Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tai natūralus ir labiausiai mums įprastas mąstymo būdas; jį išmoksime pataisyti šiek tiek pamąstę. Galime pastebėti, kad, kai du kūnai pasirodo ten, kur pirma buvo visiška tamsa, vienintelis atskleidžiamas pokytis yra šių dviejų objektų pasirodymas ir kad visa kita išlieka kaip buvę — visiškas šviesos ir bet kokio spalvoto ar regimo objekto neigimas. Tai tiesa ne tik kalbant apie nuotolį iki šių kūnų, bet taip pat ir apie patį atstumą, įsiterpusį tarp jų; tai yra ne kas kita, tik tamsa, arba šviesos neigimas, be dalių, be sudėties, nekintamas ir nedalus. Na, šis atstumas sukelia tik tokį suvokinį, kokį aklas žmogus gauna iš savo akių arba koks perduodamas mums tamsiausią naktį, todėl jis turi turėti tas pačias savybes; o aklumas ir tamsa nesuteikia mums jokių tįsumo idėjų, todėl neįmanoma, kad tamsus ir neskiriamas atstumas tarp kūnų gali apskritai sukurti šią idėją.

Vienintelis skirtumas tarp absoliučios tamsos ir pasirodančių dviejų ar daugiau regimų apšviestų objektų, kaip sakiau, susideda iš pačių objektų ir būdo, kuriuo jie veikia mūsų jusles. Kampai, susidarantys iš nuo jų sklindančių šviesos spindulių, judesys, būtinas akiai keliaujant nuo vieno prie kito, ir įvairios jų veikiamos organų dalys, visa tai sukuria vienintelius suvokinius, pagal kuriuos mes galime spręsti apie atstumą14. Tačiau visi šie suvokiniai yra paprasti ir nedalūs, tad jie niekaip negali duoti mums tįsumo idėjos.

Mes galime paaiškinti tai atsižvelgdami į lytėjimo jusles bei įsivaizduojamą atstumą, arba intervalą, įsiterpusį tarp apčiuopiamų ar kietų objektų. Aš kalbu apie du pavyzdžius, t. y. tą, kai ore laikomas žmogus judina savo galūnes šen ir ten, nesusidurdamas su jokiu čiuopiamu daiktu, ir tą, kai žmogus, kažką užčiuopęs, palieka tai ir, atlikęs jutimo judesį, suvokia kitą čiuopiamą objektą; tada aš klausiu: kuo skiriasi šie du pavyzdžiai? Kiekvienas nedvejodamas patvirtins, kad skiriasi jie vien šių objektų suvokimu ir kad pojūtis, kuris atsiranda dėl judesio, abu kart yra toks pats. Šis pojūtis, jeigu jo nelydi koks nors kitas suvokinys, negali perteikti mums tįsumo idėjos, tad juo labiau jis negali duoti mums šios idėjos, jei susimaišo su čiuopiamų objektų įspūdžiais, nes šis mišinys nesukuria jokių jo permainų.

Tačiau nors judėjimas ir tamsa nei atskirai, nei kartu su čiuopiamais ir regimais objektais neperteikia vakuumo arba tįsumo be materijos idėjos, vis dėlto jie yra priežastys, dėl kurių mes klaidingai įsivaizduojame galį suformuluoti tokią idėją. Mat yra artimas ryšys tarp šio judėjimo ir tamsos bei tarp realaus tįsumo ir regimų bei čiuopiamų objektų sankaupos.

Pirma, galime pastebėti, kad du Regimi objektai, pasirodantys visiškoje tamsoje, jusles veikia taip ir sudaro tokius nuo jų sklindančių ir akyse atsimušančių spindulių kampus, tarsi atstumas tarp jų būtų pripildytas regimų objektų, suteikiančių mums tikrą tįsumo idėją. Judėjimo pojūtis, kai tarp dviejų kūnų nėra įterpta nieko čiuopiamo, yra beveik toks pats, kaip ir sudėtinio kūno, kurio skirtingos dalys išdėstytos viena paskui kitą, pojūtis.

