Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Priežasties ir padarinio santykiui būdingi visiškai priešingi pranašumai. Jo siejami objektai yra pastovūs ir nekintami. Atminties įspūdžiai niekada nesikeičia ženkliu mastu; ir kiekvienas įspūdis traukia paskui save tikslią idėją, kuri vaizduotėje turi savo tam tikrą tvirtą ir realią, tikrą ir nekintamą vietą. Mintis visada turi pereiti nuo įspūdžio prie idėjos; ir nuo šio tam tikro įspūdžio prie šios tam tikros idėjos be jokio pasirinkimo ir nedelsiant.

Tačiau nepasitenkinu atmetęs šį prieštaravimą, pasistengsiu išgauti iš jo pateikiamos doktrinos įrodymą. Gretimumo ir panašumo poveikis daug menkesnis už priežastingumo, tačiau vis dėlto turi šiokį tokį poveikį ir padeda įsitikinti kokia nors nuomone ir kokio nors suvokimo gyvumu. Jei tai galima įrodyti keletu naujų pavyzdžių, be mūsų jau stebėtų, tai teks pripažinti, jog tai gana tvirtas argumentas, kad tikėjimas yra ne kas kita, tik gyva idėja, susijusi su turimu įspūdžiu.

Pradėkime nuo gretimumo; musulmonai , kaip ir krikščionys , yra pastebėję, kad MEKĄ arba ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ mačiusieji piligrimai visada yra kur kas ištikimesni ir uolesni tikintieji už tuos, kurie neturėjo tokio pranašumo. Žmogus, kuriam atmintis pateikia gyvą Raudonosios jūros , dykumos , Jeruzalės ir Galilėjos vaizdinį, niekada negali suabejoti stebuklingais įvykiais, susijusiais su Moze arba Evangelistais. Gyva šių vietų idėja leidžia lengviau pereiti prie faktų, kurie tariamai buvo su ja susiję gretimumu, ir sustiprina tikėjimą sustiprindama suvokimo gyvumą. Šių laukų ir upių prisiminimas neišmanėliams daro tokią pat įtaką kaip ir dar vienas argumentas ir dėl tų pačių priežasčių.

Panašiai mes galime stebėti ir panašumą. Mes jau pažymėjome, kad išvada, kurią padarome iš turimo objekto apie nesamą jo priežastį arba padarinį, niekada negrindžiama kokybėmis, kurias mes stebime pačiame šiame svarstomame objekte; arba, kitais žodžiais, neįmanoma nustatyti kitaip, kaip tik iš patyrimo, ką lemia bet koks reiškinys arba kas buvo pirma jo. Ir nors tai taip akivaizdu savaime, kad atrodo, nereikia jokių įrodymų, vis dėlto kai kurie filosofai įsivaizdavo, kad yra akivaizdi priežastis judesiui perduoti ir kad išmintingas žmogus iš karto nesinaudodamas jokiu praeities stebėjimu gali daryti išvadą apie bet kurio kūno judesį po kito postūmio. Bus lengva įrodyti, kad ši nuomonė klaidinga. Mat jei tokią išvadą galima daryti vien iš kūno, judėjimo ar postūmio idėjų, tai ji turi būti demonstracinė ir turi reikšti, kad absoliučiai neįmanoma priešinga prielaida. Tuomet kiekvienas padarinys, išskyrus judėjimo perdavimą, reiškia formalų prieštaravimą, ir neįmanomas ne tik jo egzistavimas, bet ir galimybė jį įsivaizduoti. Tačiau mes galime greitai įsitikinti, kad yra priešingai; tereikia susidaryti aiškią ir nuoseklią idėją bet kurio kūno, judančio kito link ir sustojančio iškart po susidūrimo; arba jo sugrįžimo tuo pačiu keliu, kuriuo priartėjo; arba jo sunaikinimo; arba jo judėjimo ratu ar elipse; trumpiau — begalybės kitų pokyčių, kuriuos, tariamai jis patiria. Visos šios prielaidos yra patikimos ir natūralios; tačiau priežastis, kad judesio perdavimą mes įsivaizduojame nuoseklesnį ir natūralesnį ne tik už šias prielaidas, bet ir už kitus natūralius veiksmus, pagrįsta panašumo tarp priežasties ir padarinio santykiu, kuris čia yra sujungtas su patyrimu ir suriša objektus vieną su kitu artimiausiu ir tiesioginiu būdu, ir verčia mus įsivaizduoti juos absoliučiai neatskiriamus. Tad panašumo įtaka yra tokia pati arba lygiagreti patyrimui, o vienintelis tiesioginis patyrimo poveikis yra asocijuoti mūsų idėjas draugėn; išeina, kad visas tikėjimas atsiranda iš asocijuotų idėjų, kaip nurodyta mano hipotezėje.

