Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Po šios samprotavimų ir savo principų paaiškinimo grandinės dabar esu pasirengęs atsakyti į visus pateiktus prieštaravimus, kilusius tiek iš metafizikos , tiek ir iš mechanikos. Dažni ginčai dėl vakuumo, arba tįsumo be materijos, neįrodo idėjos, dėl kurios vyksta ginčai, realumo; nėra nieko įprastesnio, kaip matyti būtent dėl to apsigaunančius žmones, ypač kai dėl kokio nors artimo santykio pateikiama kita idėja, galinti sukelti jų klaidą.

Beveik tokį patį atsakymą galime duoti ir į antrąjį prieštaravimą, atsirandantį iš sunaikinimo ir rimties idėjų jungties. Jei kambaryje viskas sunaikinta, bet sienos išlieka nejudamos, kambarį reikia suvokti labai panašiai kaip dabar, kai jį pripildantis oras nėra jutimų objektas. Toks sunaikinimas palieka akiai šį pramanytą atstumą, jį atskleidžia skirtingos šio organo dalys, kurios yra veikiamos, ir šviesos bei šešėlio laipsniai; o juslėms — tą, susidedantį iš rankos arba kitos kūno dalies judėjimo pojūčio. Veltui ieškotume ko nors daugiau. Kad ir kuria linkme pakreipsime šią temą, matysime, kad tai vieninteliai įspūdžiai, kuriuos toks objektas gali sukelti po tariamo sunaikinimo; jau buvo pažymėta, įspūdžiai negali sukelti jokių kitų idėjų, išskyrus panašias į save.

Kadangi galima numanyti, kad kūnas, įsiterpęs tarp dviejų kitų, gali būti sunaikintas visiškai nepakeičiant esančių abipus jo, lengva suvokti, kad jis gali būti iš naujo atkurtas irgi be didesnių pokyčių. Tad kūno judėjimas turi beveik tokį patį poveikį kaip jo sukūrimas. Nė vienas iš jų atitolusių kūnų nepaveikia labiau už kitą. To gana vaizduotei patenkinti ir įrodyti, kad šis judėjimas neturi jokio prieštaravimo. Galiausiai patyrimas įtikina mus, kad tarp dviejų kūnų, išsidėsčiusių jau aprašytu būdu, iš tikrųjų galima įterpti dar vieną kūną ir kad nekyla jokios kliūties neregimą ir nečiuopiamą atstumą paversti matomu ir čiuopiamu. Tačiau, kad ir koks natūralus atrodytų šis perėjimas, mes negalime būti tikri, kad jis įvykdomas, kol jo nepatyrėme.

Taigi, regis, aš atsakiau į visus tris minėtus prieštaravimus; nors kartu jaučiu, kad nedaugelis bus patenkinti šiais atsakymais ir tučtuojau pateiks naujų prieštaravimų ir naujų apsunkinimų. Tikriausiai pasakys, kad mano samprotavimas apie svarstomą reikalą nieko nereiškia ir kad aš tik aiškinu, kaip objektai veikia jusles, ir nesistengiu atsižvelgti į jų tikrąją prigimtį ir operacijas. Kad ir nieko regimo ar čiuopiamo nebūtų tarp dviejų kūnų, mes žinome iš patyrimo , kad akims kūnai gali būti išdėstyti tokiu pačiu būdu ir reikalauti tokio paties rankos judesio, kai pereinama nuo vieno prie kito, lyg būtų atskirti kuo nors regimu ar čiuopiamu. Taip pat iš patyrimo žinoma, kad šis neregimas ir nečiuopiamas atstumas turi gebėjimą įtalpinti kūną arba kad jis gali tapti regimu ir čiuopiamu. Štai ir visa mano sistema; ir nė vienoje jos dalyje aš nesistengiau aiškinti priežasties, dėl kurios kūnai atskiriami šiuo būdu ir įgyja gebėjimą įtalpinti tarp savęs kitus kūnus be jokio postūmio ar įsiskverbimo.

Atsakydamas į šį prieštaravimą prisipažįstu kaltas ir pripažįstu, kad niekada neturėjau ketinimų skverbtis į kūnų prigimtį arba aiškinti paslaptingų jų operavimo priežasčių. Be to, kad tai nepriklauso dabartiniam mano tikslui, bijau, kad toks sumanymas peržengia žmogiškojo supratimo ribas ir kad mes niekada negalime tikėtis pažinti kūną kitaip, kaip tik pagal tas išorines savybes, kurios pačios atsiskleidžia juslėms. Kai dėl tų, kurie siekia daugiau, negaliu pritarti jų ambicijoms, kol nepamatysiu bent vieno sėkmingo pavyzdžio. O aš dabar pasitenkinu tuo, kad puikiai žinau, kaip objektai veikia mano jusles, ir jų tarpusavio jungtis tiek, kiek apie juos man pasako patyrimas. To gana praktiniame gyvenime; taip pat to užtenka mano filosofijai, kuri tikisi tik paaiškinti mūsų suvokinių, arba įspūdžių ir idėjų, prigimtį ir priežastis.15

Šią temą apie tįsumą aš užbaigsiu paradoksu, kurį bus nesunku paaiškinti jau minėtu samprotavimu. Šis paradoksas toks: jei jums patinka neregimą ir nečiuopiamą atstumą arba, kitais žodžiais tariant, gebėjimą tapti regimu ir čiuopiamu atstumu, vadinti vakuumu, tai tįsumas ir materija yra tapatūs, tačiau vis dėlto yra ir vakuumas. Jeigu nevadinsite jo taip, tai judėjimas pilname yra galimas be jokio postūmio in infinitum , negrįžtant ratu ir neįsiskverbiant. Tačiau kad ir kaip vadinsime, visada turime pripažinti, kad neturime jokios realaus tįsumo idėjos, jei jis nepripildytas juntamų objektų ir jei nesuvokiame jo regimų ir čiuopiamų dalių.

