Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dėl šių įspūdžių , kurie atsiranda iš juslių, pirminė jų priežastis, mano manymu, visiškai nepaaiškinama žmogaus protu ir niekada nebus įmanoma tikrai nuspręsti, ar jie atsiranda tiesiogiai iš objekto, ar yra sukuriami kūrybinės proto galios, ar kyla iš mūsų būties kūrėjo. Ir šis klausimas jokiu būdu nėra esminis dabartiniam mūsų tikslui. Mes galime daryti išvadas iš savo suvokinių sąsajų, neatsižvelgdami, ar jie teisingi, ar klaidingi; ar tiksliai atvaizduoja gamtą, ar yra vien mūsų juslių iliuzija.

Ieškodami bruožo, kuris skiria atmintį nuo vaizduotės, iš karto turime suvokti, kad jis negali slypėti paprastose mums pateikiamose idėjose, nes abu šie gebėjimai gauna savo paprastas idėjas iš įspūdžių ir niekada negali peržengti šių pradinių suvokinių. Šie gebėjimai tiek pat mažai skiriasi vienas nuo kito ir savo sudėtinių idėjų sandara. Ypatinga atminties savybė saugoti pradinę savo idėjų tvarką ir padėtį, nors vaizduotė jas perstato ir keičia kaip jai patinka; vis dėlto šio skirtumo negana, kad skirtume jas pagal veiklą, arba žinotume, kuri yra kuri; neįmanoma atgaminti praeities įspūdžių, siekiant palyginti juos su mūsų turimomis idėjomis ir pasitikrinti, ar jų sandara visiškai tokia pati. Atmintis neatpažįstama nei pagal savo sudėtinių idėjų tvarką, nei pagal paprastųjų prigimtį, vadinasi, nuo vaizduotės ji skiriasi stipresne jėga ir gyvumu. Žmogus gali atsiduoti fantazijai kurdamas kokių nors praeities nuotykių scenarijus, ir nebūtų jokios galimybės atskirti jų nuo panašaus pobūdžio prisiminimų, jeigu vaizduotės idėjos nebūtų silpnesnės ir blankesnės.

[23] Dažnai nutinka, kad iš dviejų kokiame nors įvykyje dalyvavusių žmonių vienas jį prisimena kur kas geriau už kitą ir turi kaip reikiant pavargti, kol priverčia savo draugą jį prisiminti. Veltui jis vardija kai kurias aplinkybes, primena laiką, vietą, draugiją, kas buvo iš visų šalių sakoma ir kas daroma, kol galiausiai pataiko į kokią nors laimingą aplinkybę, kuri viską atgaivina ir padeda draugui puikiai prisiminti kiekvieną daiktelį. Tad pamiršęs asmuo iš pradžių visas idėjas gauna iš kito pasakojimo — su visomis laiko ir vietos aplinkybėmis, tačiau vertina jas vien kaip vaizduotės pramaną. Bet vos paminėjus atmintį palietusią aplinkybę tos pačios idėjos nušvinta visiškai kitaip ir kažkokiu būdu ankstesnis jausmas pasikeičia. Be jokio kito pasikeitimo, išskyrus minėtą jausmą, jos iš karto tampa atminties idėjomis ir susilaukia pritarimo.

Tad vaizduotė gali perteikti visus objektus, kuriuos tik atmintis gali mums pasiūlyti, ir šie gebėjimai skiriami tik pagal skirtingą jų pateikiamų idėjų jautimą , todėl derėtų panagrinėti šio jautimo prigimtį. Ir čia aš tikiu, jog kiekvienas lengvai sutiks su manimi, kad atminties idėjos yra stipresnės ir gyvesnės už vaizduotės.

Dailininkas, ketinantis atvaizduoti kokią nors aistrą ar emociją, stengsis pažvelgti į asmenį, iš tikrųjų išgyvenantį panašią emociją, kad atgaivintų savo idėjas ir suteiktų joms daugiau jėgos ir gyvumo, negu turi tiesiog vaizduotės pramanytos. Kuo šviežesnė ši atmintis, tuo aiškesnė idėja, ir kai po ilgo laikotarpio jis vėl sugrįžta prie savo objekto apmąstymo, jis visada pastebi, kad idėjos labai susilpnėjo, jeigu apskritai neišsitrynė. Mes dažnai suabejojame atminties idėjomis, kai jos tampa labai silpnos ir menkos, ir sutrinkame spręsdami, ar koks vaizdinys sukurtas vaizduotės, ar atminties, jei jis piešiamas ne tokiomis gyvomis spalvomis, kuriomis pasižymi pastarasis gebėjimas. Aš manau, prisimenu šį įvykį, sako vieni, bet nesu tikras. Ilgas laiko tarpas beveik išdildė jį man iš atminties, ir nesu tikras, ar tai nėra vien mano fantazijos vaisius.

Atminties idėja, praradusi savo jėgą ir gyvumą, gali tiek susilpnėti, kad bus palaikyta vaizduotės idėja; o, kita vertus, vaizduotės idėja gali įgauti tiek jėgos ir gyvumo, kad bus palaikyta atminties idėja ir pamėgdžios jos poveikį tikėjimui ir sprendimui. Tai būdinga melagiams: dažnai kartodami savo melus galiausiai jie patiki ir prisimena juos kaip tikrus faktus; įprotis ir pripratimas šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, veikia protą taip pat, kaip ir prigimtis, ir įkala idėją su tokia pat jėga ir stiprumu.