Antra, iš patyrimo mes žinome, kad du kūnai, išsidėstę taip, kad veikia mūsų jusles kaip ir kiti du, tarp kurių yra įsiterpęs tam tikras tįsumas iš regimų objektų, gali įtalpinti tokį pat tįsumą be jokio juntamo postūmio ar įsiskverbimo ir nekeisdami kampo, kuriuo jie pasireiškia juslėms. Panašiai, jeigu yra vienas objektas, kurio negalime pajusti po kito, nepraėjus laiko tarpui ir nesuvokę pojūčio, kurį vadiname rankos arba juslių organo judesiu, patyrimas mums rodo, kad tokius pačius objektus įmanoma pajusti tuo pačiu juntamuoju judesiu kartu su tarpiniu kietų ir čiuopiamų objektų įspūdžiu, lydinčiu pojūčius. Tai yra, kitais žodžiais tariant, neregimą ir nečiuopiamą atstumą galima paversti regimu ir čiuopiamu atstumu, visiškai nekeičiant nutolusių objektų.

Trečia, mes galime pažymėti dar vieną šių dviejų atstumo rūšių santykį, kad jų poveikis visiems natūraliems reiškiniams yra beveik toks pats. Juk jeigu visos kokybės, kaip karštis, šaltis, šviesa, trauka ir kt., mažėja proporcingai atstumui, tai nėra didelio skirtumo, ar šis atstumas bus skiriamas pagal sudėtinius ir juntamus objektus, ar jis taps žinomas tik pagal tai, kaip nutolę objektai veikia mūsų jusles.

Tad yra trys santykiai tarp atstumo, perteikiančio tįsumo idėją, ir to kito, nepripildyto jokių spalvotų ar kietų objektų. Nutolę vienas nuo kito objektai vienodai veikia jusles, neatsižvelgiant į tai, ar juos skiria vienoks, ar kitoks atstumas. Antrosios rūšies atstumas, atrodo, sugeba apimti pirmosios, ir jie abu vienodai mažina kiekvienos kokybės jėgą.

Šie santykiai tarp abiejų rūšių atstumų pateikia mums paprastą priežastį, kodėl vieną taip dažnai palaikome kitu ir kodėl įsivaizduojame, kad turime tįsumo idėją, be jokios regėjimo ar lytėjimo objekto idėjos. Mat mes galime nustatyti bendrą mokslo apie žmogaus prigimtį maksimą, jei santykis tarp dviejų idėjų artimas, protas labai linkęs jas painioti ir naudoti vieną vietoje kitos visuose savo diskursuose ir samprotavimuose. Šis reiškinys pasitaiko labai dažnai ir turi tokių pasekmių, kad aš negaliu susilaikyti trumpam nesustojęs ištirti jo priežasčių. Tiktai priminsiu, kad turime tiksliai skirti patį reiškinį nuo priežasčių, kurias jam priskirsiu; ir dėl jokio šių neapibrėžtumo neturime įsivaizduoti, kad ir anas yra neapibrėžtas. Reiškinys gali būti realus, nors mano paaiškinimas ir būtų chimeriškas. Vieno klaidingumas nėra kito klaidingumo pasekmė, nors kartu galime pažymėti, kad labai natūralu pritempti tokias pasekmes, tai akivaizdus paties šio principo, kurį aš stengiuosi paaiškinti, pavyzdys.

