Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Jeigu atrodo, kad šio argumento gana, tai gerai. Jei ne, prašau skaitytoją leisti man kaip ir jau pateiktame skyriuje jį tokiu laikyti. Nes jis pastebės, kad šis reikalas nėra labai reikšmingas.

Tad atradęs arba numatęs, kad abu — gretimumo ir nuoseklumo — santykiai yra esminiai priežastims ir padariniams, aš pastebiu, kad esu priverstas sustoti ir nebegaliu toliau svarstyti nė vieno priežasties ir padarinio pavyzdžio. Vieno kūno judėjimo impulsas yra laikomas kito kūno judėjimo priežastimi. Kai svarstome apie šiuos objektus labai atidžiai, pastebime tik tai, kad vienas kūnas artėja prie kito ir kad pirmasis sujuda pirmiau už antrąjį, tačiau be jokio juntamo protarpio. Veltui kankintumės toliau galvodami ir mąstydami šia tema. Nepajudėsime nė per žingsnį tolyn svarstydami vien šį atskirą pavyzdį.

Jei kas nors paliktų šį pavyzdį ir dėtųsi apibrėžiąs priežastį, tardamas, kad tai kažkas kuriantis kitą, akivaizdu, kad jis nepasakytų nieko. Nes ką gi jis vadintų kūrimu ? Ar gali jis kaip nors jį apibrėžti, kad tai nereikštų to paties priežastingumo? Jei gali, norėčiau, kad apibrėžtų. Jei negali, tai sukasi ratu ir pateikia sinonimą užuot pateikęs apibrėžimą.

Tad ar mes pasitenkinsime šiais dviem gretimumo ir nuoseklumo santykiais, neva pateikiančiais išbaigtą priežastingumo idėją? Jokiu būdu. Objektas gali būti gretimas ir pirmesnis už kitą ir nebūti laikomas jo priežastimi. Reikia atsižvelgti į BŪTINĄJĄ JUNGTĮ; ir šis santykis kur kas svarbesnis už bet kurį iš dviejų minėtų.

Dabar aš vėl apžiūriu objektą iš visų šalių tam, kad atrasčiau šios būtinosios jungties prigimtį ir randu įspūdį, arba įspūdžius, iš kurio galima kildinti jo idėją. Užmetęs akį į objektų žinomas kokybes , aš bematant atrandu, kad priežasties ir padarinio santykis mažiausiai priklauso nuo jų. Kai svarstau jų santykius , aš nieko nerandu, be gretimumo ir nuoseklumo, kuriuos jau įvertinau kaip neužtenkamus ir nepatenkinamus. Negi netekęs vilties, kad man pasiseks, imsiu tvirtinti, jog esu apsėstas idėjos, prieš kurią nebuvo jokio panašaus įspūdžio? Tai būtų pernelyg stiprus lengvabūdiškumo ir nepastovumo įrodymas, nes priešingas principas jau buvo taip tvirtai nustatytas, kad neleidžia jokių tolesnių abejonių, bent jau kol išsamiau neištyrinėjome esamo sunkumo.

Todėl mes turime elgtis kaip tie, kurie ieškodami kokio nors nuo jų paslėpto daikto ir neradę jo toje vietoje, kur tikėjosi, apieško visas kaimynines apylinkes, be jokio tikro nusistatymo ar ketinimo, ir viliasi, kad laimingas atsitiktinumas galų gale atves juos prie to, ko ieško. Mums būtina atsisakyti šio klausimo dėl būtinosios jungties, įeinančios į mūsų priežasties ir padarinio idėją, prigimties tiesioginės apžvalgos ir pasistengti rasti kokių kitų klausimų, kurių tyrinėjimas galbūt pateiks užuominą, galinčią padėti išaiškinti esamą sunkumą. Iš tokių klausimų į galvą ateina du, kuriuos ir pradėsiu tyrinėti, t. y.:

Pirma, dėl kokios priežasties mes skelbiame būtinybe tai, kad kiekvienas daiktas, kurio egzistavimas turi pradžią, turi turėti ir priežastį?

Antra, kodėl mes nusprendžiame, kad šios tam tikros priežastys būtinai turi turėti šiuos tam tikrus padarinius; ir kokia yra šių įžvalgų , daromų apie vieną pagal kitą, bei tikėjimo , leidžiančio jomis pasikliauti, prigimtis?

Prieš tęsdamas aš tik pastebėsiu, kad nors priežasties ir padarinio idėjos kyla ne tik iš refleksijos, bet ir iš pojūčių įspūdžių, vis dėlto, kad būtų trumpiau, paprastai miniu tik pastaruosius, kaip šių idėjų ištakas, todėl norėčiau, kad viskas, ką apie juos sakau, būtų taikoma ir pirmiesiems. Aistros yra susijusios su savo objektais ir viena su kita ne mažiau, negu išoriniai kūnai susiję tarpusavyje. Išeina, tas pats priežasties ir padarinio santykis, būdingas vieniems, turi būti bendras visiems.

