Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Iš tikrųjų yra dar vienas idėjų sąjungos principas, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis skiriasi nuo bet kurio iš šių, tačiau galiausiai paaiškėja, kad turi tas pačias ištakas. Kai iš patyrimo sužinome, kad kiekvienas individualus kurios nors rūšies objektas yra pastoviai susietas su individualiu kitos rūšies objektu, tai bet kurio naujo vienos ar kitos rūšies objekto pasireiškimas natūraliai perkelia mintį prie įprasto jo palydovo. Tad tam tikra idėja paprastai esti prijungta prie tam tikro žodžio, todėl tereikia išgirsti tą žodį, kad būtų atkurta atitinkama idėja; ir net ir didžiausiomis pastangomis protui vargu ar pavyks užkirsti kelią tokiam perėjimui. Čia visiškai nebūtina, kad išgirdę tam tikrą garsą mes apmąstytume kokį nors praeities patyrimą ir svarstytume, kokia idėja paprastai buvo jungiama su šiuo garsu. Vaizduotė pati pavaduoja šią refleksiją, ji yra taip įpratusi pereiti nuo žodžio prie idėjos, kad išgirdusi vieną nedelsdama nė akimirkos pateikia kitos sąvoką.

Tačiau nors pripažįstu, kad tai tikras idėjų jungimosi principas, aš tvirtinu, kad jis yra visiškai toks pats kaip ir tarp priežasties ir padarinio idėjų ir yra esminė visų mūsų samprotavimų, pagrįstų šiuo santykiu, dalis. Mes neturime kitokios priežasties ir padarinio sampratos, išskyrus šią, kad tam tikri objektai visada yra sujungti kartu ir kad visuose praeities pavyzdžiuose jie randami neatskiriami. Mes negalime įsiskverbti į jungties priežastį. Mes tiktai stebime patį dalyką ir visada aptinkame, kad iš pastovios sąsajos objektai įgyja sąjungą vaizduotėje. Kai mums duodamas vieno jų įspūdis, mes iškart suformuojame įprastai jį lydinčią idėją; ir todėl galime nustatyti, jog viena nuomonės, arba tikėjimo, apibrėžimo dalis yra ši, kad idėja susijusi ar susijungusi su esamu įspūdžiu.

Tad nors priežastingumas yra filosofinis santykis, nes reiškia gretimumą, seką ir pastovią sąsają, samprotauti remdamiesi juo arba daryti kokias nors išvadas mes galime tik tiek, kiek jis yra natūralus ir kuria mūsų idėjų sąjungas.

VII SKYRIUS Apie idėjos arba tikėjimo prigimtį

Objekto idėja yra esminė tikėjimo juo dalis, tačiau ne visuma. Mes įsivaizduojame daug dalykų, kuriais netikime. Kad išsamiau atskleistume tikėjimo prigimtį, arba idėjų, kurioms mes pritariame, kokybes, įvertinkime tolesnį pasvarstymą.

Akivaizdu, kad visi priežastimis arba padariniais pagrįsti svarstymai užbaigiami išvadomis, susijusiomis su faktais, tai yra susijusiomis su objektų arba jų kokybių egzistavimu. Taip pat akivaizdu, kad esaties idėja niekuo nesiskiria nuo bet kurio objekto idėjos, ir kad, nors iš paprastos kokio nors daikto sąvokos mes turime įsivaizduoti, kad jis egzistuoja, iš tikrųjų prie savo pirmosios idėjos nieko nepridedame ir jos nepakeičiame. Tad kai tvirtiname, kad Dievas egzistuoja, mes paprasčiausiai suformuluojame jo esaties idėją, kaip ji mums pateikiama; ir egzistavimo, kurį jam priskiriame, neįsivaizduojame kaip tam tikros idėjos, kurią prijungiame ir vėl galime atskirti ar skirti nuo kitų jo kokybių idėjos. Tačiau aš einu toliau; ir nepasitenkinu tvirtinimu, kad bet kurio objekto egzistavimo suvokimas nieko neprideda prie paprasto jo suvokimo; panašiai aš tvirtinu, kad tikėjimas egzistavimu neprijungia jokių naujų idėjų prie tų, iš kurių susideda objekto idėja. Kai aš galvoju apie Dievą, kai galvoju apie jį kaip egzistuojantį ir kai tikiu jo egzistavimu, mano idėja apie jį nei prasiplečia, nei sumažėja. Tačiau akivaizdu, kad tarp paprasto kokio nors objekto egzistavimo suvokimo ir tikėjimo juo yra didelis skirtumas, be to, šis skirtumas priklauso ne nuo mūsų įsivaizduojamos idėjos dalių ar sandaros; vadinasi, jis turi priklausyti nuo būdo, kuriuo jį įsivaizduojame.

