Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Čia aš pasinaudosiu proga pateikti kitą su mūsų demonstraciniais samprotavimais susijusią pastabą, kurią pateikia ta pati matematikos tema. Matematikai įprastai dedasi, kad jų objektų idėjos iš prigimties yra tokios subtilios ir dvasingos, kad nesuvokiamos fantazijai; jos turi būti perprantamos grynai intelektine įžvalga, prieinama tik aukštesniems sielos gebėjimams. Tokia pat samprata būdinga daugumai filosofijos dalių, ji daugiausiai naudojama paaiškinti abstrakčioms mūsų idėjoms ir parodyti, kaip galime suformuluoti idėją, pavyzdžiui, trikampio, nei lygiašonio, nei įvairiakraščio ir neapibrėžto jokiu konkrečiu kraštinių ilgiu ir santykiu. Lengva pastebėti, kodėl filosofams labai patinka ši kažkokių dvasingų ir subtilių suvokinių samprata: mat tokiu būdu jie pridengia daugelį savo absurdiškumų bei gali atsisakyti paklusti aiškių idėjų sprendimams ir remtis miglotomis ir netikromis. Tačiau šiam dirbtinumui sugriauti mums tereikia apmąstyti taip atkakliai naudotą principą: kad visos mūsų idėjos yra nukopijuotos nuo mūsų įspūdžių. Mat iš jo galime padaryti tiesioginę išvadą: jei visi įspūdžiai yra aiškūs ir tikslūs, nuo jų nukopijuotos idėjos turi būti tokios pat prigimties ir niekada negali, nebent dėl mūsų kaltės, turėti nieko itin tamsaus ir painaus. Pačia savo prigimtimi idėja yra silpnesnė ir blankesnė už įspūdį; tačiau visais kitais atžvilgiais būdama tokia pati, ji negali turėti jokios didelės paslapties. Jeigu jos silpnumas lemia jos miglotumą, mūsų reikalas kuo geriau ištaisyti šį trūkumą, išlaikyti idėją nekintamą ir tikslią; ir kol to nepadarėme, beprasmiška dėtis, kad samprotaujame ir filosofuojame.

Štai ir viskas, ką, manau, būtina pasakyti dėl tų keturių santykių, kurie sudaro mokslo pagrindą, tačiau kitus tris, kurie nepriklauso nuo idėjos ir gali būti arba nebūti netgi kai ji išlieka tokia pati, derėtų paaiškinti išsamiau. Šie trys santykiai yra tapatumas , laiko ir vietos aplinkybės ir priežastingumas.

II SKYRIUS Apie tikimybę ir apie priežasties ir padarinio idėją

Visų rūšių samprotavimai susideda ne iš ko kita, tik iš palyginimo ir atradimo tų pastovių ar nepastovių santykių, kuriuos palaiko vienas su kitu du ar daugiau objektų. Mes galime atlikti šį palyginimą, kai abu objektai duoti juslėms arba kai neduotas nė vienas iš jų, arba kai duotas tik vienas. Kai juslėms duoti abu objektai kartu su santykiu, mes tai vadiname suvokimu, užuot vadinę samprotavimu; nei čia vyksta galvojimas, nei, tiesą sakant, koks kitas veiksmas, tik paprasčiausiai jutimo organais pasyviai priimami įspūdžiai. Pagal šį mąstymo būdą samprotavimu nereikia laikyti kokio nors su tapatumo bei laiko ir vietos santykiais susijusio stebėjimo; nes nė dėl vieno iš jų protas negali peržengti to, kas tiesiogiai duota juslėms, arba atrasti tikrojo objektų egzistavimo ar santykių. Tik priežastingumas sukuria tokią jungtį, kuri vieno objekto egzistavimu arba veikimu garantuoja mums, kad po jo arba iki jo vyko koks kitas egzistavimas arba veikimas; ir kiti du santykiai negali turėti įtakos samprotavimui, nebent jie veiktų jį ar jis juos veiktų. Jokie objektai neturi nieko, kas mus įtikintų, kad jie yra arba nuolat nutolę , arba nuolat gretimi ; ir kai iš patyrimo ar stebėdami mes atrandame, kad jų santykis šia prasme yra nekintamas, mes visada padarome išvadą, kad yra kažkokia paslaptinga juos skirianti arba jungianti priežastis. Toks pats samprotavimas apima tapatumą. Mes nesunkiai spėjame, kad objektas gali išlikti individualiai nepakitęs, nors kartais būtų duotas juslėms, o kartais ne; ir neatsižvelgdami į suvokimo pertrūkį, priskiriame jam tapatybę kaskart, kai tik padarome išvadą, kad jei nuolat būtume neatitraukę nuo jo akies ar rankos, jis būtų suteikęs nekintamą ir nepertraukiamą suvokinį. Tačiau tokią išvadą, neatsižvelgiant į mūsų juslių įspūdžius, galima pagrįsti tik priežasties ir padarinio jungtimi; kitaip negalime būti tikri, kad objektas nepasikeitė, kad ir kaip naujas objektas būtų panašus į jau duotą juslėms. Kaskart atradę tokį nepriekaištingą panašumą mes svarstome, ar jis bendras šios rūšies objektams, ar įmanoma arba tikėtina, kad kokia nors priežastis galėtų operuoti kuriant pokytį ar panašumą; ir iš to, ką nutariame dėl šių priežasčių ir padarinių, mes formuluojame sprendimą apie objekto tapatybę.

