Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Negaliu užbaigti šios temos nepastebėjęs, kad labai sunku kalbėti apie proto operacijas visiškai deramai ir tiksliai, nes bendrinė kalba jas visas, bent kiek panašias viena į kitą, retai taip skrupulingai skiria, bet vadina tais pačiais bendraisiais terminais. Tai beveik neišvengiamas miglotumo ir painiavos šaltinis autoriui, o skaitytojui jis dažnai gali sukelti abejonių ir prieštaravimų, kurių šiaip jis nebūtų net susapnavęs. Tad mano bendroji nuostata, kad nuomonė, arba tikėjimas, yra ne kas kita , tik stipri ir gyva idėja , kylanti iš su ja susijusio turimo įspūdžio , gali susilaukti tokio prieštaravimo dėl neženklaus žodžių stipri ir gyva nevienareikšmiškumo. Galima sakyti, kad ne tik įspūdis gali būti samprotavimo dingstimi, bet ir idėja gali turėti tokią pačią įtaką, ypač pagal mano principą, kad visos mūsų idėjos kyla iš atitinkamų įspūdžių. Tarkime, aš dabar susidarau idėją, kurios atitinkamą įspūdį esu pamiršęs; iš šios idėjos aš galiu padaryti išvadą, kad toks įspūdis kažkada egzistavo; ir kadangi šią išvadą lydi tikėjimas, galima paklausti: iš kur kyla šio tikėjimo sudedamosios jėgos ir gyvumo kokybės? Į tai aš nedelsdamas atsakau: iš turimos idėjos. Mat čia nelaikoma, kad ši idėja atstovauja kokiam nesamam objektui, ji yra tikras proto suvokinys, kurį mes gerai suprantame, todėl ji turi sugebėti perteikti viskam, kas su ja susiję, tokią pat kokybę — vadinkime jį stiprumu ar tvirtumu, ar jėga, ar gyvumu, pagal kurią protas ją supranta ir įsitikina duotuoju jos egzistavimu. Čia idėja užima įspūdžio vietą ir yra visiškai tokia pati kaip jis, bent jau tiek, kiek to reikia dabartiniam mūsų tikslui.

Pagal tuos pačius principus neturėtume nustebti išgirdę apie idėjos prisiminimą, tai yra apie idėjos idėją ir jos didesnę jėgą ir gyvumą, palyginti su laisvais vaizduotės suvokimais. Galvodami apie savo praeities mintis mes ne tik piešiame objektus, apie kuriuos galvojome, bet taip pat įsivaizduojame proto veiksmus apmąstant šį je-ne-scai- quoi, kurio neįmanoma apibrėžti ar aprašyti, tačiau kurį kiekvienas gana gerai supranta. Kai atmintis pasiūlo tokio veiksmo idėją ir pateikia ją iš praeities, lengva įsivaizduoti, kad ši idėja gali būti gyvesnė ir tvirtesnė už mąstymą apie praeities mintį, kurios mes neprisimename.

Dabar kiekvienas supras, kaip galime susiformuluoti įspūdžio ir idėjos idėją ir kaip galime tikėti įspūdžio ir idėjos egzistavimu.

IX SKYRIUS Apie kitų santykių ir kitų įpročių padarinius

Kad ir kokie įtikinami atrodytų minėti argumentai, mes neturime patenkinti prie jų sustoti, bet turime pakreipti temą kitaip tam, kad rastume naujų įžvalgos taškų, pagal kuriuos galėtume iliustruoti ir patvirtinti tokius neįprastus ir tokius pamatinius principus. Skrupulinga dvejonė dėl bet kokių priimamų naujų hipotezių yra tokia pagirtina filosofų nuostata ir tokia būtina tiesos tyrinėjimui, jog nusipelno palaikymo ir reikalauja, kad būtų pateikti visi argumentai, galintys padėti įtikinti filosofus, ir kad būtų pašalinti visi prieštaravimai, galintys nutraukti jų samprotavimus.

Jau ne kartą esu pažymėjęs, kad, be priežasties ir padarinio, dar du panašumo ir gretimumo santykius reikia vertinti kaip mintis asocijuojančius principus, galinčius pernešti vaizduotę nuo vienos idėjos prie kitos. Aš taip pat esu pažymėjęs, kad, kai iš dviejų bet kuriuo iš šių santykių susietų objektų vienas tiesiogiai pateikiamas atminčiai ar juslėms, protas šiuo asociacijos principu ne tik pernešamas prie su juo susijusio, bet ir supranta jį su papildoma jėga ir gyvumu dėl šio principo ir turimo įspūdžio jungiamosios operacijos. Visa tai aš pažymėjau tam, kad pagal analogiją patvirtinčiau savo paaiškinimus apie mūsų su priežastimi ir padariniu susijusius sprendimus. Tačiau tą patį argumentą galbūt galima nukreipti prieš mane ir, užuot patvirtinęs mano hipotezę, jis gali tapti prieštaravimu jai. Mat galima pasakyti, kad jeigu visos šios hipotezės dalys yra teisingos, t. y. kad šios trys santykių rūšys remiasi tais pačiais principais, kad jos taip pat veikia sustiprindamos ir pagyvindamos mūsų idėjas ir kad tikėjimas yra ne kas kita, tik stipresnis ir gyvesnis idėjos įsivaizdavimas, tai turėtų išeiti, kad šis proto veiksmas gali kilti ne tik iš priežasties ir padarinio, bet ir iš gretimumo bei panašumo santykio. Tačiau iš patyrimo žinome, kad tikėjimas atsiranda tik iš priežastingumo ir kad mes negalime iš vieno objekto daryti išvados apie kitą, nebent jie būtų susieti šiuo santykiu, todėl galime apibendrinti, kad šis samprotavimas turi kažkokią klaidą, vedančią mus prie šių sunkumų.