Kai pripažinau panašumo , gretimumo ir priežastingumo santykius kaip idėjų jungimosi principus, netyrinėdamas jų priežasčių, tai dariau greičiau laikydamasis pirmosios savo maksimos, kad galiausiai turime pasitenkinti patyrimu, o ne dėl to, kad ieškočiau ko nors patikimo ir įtikinamo, kuo galėčiau pasipuikuoti šia tema. Būtų nesunku atlikti įsivaizduojamą smegenų disekciją ir parodyti, kodėl mums suvokus kokią nors idėją, gyvybinė dvasia perbėga visas gretimas vagas ir prikelia kitas su ja susijusias idėjas. Ir nors aš nepaisiau visų pranašumų, kurių būčiau galėjęs gauti iš šios idėjų jungimosi aiškinimo temos, bijau, kad turėsiu pasinaudoti jais dabar tam, kad paaiškinčiau klaidas, kurių atsiranda iš šių santykių. Todėl aš pastebiu: protui yra duota galia sužadinti bet kurią savo norimą idėją, tad visada, kai jis pasiunčia gyvybinę dvasią į tą smegenų sritį, kurioje tūno ši idėja, ši dvasia, bėgdama tiksliai reikiamomis vagomis, sužadina idėją ir suranda ląstelę, priklausančią tai idėjai. Tačiau gyvybinė dvasia retai juda tiesiai, ji natūraliai truputį nukrypsta į vieną ar į kitą šalį, todėl įkrinta į gretimas vagas ir pateikia kitas susijusias idėjas, užuot pateikusi tą, kurią protas pageidavo apžvelgti iš pat pradžių. Šį pakeitimą ne visada pajuntame, tačiau tęsdami buvusią minčių tėkmę, naudojamės susijusia mums pateikta idėja, o ji prisideda prie mūsų svarstymų nelyginant ta, kurios reikalavome. Tai daugelio filosofijos klaidų ir sofizmų priežastis; visa tai paprasta įsivaizduoti ir nesunku įrodyti, jei būtų reikalas.

Iš trijų jau minėtų santykių panašumas yra didžiausias klaidų šaltinis; ir išties nedaug tėra samprotavimo klaidų, kurios nebūtų gausiai pasisėmusios iš šios versmės. Ne tik panašios idėjos susijusios tarpusavyje; proto veiksmai, kuriais jas apgalvojame, taip pat esti tiek mažai kitoniški, kad nesugebame jų atskirti. Pastaroji aplinkybė ypač svarbi; apskritai galime pastebėti, kad jei bet kurias dvi idėjas formuojantys proto veiksmai yra tokie patys arba panašūs, mes labai linkę painioti šias idėjas ir vieną palaikome kita. Toliau mūsų traktate pamatysime daug tokių pavyzdžių. Tačiau nors panašumo santykis lengviausiai sukelia idėjų klaidų, vis dėlto ir kiti, priežastingumo ir gretimumo, taip pat gali prisidėti prie tos pačios įtakos. Mes galėtume pasitelkti poetų ir oratorių posakių kaip užtenkamą to įrodymą, jei, kalbant metafizikos temomis, būtų ne tik išmintinga, bet ir įprasta naudotis argumentais iš šios srities. Tačiau, kad metafizikai nepalaikytų to savo orumo pažeminimu, aš paimsiu įrodymą iš stebėjimo, jį galima pateikti iš daugelio jų pačių diskursų, t. y. įprasta, kad žmonės vartoja žodžius vietoje idėjų ir kalba užuot galvoję samprotaudami. Mes vartojame žodžius vietoje idėjų, nes įprastai jie yra taip artimai susiję, kad protas lengvai juos supainioja. Panašu, kad dėl šios priežasties mes dedame atstumo, kurio nelaikome nei regimu, nei čiuopiamu, idėją vietoje tįsumo, kuris susideda tik iš tam tikra tvarka išdėstytų regimų arba čiuopiamų taškų. Sukeliant šią klaidą abu ir priežastingumo , ir panašumo santykiai veikia išvien. Jau buvo pažymėta, kad pirmosios rūšies atstumo idėja paverčiama antrąja, tad šiuo požiūriu ji yra tarsi priežastis; o panašumas to, kaip jie veikia jusles ir susilpninina visas kokybes, formuoja panašumo santykį.