Dėl doktrinos, kad laikas yra tik būdas, kaip kai kurie realūs objektai egzistuoja; galime pažymėti, kad jai keliami tokie patys prieštaravimai kaip panašiai tįsumo doktrinai. Jei ginčų ir samprotavimų apie vakuumo idėją užtektų įrodyti, kad ją turime, dėl tos pačios priežasties turėtume turėti ir laiko be jokio kintamo egzistavimo idėją, nes nėra dažnesnės ir įprastesnės ginčų temos. Tačiau aišku, kad iš tikrųjų mes neturime tokios idėjos. Nes iš kurgi ji galėtų būti kilusi? Gal ji atsirado iš pojūčio ar iš refleksijos įspūdžio? Parodykite mums jį tiksliai, kad galėtume sužinoti jo prigimtį ir kokybes. Tačiau jei jūs negalite parodyti nė vieno tokio įspūdžio , tai galite būti tikri, jog klystate manydami, kad turite bent vieną tokią idėją .

Nors neįmanoma parodyti įspūdžio, iš kurio kyla laiko be kintamo egzistavimo idėja, vis dėlto mes lengvai galime parodyti pasireiškimus, verčiančius mus įsivaizduoti, kad turime šią idėją. Mat galime pastebėti, kad mūsų prote yra nesibaigianti suvokinių seka; todėl laiko idėja visada su mumis. Kai turime omenyje nekintamą objektą penktą valandą ir žvelgiame į jį šeštą, tai esame linkę taikyti jam šią idėją taip, tarsi kiekviena akimirka skirtųsi kitokia šio objekto padėtimi arba pasikeitimu. Pirmasis ir antrasis objekto pasireiškimas, palyginti su mūsų suvokinių seka, atrodo nutolę vienas nuo kito taip, tarsi objektas iš tikrųjų būtų pasikeitęs. Prie to galime pridėti, jog patyrimas mums rodo, kad tarp šių pasireiškimų objektas gali patirti tam tikrą skaičių pokyčių, taip pat kad nekintama ar veikiau pramanyta trukmė paveikia kiekvieną kokybę, ją padidina arba sumažina, kaip ir ši juslėms akivaizdi seka. Dėl šių trijų santykių esame linkę painioti savo idėjas ir įsivaizduojame, kad galime susidaryti laiko ir trukmės idėją be jokių pokyčių arba sekos.

VI SKYRIUS Apie egzistavimo ir apie išorinio egzistavimo idėją

Prieš baigiant šią temą pravartu paaiškinti egzistavimo ir išorinio egzistavimo idėjas, kurios turi savų sunkumų, kaip ir erdvės bei laiko idėjos. Šitaip būsime geriau pasirengę tyrinėti žinojimą ir tikimybę, nes puikiai perprasime visas šias konkrečias idėjas, kurių gali atsirasti mūsų samprotavimuose.

Nėra jokios rūšies įspūdžių arba idėjų, kuriuos esame įsisąmoninę arba turime atmintyje ir kurių nesuvokiame egzistuojant; akivaizdu, kad iš šio įsisąmoninimo kilo tobuliausia ir tikriausia būties idėja. Tuo remdamiesi mes galime suformuluoti dilemą, pačią aiškiausią ir įtikinamiausią, kokią tik galime įsivaizduoti, t. y. kad niekada neprisimename jokios idėjos ar įspūdžio, nepriskyrę jiems egzistavimo, todėl būties idėja turi būti kilusi arba iš atskiro įspūdžio, sujungto su kiekvienu mūsų minties suvokimu ar objektu, arba ji turi būti tapati suvokimo ar objekto idėjai.

Ši dilema yra akivaizdi principo, kad kiekviena idėja atsiranda iš panašaus įspūdžio, pasekmė, tad mūsų pasirinkimas iš dviejų dilemos teiginių nekelia abejonių. Pernelyg neįtikėtina, kad yra skirtingas įspūdis, lydintis kiekvieną įspūdį ir kiekvieną idėją, todėl manau, kad nėra jokių dviejų skirtingų neatskiriamai sujungtų įspūdžių. Nors kai kurie pojūčiai kartais gali būti sujungti, bet mes greitai pastebime, kad jie leidžiasi skiriami ir gali būti pateikti skyrium. Todėl, nors manoma, kad kiekvienas įspūdis ir idėja, kuriuos prisimename, egzistuoja, pati egzistencijos idėja nekyla iš jokio konkretaus įspūdžio.