Tai prieštaravimas; dabar panagrinėkime jo sprendimą. Akivaizdu, kad viskas, ką turime atmintyje ir kas veikia protą gyvumu, primenančiu tiesioginį įspūdį, turi įgauti ženklią įtaką visoms proto operacijoms ir turi lengvai išsiskirti iš paprastų vaizduotės pramanų. Iš šių atminties įspūdžių arba idėjų mes susidarome tam tikrą sistemą, kuri apima viską, kas, kaip prisimename, buvo duota arba mūsų vidiniams suvokimams, arba juslėms; ir kiekvieną šios sistemos detalę kartu su turimais įspūdžiais, mes vadiname realybe . Tačiau protas prie to nesustoja. Pastebėjęs, kad su šia suvokinių sistema siejasi kita — iš įpročio ar, jei norite, dėl priežasties ir padarinio santykio, — toliau jis nagrinėja jų idėjas ir jausdamas, kad tam tikru būdu yra būtinai verčiamas apžvelgti šias tam tikras idėjas ir kad įprotis ar santykis, kurie jį verčia, neleidžia nė trupučio jų pakeisti, protas suformuluoja iš jų naują sistemą, kurią panašiai pavadina garbingu realybių vardu. Pirmoji iš šių sistemų yra atminties ir juslių objektas, antroji — sprendimų.

Šis pastarasis principas pripildo pasaulį ir supažindina mus su tokiomis esatimis, kurios dėl savo laiko ir vietos nuotolio tampa nepasiekiamos nei juslėms, nei atminčiai. Jo padedamas aš nupiešiu savo vaizduotėje visatą ir nukreipiu savo dėmesį į bet kurią norimą jos dalį. Aš susidarau ROMOS, kurios nei matau, nei prisimenu, idėją, tačiau ši idėja yra susieta su įspūdžiais, kuriuos prisimenu gavęs iš pokalbių ir keliautojų bei istorikų knygų. Šią Romos idėją šiomis aplinkybėmis aš pridedu prie objekto, kurį vadinu žemės rutuliu, idėjos. Prie jos aš prijungiu atitinkamos valdžios, religijos ir papročių suvokimą. Žvelgiu atgal ir apgalvoju jos įkūrimą, keletą revoliucijų, jos sėkmes ir nesėkmes. Visa tai ir visa kita, kuo aš tikiu, yra ne kas kita, tik idėjos, tačiau dėl savo jėgos ir nustatytos tvarkos, atsiradusios iš įpročio bei priežasties ir padarinio santykio, jos skiriasi nuo kitų idėjų, kurios yra vien vaizduotės vaisius.

Dėl gretimumo ir panašumo įtakos mes galime pažymėti, kad jei gretimą ir panašų objektą apima ši realybių sistema, tai, be abejonės, šie du santykiai prisidės prie priežasties ir padarinio ir su didesne jėga vaizduotėje įtvirtins susijusią idėją. Apie tai aš netrukus kalbėsiu plačiau. Kol kas savo stebėjimą perkelsiu dar žingsniu į priekį ir tvirtinsiu, kad netgi jei susijęs objektas yra išgalvotas, tai santykis vis dėlto padeda pagyvinti idėją ir padidinti jos įtaką. Poetas, be abejonės, sugebės kur kas geriau aprašyti Eliziejaus laukus, jeigu sužadins savo vaizduotę puikios pievos ar sodo vaizdu; nors kitą sykį savo fantazijos dėka jis gali persikelti į šias pasakiškas vietoves, kad pagyvintų savo vaizduotę išgalvotu gretimumu.

Ir nors aš negaliu visiškai paneigti tokio panašumo ir gretimumo santykių poveikio fantazijai, galima pažymėti, kad jų vienų įtaka esti labai silpna ir neapibrėžta. Priežasties ir padarinio santykis būtinas, kad įtikintų mus bet kuriuo realiu egzistavimu, o šis įsitikinimas būtinas, kad suteiktų jėgos dviem kitiems santykiams. Mat jeigu pasirodžius kokiam nors įspūdžiui mes ne tik išgalvojame kitą objektą, bet taip pat savavališkai vien savo nuožiūra ir valia suteikiame jam tam tikrą santykį su šiuo įspūdžiu, tai gali turėti tik nedidelį poveikį protui; ir nėra jokios priežasties tam, kad sugrįžus tam pačiam įspūdžiui mes būtume priversti tą patį objektą sieti su juo tuo pačiu santykiu. Protui visiškai nebūtina išgalvoti kokius nors panašius arba gretimus objektus, o jeigu jis juos išgalvoja, lygiai taip pat nebūtina, kad jis visada laikytųsi tų pačių, nekeisdamas ir neįvairindamas jų. Ir išties, tokie pramanai taip menkai pagrįsti protavimu, kad vien užgaida gali paskatinti protą juos formuluoti; o kadangi šis principas toks kintamas ir neapibrėžtas, neįmanoma, kad proto operacijos turėtų kokio ženklaus laipsnio jėgą ir pastovumą. Protas nuspėja ir numato pasikeitimą ir jau nuo pat pirmo akimirksnio jaučia, kad jo veiksmai netvirti ir kad jo įtaka objektams silpna. Ir šis trūkumas labai juntamas iš kiekvieno atskiro pavyzdžio, ir jį dar labiau sustiprina patyrimas ir stebėjimas, kai palyginame keletą savo prisimenamų pavyzdžių ir formuluojame bendrąją taisyklę nepasikliauti jokiu akimirksnio nušvitimo tikrumu, kuris vaizduotėje atsiranda dėl išgalvoto panašumo ir gretimumo.