Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Aš galiu pateikti šių begalinio dalumo argumentų, kylančių iš sąlyčio taško , pavyzdžių. Aš žinau, kad joks matematikas nesutiks, kad apie jį būtų sprendžiama pagal ant popieriaus jo braižomus brėžinius, tai tik laisvi eskizai, sakys jis mums, tinkami tik sklandžiau perteikti tam tikroms idėjoms, tikram visų mūsų samprotavimų pagrindui. Tai mane tenkina, ir polemikoje ketinu remtis vien šiomis idėjomis. Todėl aš paprašau mūsų matematiko kuo kruopščiau suformuluoti apskritimo ir tiesios linijos idėjas; ir tada klausiu, ar jis gali, suvokęs jų sąlytį, suvokti matematinį jų susilietimo tašką, ar jis būtinai turi įsivaizduoti jas susiliejančias kokioje nors erdvėje. Kad ir kurią šalį jis pasirinktų, jo laukia vienodi sunkumai. Jei tvirtina, kad peržvelgdamas šias figūras savo vaizduotėje jis gali įsivaizduoti tik jų susilietimo tašką, jis numato, kad ši idėja, vadinasi, ir toks dalykas įmanomi. Jei jis sako, kad suvokdamas šių linijų susilietimą jis turi priversti jas susilieti, vadinasi, jis pripažįsta geometrinės demonstracijos už tam tikro smulkumo laipsnio klaidingumą, nes aišku, kad jis turi demonstracijų prieš apskritimo ir tiesios linijos susiliejimą; kitaip sakant, jis gali įrodyti, kad tam tikra idėja, t. y. susiliejimo idėja, yra nesuderinama su dviem kitomis idėjomis, t. y. su apskritimo ir tiesios linijos, nors kartu jis pripažįsta, kad šios idėjos yra neatskiriamos.

V SKYRIUS Tos pačios temos tęsinys

Jeigu antroji mano sistemos dalis, kad erdvės arba tįsumo idėja yra ne kas kita , tik tam tikra tvarka išsidėsčiusių regimų arba čiuopiamų taškų idėja , būtų teisinga, išeitų, kad mes negalime suformuluoti vakuumo, arba erdvės, kurioje nėra nieko regimo arba čiuopiamo, idėjos. Iš to kyla trys prieštaravimai, kuriuos aš tyrinėsiu kartu, nes atsakymas, kurį pateiksiu į vieną, yra atsakymo, kuriuo pasinaudosiu kitiems, padarinys.

Pirma, galima pasakyti, kad žmonės daugybę amžių ginčijosi apie tuščią ir pilną, bet nesugebėjo pasiekti galutinio sprendimo, o filosofai net ir dabar mano esą laisvi palaikyti bet kurią šalį, atsižvelgiant į tai, kur veda jų fantazija. Tačiau kad ir koks būtų ginčo apie pačius daiktus pagrindas, galima apsimesti, kad idėjai lemtingas pats ginčas ir kad neįmanoma žmonėms taip ilgai mąstyti apie vakuumą, tai atmetant, tai ginant jį, ir neturėti sampratos to, ką neigia arba gina.

Antra, jei šis argumentas būtų užginčytas, vakuumo idėjos realumą, ar bent jau kad jis įmanomas, galima įrodyti šiuo samprotavimu. Galima kiekviena idėja, kuri yra būtina ir neišvengiama galimos pasekmė. Tad nors laikome, kad dabar pasaulis yra pilnas, galime lengvai suvokti jį be judėjimo; ir ši idėja tikrai bus palaikyta įmanoma. Taip pat turime laikyti, kad galima suvokti, kad visagalė dievybė sunaikina bet kurią materijos dalį, o kitos išlieka rimties būsenos. Kiekvieną skirtingą idėją vaizduotė atskiria; ir kiekviena idėja, kurią vaizduotė atskiria, gali būti suvokiama kaip atskira egzistencija; tad akivaizdu, kad egzistuojanti viena materijos dalelė reiškia, kad egzistuoja kita ne daugiau, negu viena kvadratinė figūra reiškia, kad visos kitos figūros esti kvadratinės. Tai patvirtinus, dabar aš klausiu, ką lemia šių dviejų galimų idėjų — rimties ir sunaikinimo — susiliejimas ir ką mes turime suvokti stebėdami kambaryje sunaikinamą visą orą ir švelniausią materiją, tik tarkim, sienos lieka kaip buvusios, be jokio judėjimo ar pakitimo? Esama metafizikų, kurie atsako: materija ir tįsumas yra tas pats, vienos sunaikinimas būtinai apima ir kito; tad ir dabar nesant atstumo tarp kambario sienų, jos liečia viena kitą, lygiai kaip mano ranka liečia popierių tiesiai priešais mane. Tačiau nors šis atsakymas labai įprastas, aš nepaisau šių metafizikų materijos suvokimo remiantis jų hipoteze ir susiliečiančių grindų bei lubų su visomis priešingomis kambario pusėmis vaizdinio, nes jos išlaiko rimtį ir tą pačią padėtį. Kaipgi gali liesti viena kitą dvi sienos, einančios iš pietų į šiaurę, kai jos liečia priešingus dviejų sienų, einančių iš rytų į vakarus, galus? Ir kaipgi gali susidurti grindys ir lubos, jeigu jas skiria keturios viena priešais kitą esančios sienos? Jeigu keičiate jų padėtį, numatote judėjimą. Jeigu suvokiate kokį nors daiktą tarp jų, numatote naują tvarinį. Tačiau griežtai laikantis abiejų idėjų — rimties ir sunaikinimo, akivaizdu, kad jos lemia ne dalių susilietimo idėją, o kažką kita; išvada iš viso to yra vakuumo idėja.