III SKYRIUS Kodėl priežastis visada būtina

Pradėkime nuo pirmojo klausimo apie priežasties būtinybę. Tai bendra filosofijos maksima, kad viskas, kas pradeda egzistuoti, turi turėti egzistavimo priežastį.

Paprastai tai savaime suprantama visų samprotavimų maksima, nereikalaujanti ir neduodanti jokių įrodymų. Manoma, kad ji pagrįsta intuicija ir yra viena iš tų maksimų, kuriomis žmonės, nors ir gali paneigti lūpomis, iš tikrųjų širdimi neabejoja. Tačiau jei ištyrinėsime šią maksimą pagal jau paaiškintą žinojimo idėją, neatrasime joje nė ženklo intuityvaus tikrumo, bet priešingai — pastebėsime, kad savo prigimtimi ji gerokai nutolusi nuo tokios rūšies įsitikinimo.

Visas tikrumas atsiranda palyginus idėjas ir atradus tokius santykius, kurie nekinta tol, kol ir idėjos lieka tokios pačios. Tokie santykiai yra panašumas , kiekybės ir skaičiaus proporcijos , bet kokios kokybės laipsniai ir priešingumas , iš kurių nė vienam netinka teiginys, kad viskas , kas turi pradžią , taip pat turi ir egzistavimo priežastį. Todėl šis teiginys neduoda intuityvaus tikrumo. Kiekvienas, kas tvirtintų, kad jis duoda intuityvų tikrumą, bent jau turėtų paneigti, kad tai vieninteliai neklaidingi santykiai, ir turėtų rasti kokį kitą šios rūšies santykį, kuriam jis tinka ir kuriam ištyrinėti turėsime užtektinai laiko toliau.

Bet štai argumentas, iš karto įrodantis, kad minėtas teiginys nėra nei intuityviai, nei demonstratyviai aiškus. Niekada negalime pademonstruoti, kad kiekvienam naujam egzistavimui ar egzistavimo naujam pakeitimui būtina priežastis, kartu neparodę, kad jokiam daiktui neįmanoma pradėti egzistuoti be kokio nors jį kuriančio principo, o jei pastarasis teiginys neįrodomas, neturėkime vilties, kad kada nors galėsime įrodyti pirmąjį. Na, kad pastarasis teiginys visiškai neturi demonstratyvaus įrodymo, mes galime įsitikinti pasvarstę, kad visos skirtingos idėjos yra atskiriamos viena nuo kitos, o kadangi priežasties ir padarinio idėjos yra aiškiai skirtingos, tai bet kokį šią akimirką neegzistuojantį, o kitą egzistuojantį objektą mes lengvai suvoksime net nepridėję prie jo skirtingos priežasties ar kuriančio principo idėjos. Tad vaizduotei aiškiai įmanoma atskirti priežasties ir egzistavimo pradžios idėjas; vadinasi, ir iš tikrųjų galima atskirti šiuos objektus, tai nėra nei prieštaravimas, nei absurdas; todėl šio atskyrimo negalima atmesti jokiu samprotavimu vien apie idėjas; o be jo neįmanoma pademonstruoti priežasties būtinybės.

Atitinkamai patyrinėję mes pastebėsime, kad ir visos demonstracijos, rodančios priežasties būtinybę, yra klaidingos ir sofistiškos. Visi laiko ir vietos taškai, sako kai kurie filosofai20, nuo kurių, galime taip manyti, bet kuris objektas pradeda egzistuoti, yra lygūs tarpusavyje, ir jei nebūtų kokios nors priežasties, savybingos tam laikui ir tai vietai, kuri šitaip lemia ir įtvirtina egzistavimą, jam liktų amžinas

laukimas; ir objektas niekada nepradėtų būti; trūktų kažko, kas fiksuotų jo pradžią. Bet aš klausiu: ar sunkiau manyti, kad laikas ir vieta gali būti fiksuotas be priežasties, užuot manius, kad egzistavimas gali būti taip nulemtas? Pirmiausia šiuo reikalu visada kyla toks klausimas: ar objektas egzistuos, ar ne? Paskui: kada ir kur jis pradės egzistuoti? Jei priežasties pašalinimas vienur intuityviai yra absurdas, taip pat turi būti ir kitur; ir jei šis absurdiškumas būtų neaiškus be įrodymo vienu atveju, lygiai taip pat reikėtų įrodymo ir antruoju. Tad vienos prielaidos absurdiškumas niekada negali įrodyti kitos absurdiškumo, nes abu jie stovi ant tų pačių pamatų ir turi likti arba būti atmesti tokiu pačiu samprotavimu.