Tad pasirodo, kad tikėjimas , arba pritarimas , visada lydintys atmintį ir jusles, yra ne kas kita, tik jų pateikiamų suvokinių gyvumas, ir jis vienintelis skiria juos nuo vaizduotės. Tikėti čia reiškia išgyventi tiesioginį juslių įspūdį arba šio įspūdžio atsikartojimą atmintyje. Tik suvokinio jėga ir gyvumas ir yra pirmasis sprendimo veiksmas ir suteikia pagrindą tam samprotavimui, kurio padedami mes atsekame santykį tarp priežasties ir padarinio.

VI SKYRIUS Apie išvadą iš įspūdžio apie idėją

Lengva pastebėti, kad atsekant šį santykį išvada, kurią darome iš priežasties apie padarinį, nekyla vien apžvelgiant konkrečius objektus ir gilinantis į jų esmes taip, kad būtų galima atrasti vienos priklausomybę nuo kito. Nėra tokio objekto, kuris reikštų bet kurio kito egzistavimą, jei svarstome pačius šiuos objektus ir niekada nepažvelgiame už idėjų, kurias apie juos formuojame. Toks išvedžiojimas prilygtų žinojimui ir reikštų absoliutų prieštaravimą, ir būtų neįmanoma suvokti nieko skirtingo. Tačiau kadangi visas skiriamas idėjas galima atskirti, akivaizdu, kad negali būti nieko tokio pobūdžio neįmanomo. Pereidami nuo turimo įspūdžio prie kokio nors objekto idėjos tikrai galėtume atskirti idėją nuo įspūdžio ir pakeisti ją bet kuria kita idėja.

Todėl tik nuo PATYRIMO priklauso, kad mes galime apie vieno objekto egzistavimą padaryti išvadą iš kito egzistavimo. Patyrimo prigimtis yra šitokia. Mes prisimename, kad turėjome daug vienos rūšies objektų egzistavimo pavyzdžių; ir taip pat prisimename, kad atskiri kitos rūšies objektai visada juos lydėjo ir egzistavo jų atžvilgiu dėsninga gretimumo ir sekos tvarka. Taigi mes prisimename, kad matėme šios rūšies objektą, kurį vadiname liepsna , ir jutome šios rūšies pojūtį, kurį vadiname karščiu. Panašiai mes prisimename pastovią jų sąsają visuose praeities įvykiuose. Be jokių tolesnių ceremonijų vieną pavadiname priežastimi , o kitą padariniu ir padarome išvadą, kad vienas egzistuoja, nes egzistuoja kitas. Visuose tuose įvykiuose, iš kurių sužinome apie konkrečių priežasčių ir padarinių jungtį, ir vieni, ir kiti buvo suvokti juslėmis ir yra atsimenami; tačiau iš visų šių įvykių, kai samprotaujame apie juos, yra tik vienas suvoktas ar įsimintas, o antrasis pateikiamas remiantis mūsų praeities patyrimu.

Taigi skubėdami į priekį mes nepastebimai atradome naują priežasties ir padarinio santykį, kai mažiausiai to tikėjomės ir buvome visiškai panirę į kitą dalyką. Tai jų PASTOVIOS SĄSAJOS santykis. Mums negana gretimumo ir sekos kokiems nors dviem objektams paskelbti priežastimi ir padariniu, nebent suvokiame, kad šie du santykiai išsaugomi daugelyje įvykių. Dabar mes galime matyti tiesioginę šio santykio apžvalgos atmetimo naudą tam, kad atrastume būtinosios jungties , kuri yra tokia svarbi jo dalis, prigimtį. Yra vilčių, kad tokiu būdu mes galų gale prieisime prie savo iškelto tikslo, nors, tiesą sakant, šis ką tik atrastas pastovios sąsajos santykis, atrodo, šiek tiek pastumia mus kelyje į priekį, bet labai nedaug. Mat

jis reiškia tik tiek, kad panašių objektų visada panašūs gretimumo ir sekos santykiai; ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdu, kad tokiu būdu mes niekada neatrasime jokios naujos idėjos ir tik padauginsime, bet ne padidinsime savo proto objektų. Galima galvoti, kad jei mes nesužinome ko nors iš vieno objekto, mes niekada nesužinosime to ir iš šimto vienarūšių ir visais atžvilgiais visiškai panašių. Mūsų juslės vienu pavyzdžiu parodo mums du kūnus, judėjimus arba kokybes, susijusius tam tikrais sekos ir gretimumo santykiais; o mūsų atmintis tepateikia mums daugybę pavyzdžių, juose mes visada randame panašių kūnų, judėjimų ar kokybių, susijusių panašiais santykiais. Iš paprasto kokio nors praeities įspūdžio pakartojimo, kad ir begalybę kartų, niekada neatsiras jokia nauja pirminė idėja, tokia kaip būtinosios jungties, ir įspūdžių skaičiaus poveikis čia nebus didesnis, kaip apsiribojus tik vienu. Nors šis samprotavimas atrodo teisingas ir akivaizdus, būtų neprotinga pernelyg greit nusivilti; todėl mes nenutrauksime savo diskurso gijos; ir pastebėję, jog atradę pastovią kokių nors objektų sąsają mes visada iš vieno objekto darome išvadą apie kitą, dabar patyrinėsime šios išvados ir perėjimo nuo įspūdžio prie idėjos prigimtį. Galbūt galų gale paaiškės, jog būtinoji jungtis priklauso nuo išvados, o ne išvada — nuo būtinosios jungties.