Trečias prieštaravimas nukelia reikalą dar toliau ir patvirtina, kad vakuumo idėja yra ne tik reali ir įmanoma, bet taip pat būtina ir neišvengiama. Šis tvirtinimas pagrįstas mūsų stebimu kūnų judėjimu, kuris, kaip teigiama, būtų neįmanomas ir neįsivaizduojamas be tuščios erdvės, kurioje turi judėti vienas kūnas tam, kad užleistų kelią kitam. Apie šį prieštaravimą aš plačiau nekalbėsiu, nes jis iš principo priklauso gamtos filosofijai, kuri neįeina į mūsų aptariamą sritį.

Tam, kad atsakytume į šiuos prieštaravimus, turime gana rimtai įsigilinti į reikalą ir apsvarstyti keleto idėjų prigimtį bei kilmę, kitaip mes ginčysimės gerai nesuprasdami dalyko, dėl kurio prieštaraujama. Akivaizdu, kad tamsos idėja nėra tikroji idėja, o tiktai šviesos arba, tiksliau kalbant, spalvotų ir regimų objektų neigimas. Regintis žmogus, kreipiantis akis į visas šalis, kai šviesa visiškai menka, negauna kitokio suvokimo už įprastą iš prigimties aklam, ir tikrai šis asmuo neturi nei šviesos, nei tamsos idėjos. Vadinasi, vien pašalinę regimus objektus mes negauname tįsumo be materijos įspūdžio ir kad visiškos tamsos ir vakuumo idėja niekaip negali būti viena ir ta pati.

Vėlgi tarkime, kad kažkokia nematoma jėga laiko žmogų ore ir tolygiai jį neša; akivaizdu, jog jis nieko nejaučia ir niekada negaus nei tįsumo, nei apskritai jokios idėjos iš šio nekintamo judėjimo. Net jeigu tarsime, kad jis judina savo galūnes šen ir ten, tai negali perteikti jam šios idėjos. Čia jis jaučia tam tikrą pojūtį arba įspūdį, kurio dalys eina viena paskui kitą ir gali duoti jam laiko idėją, tačiau jos tikrai neišsidėsčiusios erdvės arba tįsumo idėjai perteikti būtinu būdu.

Atrodo, kad tamsa ir judėjimas, visiškai pašalinus visus regimus ir čiuopiamus daiktus, niekada negali duoti mums tįsumo be materijos, arba vakuumo, idėjos, tad kyla kitas klausimas: ar gali jie perteikti šią idėją, jei ji sumišusi su kuo nors regimu ir čiuopiamu?

Įprastai filosofai sutinka, kad visi akiai pasirodantys kūnai atrodo tarsi nupiešti ant plokščio paviršiaus ir kad skirtingą jų nutolimo nuo mūsų laipsnį pastebi ne tiek juslės, kiek protas. Kai laikau savo ranką priešais save ir išskečiu pirštus, melsva dangaus skliauto spalva juos atskiria taip pat puikiai, kaip atskirtų bet kuris regimas objektas, kurį galėčiau įdėti tarp jų. Tad tam, kad sužinotume, ar gali rega perteikti vakuumo įspūdį ir idėją, mes turime įsivaizduoti, kad visiškoje tamsoje mums pateikiami šviečiantys kūnai, kurių šviesa rodo tiktai pačius kūnus ir nepateikia mums jokio aplinkinių objektų įspūdžio.

Atitinkamai mes turime įsivaizduoti ir savo jutimų objektus. Neteisinga įsivaizduoti, kad visiškai pašalinami visi čiuopiami daiktai: turime leisti kažką suvokti lytėjimui, po kurio laiko, kai ranka ar kitas organas juda lytėdami, mes aptinkame kitą liečiamą objektą, palikę jį — kitą ir taip toliau, norimu dažniu. Klausimas: ar tokie laiko tarpai nesuteikia mums tįsumo idėjos be kūno?

Pradėkime nuo pirmojo pavyzdžio: akivaizdu, jog kai mums prieš akis pasirodo tik du šviečiantys kūnai, mes galime suvokti, ar jie yra sujungti, ar atskirti; ar juos skiria didelis ar mažas atstumas, o jei šis atstumas kinta, mes iš kūnų judėjimo galime suprasti, ar jis didėja, ar mažėja. Kadangi šiame pavyzdyje atstumas nėra spalvotas ar regimas dalykas, galima galvoti, kad tai yra vakuumas arba grynas tįsumas, ne tik protu suvokiamas, bet aiškus ir pačioms juslėms.