idėją. Tarkime, kad iš viso praeities patyrimo mes matėme, kad du objektai visada esti sujungti drauge; akivaizdu, kad įspūdyje pasirodžius vienam iš šių objektų mes iš įpročio turime lengvai pereiti prie paprastai jį lydinčio objekto idėjos, o dėl turimo įspūdžio ir lengvo perėjimo turime įsivaizduoti šią idėją stipriau ir gyviau už bet kurį netikslų ir nepastovų fantazijos vaizdinį. Tačiau toliau tarkime, kad kuri nors atskira idėja dažnai pasireiškia protui viena, be viso šio ypatingo, beveik dirbtinio pasirengimo, tokia idėja turi pamažu įgauti lengvumo bei jėgos ir tiek savo pastovumu, tiek ir lengvu pasireiškimu turi skirtis nuo bet kurios naujos ir neįprastos idėjos. Tai vienintelis dalykas, pagal kurį abi įpročio rūšys sutampa, ir jeigu pasirodytų, kad jų poveikis sprendimui yra panašus ir proporcingas, mes tikrai galėtume padaryti išvadą, kad pateiktas šio gebėjimo išaiškinimas yra patenkinamas. Tačiau ar mes galime suabejoti dėl jų įtakos sprendimui sutapimo, kai svarstome LAVINIMO prigimtį ir poveikį?

Visos šios nuomonės ir daiktų, prie kurių įprantame nuo kūdikystės, sampratos įleidžia tokias gilias šaknis, kad visomis proto ir patyrimo išgalėmis neįmanoma jų ištrinti; ir šio pripratimo įtaka ne tik priartėja prie to, kuris atsiranda iš pastovios ir neatskiriamos priežasčių ir padarinių sąjungos, bet dažnai net pranoksta jį. Čia neturime pasitenkinti sakydami, kad idėjos gyvumas sukuria tikėjimą: mes turime tvirtinti, kad kiekvienas iš jų yra toks pats. Dažnai kartojama bet kuri idėja įsitvirtina vaizduotėje, tačiau savaime tai niekada negalėtų sukurti tikėjimo, jei šis proto veiksmas dėl pradinės mūsų prigimties sandaros būtų tik priedas prie samprotavimo ir idėjų palyginimo. Įprotis gali atvesti mus prie kokio nors klaidingo idėjų palyginimo. Tai kraštutinis mūsų įsivaizduojamas jo poveikis. Tačiau, aišku, jis niekada negalėtų atstoti šio palyginimo ir nesukurtų jokio proto veiksmo, natūraliai apimančio šį principą.

Asmuo, po amputacijos netekęs kojos arba rankos, dar ilgai stengiasi jomis naudotis. Po kieno nors mirties dažnai visa šeima, o ypač tarnai, sako, kad jiems sunku patikėti jo mirtimi ir jie vis dar įsivaizduoja jį savo kambaryje ar kitur, kur buvo įpratę jį rasti. Per pokalbius aš dažnai girdėdavau, kaip kalbant apie kuo nors garsų žmogų, kas nors jo nepažįstantis sakydavo: aš niekada nemačiau tokio ir tokio , tačiau man atrodo , kad mačiau , — taip dažnai girdėdavau apie jį kalbant. Tai analogiški pavyzdžiai.

Jeigu šį lavinimo argumentą pateiksime deramai nušvietę, jis pasirodys labai įtikinamas; juo labiau kad jis pagrįstas vienu įprasčiausiu iš visų galimų reiškinių. Esu tikras, jog patyrinėję mes pamatysime, kad daugiau kaip pusė vyraujančių žmonijos nuomonių priklauso nuo lavinimo ir kad principų, kuriais nesąlygiškai naudojamės, yra daugiau už tuos, kurie gaunami iš abstraktaus samprotavimo arba iš patyrimo. Kaip melagiai dažnai kartodami savo melus galiausiai juos įsimena, taip ir sprendimai, arba veikiau vaizduotė, gali taip stipriai įtvirtinti savo idėjas ir suvokti jas taip aiškiai, kad ims operuoti jomis prote taip pat kaip tomis, kurias pateikia jutimai, atmintis arba supratimas. Tačiau lavinimas yra dirbtinė, o ne prigimtinė priežastis, ir jo maksimos dažnai prieštarauja supratimui, o įvairiu laiku ir įvairiose vietose — netgi pačios sau, todėl filosofai į jį niekada neatsižvelgia, nors iš tikrųjų lavinimas paremtas beveik tokiu pačiu įpročio ir kartojimo pagrindu, kaip ir mūsų samprotavimai — priežastimis ir padariniais28.

X SKYRIUS Apie tikėjimo įtaką

Tačiau nors filosofija ir pripažįsta, kad lavinimas yra klaidingas pagrindas pritarti bet kuriai nuomonei, vis dėlto jis įsigalėjęs pasaulyje ir yra priežastis, dėl kurios iš pradžių visos sistemos lengvai atmetamos kaip naujos ir neįprastos. Galbūt toks pats likimas laukia ir to, ką sakiau čia apie tikėjimą , ir nors mano išdėstyti įrodymai man atrodo visiškai įtikinami, aš nesitikiu daugelio savo nuomonės šalininkų. Vargu, ar pavyks kada nors įtikinti žmones, kad šie svarbūs padariniai gali išplaukti iš šių, atrodo, nereikšmingų principų ir kad didžiąją dalį samprotavimų, o kartu ir visus mūsų veiksmus, ir aistras, galima kildinti vien iš įpročio ir pripratimo. Kad išvengčiau šio prieštaravimo, aš čia šiek tiek užbėgsiu už akių tikslesniam mūsų svarstymui, prie kurio prieisime svarstydami aistras ir grožio jutimą.

Žmogaus protui yra įdiegti skausmo ir malonumo suvokiniai kaip pagrindinė visų jo veiksmų spyruoklė ir varomasis principas. Tačiau skausmas ir malonumas protui pasirodo dviem būdais, kurių vieno padariniai labai skiriasi nuo antrojo. Arba jie gali pasirodyti kaip tikro pojūčio įspūdis, ar tik kaip idėja, kaip dabar, kai aš juos miniu. Akivaizdu, kad jų įtaka mūsų veiksmams toli gražu nėra vienoda. Įspūdžiai visada sužadina sielą; ir pačiu aukščiausiu laipsniu, tačiau ne kiekviena idėja turi tokį poveikį. Prigimtis čia pasielgė atsargiai ir, regis, kruopščiai vengė nepatogumų dėl abiejų kraštutinumų. Jei vien įspūdžiai veiktų mūsų valią, tai kiekvieną savo gyvenimo akimirksnį būtume priklausomi nuo didžiausių nelaimių, nes nors ir numatytume jų artėjimą, prigimtis nebūtų aprūpinusi mūsų jokiu veikimo principu, galinčiu paskatinti jų išvengti. Kita vertus, jei kiekviena idėja veiktų mūsų veiksmus, mūsų padėtis neką pagerėtų. Mat mintis yra tokia nepastovi ir aktyvi, kad kiekvieno daikto vaizdiniai, ypač gėrio ir blogio, nuolat klaidžioja prote, ir jeigu jį jaudintų kiekvienas toks tuščias vaizdinys, jis niekada nepatirtų nė akimirkos ramybės ir rimties.