Optikos temomis rašantys visuotinai pripažįsta, kad akis visuomet mato tokį patį fizinių taškų skaičių ir kad ant kalno viršūnės žmogaus juslės negauna didesnio vaizdinio, negu uždaryto mažutėliame kiemelyje ar kambaryje. Tik patyrimas padeda jam padaryti išvadą apie objekto dydį iš keleto savitų vaizdinio kokybių; ir šią išvadą jis sumaišo su pojūčiu, kaip įprasta kitais kartais. Na, akivaizdu, kad išvada iš tokio sprendimo yra kur kas gyvesnė už įprastų mūsų samprotavimų ir kad žmogus iš vaizdinio, pamatyto akimis, jei stovi ant aukšto kyšulio viršaus, gauna gyvesnę milžiniško dydžio vandenyno sąvoką, negu vien girdėdamas vandens šniokštimą. Jis jaučia didesnį malonumą iš jo didybės; tai gyvesnės idėjos įrodymas; ir jis sumaišo savo sprendimą su pojūčiu; tai kitas jos įrodymas. Tačiau kadangi išvada abu kartus yra vienodai tikra ir tiesioginė, šis didesnis mūsų suvokimo gyvumas čia gali atsirasti tik darant išvadą iš regėjimo; be įprastinės jungties, čia taip pat yra mūsų išvestas panašumas tarp vaizdinio ir objekto, tai sustiprina santykį ir lengvesniu bei natūralesniu judesiu perduoda įspūdžio gyvumą susijusiai idėjai.

Nėra jokios visuotinesnės ir labiau į akis krintančios žmogaus prigimties silpnybės už PATIKLUMĄ, arba per didelį pasitikėjimą kitų liudijimais; ir ši silpnybė taip pat labai natūraliai paaiškinama panašumo įtaka. Kai apie kokį nors faktą sužinome iš žmonių liudijimų, mūsų tikėjimas juo atsiranda iš labai panašių šaltinių kaip ir mūsų išvados apie priežastis iš padarinių ir iš padarinių apie priežastis; ir iš niekur kitur, tik iš savo pagrindinių žmogaus prigimties principų patyrimo galime įsitikinti žmonių teisumu. Tačiau nors patyrimas yra teisingas šio kaip ir visų kitų sprendimų standartas, mes retai vadovaujamės vien juo, bet turime nepaprastą polinkį tikėti viskuo, kas kalbama, net apie vaiduoklius, burtus ir stebuklus, kad ir kaip visa tai prieštarautų kasdieniam patyrimui ir stebėjimams. Kitų žodžiai ir pasakojimai turi tiesioginę jungtį su tam tikromis jų proto idėjomis, o šios idėjos taip pat turi jungtį su jų vaizduojamais faktais ir objektais. Ši pastaroji jungtis bendrai labai pervertinama ir verčia patikėti ne tik tuo, ką patvirtina patyrimas; ji negali atsirasti iš niekur kitur, tik iš idėjų ir faktų panašumo. Kiti padariniai savo priežastis pabrėžia tik netiesiogiai, o žmonių liudijimai tai daro tiesiogiai, todėl juos reikia vertinti ne tik kaip padarinius, bet ir kaip vaizdinius. Tad nenuostabu, kad mes taip skubotai darome iš jų išvadas ir spręsdami apie juos patyrimu vadovaujamės mažiau, nei spręsdami apie bet kurį kitą dalyką.

Panašumas, sujungtas su priežastingumu, sustiprina mūsų samprotavimus, o labai didelis jo trūkumas gali beveik visiškai juos sugriauti. Puikus to pavyzdys yra visuotinis žmonių nerūpestingumas ir kvailumas dėl ateities būklės; čia jie pasirodo tiek pat užsispyrėliškai nepasitikintys, kiek aklai patiklūs kitais kartais. Iš tikrųjų nėra dalyko, keliančio didesnę nuostabą mokslininkams ir apgailestavimą dievobaimingiems vyrams, kaip stebėti didžiosios žmonijos dalies nerūpestingumą dėl ateities būklės; tai dėl šios priežasties daugelis iškilių teologų nesivaržydami tvirtina, kad nors neišmanėliai ir neturi suformuluotų bedievybės principų, savo širdyse jie yra tikri bedieviai, neturi nieko, ką mes vadiname tikėjimu amžinuoju savo sielos gyvenimu. Ir išties pasvarstykime, viena vertus, ką taip iškalbingai skelbė teologai apie amžinojo gyvenimo reikšmę; kartu pamąstykime apie tai, kad nors retorikoje ir tenka atsižvelgti į tam tikrą išpūtimą, vis dėlto turime pripažinti, kad čia pačios drąsiausios stilistinės figūros yra be galo menkos palyginti su kalbamąja tema; paskui, antra vertus, pažvelkime į begalinį žmonių įsitikinimą šiuo dalyku; aš klausiu, ar iš tiesų šie žmonės tiki tuo, kas jiems įteiginėjama ir kuo jie apsimeta tikį; atsakymas, matyt, bus neigiamas. Tikėjimas yra proto veiksmas, atsirandantis iš įpročio, todėl nieko keista, kad panašumo trūkumas suardo tai, ką nustatė įprotis ir susilpnina idėjos jėgą tiek, kiek pastarasis principas ją sustiprina. Ateities būklė yra tokia tolima mūsų suvokimui, o mūsų idėja apie tai, kaip egzistuosime išnykus kūnui, tokia miglota, kad visos priežastys, kokias tik galime sugalvoti, kad ir kokios tvirtos būtų savaime, kad ir kaip jas palaikytų lavinimas, niekada nepadės vangiai vaizduotei įveikti šio sunkumo ir nesuteiks užtektinai autoriteto ir jėgos idėjai. Aš verčiau renkuosi aiškinti tokį netikėjimą mūsų suformuluotos ateities būklės idėjos blankumu, kuris kyla iš panašumo esamam gyvenimui trūkumo, o ne iš jo nutolimo. Mat aš pastebiu, kad žmonės visada rūpinasi, kas gali atsitikti po jų mirties, galvodami apie šį pasaulį, ir kad nedaug tėra tokių, kuriems visais laikais visiškai nerūpėtų savo vardas, savo šeima, draugai ar šalis.