Tarkime, kad greta manęs esantis asmuo pateikia teiginių, kuriems aš nepritariu — kad Cezaris mirė savo lovoje, kad sidabras lydosi geriau už šviną arba kad gyvsidabris sunkesnis už auksą; akivaizdu, kad nepaisydamas savo netikėjimo, aš gerai suprantu, ką jis turi omenyje, ir suformuoju tokias pat idėjas, kaip ir jis. Mano vaizduotei suteiktos tokios pat galios, kaip ir jo; ir jam neįmanoma įsivaizduoti kokios nors idėjos, kurios negaliu įsivaizduoti aš, ir sujungti bet kurių, kurių aš negaliu sujungti. Todėl aš klausiu: kur yra skirtumas tarp tikėjimo ir netikėjimo kuriuo nors teiginiu? Atsakyti lengva, jei teiginiai įrodomi intuityviai arba demonstratyviai. Tuomet teiginiui pritariantis asmuo ne tik įsivaizduoja idėjas pagal teiginį, bet būtinai turi įsivaizduoti jas šiuo tam tikru būdu — arba tiesiogiai, arba per tarpines idėjas. Viskas, kas absurdiška, yra nesuvokiama; ir vaizduotei neįmanoma suvokti jokio demonstracijai prieštaraujančio dalyko. Tačiau kadangi priežastingumo samprotavimuose bei su faktais susijusiuose samprotavimuose šios absoliučios būtinybės negali būti ir vaizduotė gali laisvai suvokti klausimą iš abiejų šalių, aš ir vėl klausiu: kuo skiriasi netikėjimas ir tikėjimas, jeigu pagal abu samprotavimus idėjos suvokimas yra vienodai įmanomas ir reikalingas.

Nėra patenkinamas atsakymas sakyti, kad asmuo, nepritariantis mūsų pateiktam teiginiui, iš pradžių suvokė objektą taip pat kaip ir mes, o paskui iškart ėmė suvokti jį kitaip ir susidarė skirtingas jo idėjas. Šis atsakymas nepatenkina ne dėl to, kad tai kokia nors netiesa, o dėl to, kad juo atrandama ne visa tiesa. Pripažįstama, kad visada, kai kam nors nepritariame, mes įsivaizduojame abi klausimo šalis; tačiau kadangi galime tikėti tik viena iš jų, tai akivaizdžiai išeina, jog tikėjimas turi kažkaip skirti suvokinį, kuriam mes pritariame, nuo to suvokimo, kuriam nepritariame. Mes galime maišyti, jungti, skirti, skirstyti ir kaitalioti savo idėjas šimtais įvairiausių būdų, ir kol nepasirodo tam tikras principas, kuris patvirtina vieną iš šių skirtingų aplinkybių, mes iš tikrųjų neturime jokios nuomonės, o kadangi šis principas visiškai nieko neprideda prie jau turimų mūsų idėjų, tai jis tegali pakeisti būdą, kuriuo mes jas suvokiame.

Visi proto suvokiniai yra dviejų rūšių, t. y. įspūdžiai ir idėjos, kurie vieni nuo kitų skiriasi vien skirtingu savo jėgos ir gyvumo laipsniu. Mūsų idėjos yra nukopijuotos nuo mūsų įspūdžių ir atvaizduoja juos su visomis jų dalimis. Norėdami kaip nors pakeisti tam tikro objekto idėją, jūs galite tiktai sustiprinti arba susilpninti jos jėgą ir gyvumą.[24] Jeigu jūs kaip nors ją pakeisite, ji jau atvaizduos skirtingą objektą arba įspūdį. Taip pat kaip ir spalvos. Tam tikras kurios nors spalvos atspalvis gali įgauti naują gyvumo ir ryškumo laipsnį, be jokių kitų permainų. Tačiau jei sukursite kokių nors kitų permainų, tai nebebus tas pats atspalvis arba spalva. Tad jeigu tikėjimas tepakeičia būdą, kuriuo mes įsivaizduojame kokį nors objektą, jis tik gali mūsų idėjoms suteikti papildomos jėgos ir gyvumo. Todėl nuomonę, arba tikėjimą, gana tiksliai galima apibrėžti KAIP GYVĄ IDĖJA, SUSIJUSIĄ ARBA SUJUNGTĄ SU ESAMU ĮSPŪDŽIU25.

Štai pagrindiniai argumentai, vedantys mus prie tokios išvados. Kai padarome išvadą apie objekto egzistavimą iš kitų egzistavimo, mūsų atminčiai arba juslėms visada turi būti pateiktas tam tikras objektas tam, kad taptų mūsų samprotavimo pagrindu; nes protas negali daryti savo išvadų in infinitum. Protavimas niekada negali įtikinti mūsų tuo, kad bet kurio objekto egzistavimas visada reiškia kito egzistavimą; tad, kai pereiname nuo vieno objekto įspūdžio prie kito idėjos ar tikėjimo juo, mes vadovaujamės ne protavimu, o įpročiu, arba jungimo principu. Tačiau tikėjimas yra kažkas daugiau už paprastą idėją. Tai tam tikras idėjos formulavimo būdas; o pati idėja gali keisti tik įvairius savo jėgos ir gyvumo laipsnius; vadinasi, tikėjimas yra gyva idėja, sukurta iš santykio su esamu įspūdžiu, kaip minėta apibrėžime.