Tad čia pasirodo, kad iš šių trijų ne vien nuo idėjų priklausomų santykių vienintelis, peržengiantis mūsų jusles ir pranešantis apie mums nematomus ir nejaučiamus egzistavimus ir objektus, yra priežastingumas. Todėl ši santykį mes pasistengsime išsamiai paaiškinti prieš baigdami žinojimo temą.

Kad pradėtume iš eilės, turime apsvarstyti priežastingumo idėją ir pažiūrėti, kokios jos ištakos. Neįmanoma teisingai protauti, tiksliai nesuprantant idėjos, apie kurią protaujame; ir neįmanoma tiksliai suprasti jokios idėjos, neatsekus jos ištakų ir neištyrinėjus pirminio ją sukėlusio įspūdžio. Įspūdžio tyrinėjimas suteikia aiškumo idėjai; o idėjos tyrinėjimas suteikia panašų aiškumą visam mūsų protavimui.

Todėl užmeskime akį į bet kuriuos du objektus, kuriuos vadiname priežastimi ir padariniu, ir apžvelkime juos iš visų šalių tam, kad rastume šį įspūdį, sukuriantį tokios nepaprastos reikšmės idėją. Iš pirmo žvilgsnio aš suvokiu, kad neprivalau jo ieškoti jokioje ypatingoje objektų kokybėje , nes kad ir kurią kokybę pasirinkčiau, randu jos neturintį objektą, tačiau vis tiek gaunantį priežasties ir padarinio pavadinimą. Ir išties išoriškai ir viduje neegzistuoja niekas, ko nelaikome priežastimi arba padariniu, nors aišku, kad nėra nė vienos kokybės, kuri visuotinai priklauso visoms esatims ir suteikia joms garbę taip vadintis.

Tad priežastingumo idėja turi kilti iš kažkokio objektų santykio; ir dabar mes turime pasistengti atrasti šį santykį. Pirmiausia aš pastebiu, kad visi priežastimis arba padariniais laikomi objektai yra gretimi ir kad niekas negali operuoti laike ar vietoje, jei tik egzistuoja bent kiek nuo jų nutolęs. Nors nutolę objektai, atrodo, kartais gali kurti vienas kitą, tačiau tyrinėjant paprastai pastebima, kad juos sieja grandinė priežasčių, gretimų viena kitai ir nutolusiems objektams; o jei kokiu nors ypatingu atveju mes negalime atrasti šios jungties, tai vis tiek numanome ją esant. Todėl galime svarstyti GRETIMUMO santykį kaip esminį priežastingumui arba bent jau galime jį tokiu laikyti, atsižvelgdami į bendrą nuomonę, kol nerasime tinkamesnės progos19 išsiaiškinti šį reikalą ištyrinėję, kurie objektai leidžiasi ar kurie nesileidžia būti gretinami ir jungiami.

Kitas santykis, kurį aš laikysiu esminiu priežastims ir padariniams, nėra taip visuotinai pripažintas ir yra šiek tiek ginčytinas. Tai priežasties PIRMUMAS laike padarinio atžvilgiu. Kai kam regisi, kad nėra absoliučiai būtina, kad priežastis eitų prieš savo padarinį; kad bet kuris objektas ar veiksmas pačią pirmąją savo egzistavimo akimirką gali įtempti savo kūrybinę kokybę ir sukelti kitą veiksmą ar objektą, visiškai vienalaikį sau. Ne tik patyrimas, regis, dažnai prieštarauja šiai nuomonei, bet ir mes, darydami tam tikras išvadas ar samprotaudami galime nustatyti pirmumo santykį. Tiek gamtos, tiek ir moralės filosofijoje nustatyta maksima, kad objektas, kuris tam tikrą laiką egzistuoja visu savo išbaigtumu ir nekuria kito objekto, nėra vienintelė jo priežastis; jam padeda koks nors kitas principas: stumteli jį iš neveiksnumo būsenos ir priverčia įtempti slapta jį valdančią energiją. Na, jei kuri nors priežastis gali būti visiškai vienalaikė su savo padariniu, tai remiantis šia maksima aišku, kad ir visos jos turi būti tokios, nes jei bent viena iš jų, uždelsusi savo veikimą vienintelę akimirką, neįsitemps tuo konkrečiu metu, kuriuo turėtų, nebebus tikrąja priežastimi. Viso to pasekmė būtų nei daugiau, nei mažiau tik priežasčių sekos, kurią matome pasaulyje, suardymas ir netgi visiškas laiko sunaikinimas. Mat jeigu viena priežastis būtų vienalaikė su savo padariniu, o šis padarinys su savo padariniu ir taip toliau, tai aišku, kad nebūtų tokio dalyko kaip seka, ir visi objektai turėtų egzistuoti kartu.