Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad egzistencijos idėja yra tapati idėjai to, ką mes suvokiame egzistuojant. Tiesiog mąstyti apie kokį nors daiktą ir mąstyti apie jį kaip apie egzistuojantį visiškai niekuo nesiskiria. Ši idėja, sujungta su bet kurio objekto idėja, nieko neprideda. Kad ir ką suvokiame, suvokiame tai egzistuojant. Bet kuri mūsų formuluojama idėja yra egzistencijos idėja; o egzistencijos idėjos yra visos idėjos, kokias tik sumanytume suformuluoti.

Jei kas tam prieštarautų, būtinai turi parodyti tą skirtingą įspūdį, iš kurio kyla esaties idėja, ir turi įrodyti, kad šis įspūdis neatskiriamas nuo visų, mūsų nuomone, egzistuojančių suvokinių. Galime iškart padaryti išvadą, kad tai neįmanoma.

Mūsų jau pateiktas16 samprotavimas apie idėjų skirtį be jokio realaus skirtumo mums čia niekaip nepravers. Šios rūšies skirtis paremta skirtingu panašumu, pagal kurį ta pati paprasta idėja gali būti panaši į keletą skirtingų idėjų. Tačiau negalima pateikti objekto, panašaus į vienus objektus, atsižvelgiant į jo egzistavimą, ir dėl to paties skirtingo nuo kitų, nes kiekvienas pateiktas objektas būtinai turi egzistuoti.

Panašus samprotavimas tinka ir išorinio egzistavimo idėjai. Mes galime pastebėti, kad filosofai visuotinai pripažįsta, be to, ir šiaip aišku, kad protui iš tikrųjų nepateikiama nieko, išskyrus jo suvokinius, arba įspūdžius ir idėjas, ir kad mes sužinome apie išorinius objektus tik iš šių jų sukeliamų suvokinių. Nekęsti, mylėti, galvoti, jausti, matyti — visa tai yra ne kas kita, tik suvokti.

Tad protui niekada nepateikiama nieko, išskyrus suvokinius, o visos idėjos kilusios iš kažko jau pateikto protui; vadinasi, išskyrus kokio nors dalyko idėją, mums neįmanoma suvokti ar suformuluoti nieko kita, kas specifiškai skirtųsi nuo idėjų ir įspūdžių. Sutelkime kuo labiau savo dėmesį ne į save, nuskriekime vaizduotėje į dausas arba į atokiausius visatos pakraščius; iš tikrųjų mes niekada nė per žingsnį neatsitraukiame nuo savęs, kaip ir negalime suvokti jokios kitokios būties, be tų suvokinių, kurie pasireiškė šiapus šio siauro akiračio. Tai yra vaizduotės visata, ir mes neturime kitokių idėjų, išskyrus čia sukurtas.

Geriausiai išorinius objektus galime suvokti tik jei manome, kad jie specifiškai skiriasi nuo mūsų suvokinių ir susidarę reliatyvią jų idėją bei nesitikėdami aprėpti su ja susijusių objektų. Šiaip mes nemanome, kad jie specifiškai skiriasi, tik priskiriame jiems kitokius santykius, jungtis ir trukmes. Bet plačiau apie tai toliau.17

III DALIS Apie žinojimą ir tikimybę

I SKYRIUS Apie žinojimą

Yra septyni skirtingų rūšių filosofiniai santykiai18, t. y.: panašumo, tapatumo , laiko ir vietos , kiekybės arba skaičiaus , proporcijos , bet kokios kokybės laipsnio , priešingumo ir priežastingumo. Šiuos santykius galima suskirstyti į dvi klases: į tuos, kurie visiškai priklauso nuo mūsų tarpusavyje lyginamų idėjų, ir tuos, kuriuos galima pakeisti, visai nesikeičiant idėjoms. Iš trikampio idėjos mes atrandame lygybės santykį, kad trys trikampio kampai yra lygūs dviem statiems kampams; ir šis santykis nekinta, kol mūsų idėja išlieka tokia pati. Ir priešingai — gretimumo ir atstumo santykius tarp dviejų objektų galima pakeisti, paprasčiausiai pakeitus jų vietą, visiškai nesikeičiant patiems objektams arba jų idėjoms; o vieta priklauso nuo šimto įvairiausių atsitiktinumų, kurių protas negali numatyti. Taip pat yra ir su tapatumu ir priežastingumu. Du objektai, kad ir labai panašūs vienas į kitą, ir netgi pasirodantys toje pačioje vietoje skirtingu laiku, gali skirtis skaičiumi. Ir kadangi jų vienas kito kūrimo galia niekada neatrandama vien iš jų idėjos, tai akivaizdu, kad apie priežasties ir padarinio santykius informaciją mes gauname iš patyrimo, o ne iš kokio abstraktaus samprotavimo ar mąstymo. Nėra nė vieno, netgi paties paprasčiausio reiškinio, kurį galima būtų paaiškinti pagal mums pasireiškiančias objektų kokybes arba kurį mes galėtume numatyti nepadedant atminčiai ir patyrimui.

Tad, atrodo, iš šių septynių filosofinių santykių lieka tik keturi, kurie priklauso vien nuo idėjų, todėl gali būti žinojimo ir tikrumo dalykas. Šie keturi tai — panašumas , priešingumas , kokybės laipsniai ir kiekybės arba skaičiaus proporcijos. Trys iš šių santykių atrandami iš pirmo žvilgsnio, o tiksliau jie atitenka intuicijos, ne demonstracijų kompetencijai. Kai kurie nors objektai yra panašūs vienas į kitą, šis panašumas iš karto krinta į akį arba, teisingiau, į protą, ir retai reikia kartotinio tyrimo. Tas pats pasakytina apie priešingumą , ir apie bet kokios kokybės laipsnius. Iš karto niekas nesuabejos, kad egzistavimas ir neegzistavimas griauna vienas kitą ir kad yra visiškai nesuderinami ir priešingi. Ir nors neįmanoma tiksliai įvertinti bet kurios kokybės, kaip spalvos, skonio, karščio ar šalčio, laipsnių, jei skirtumas tarp jų yra labai mažas, vis dėlto nesunku nuspręsti, kad vienas iš jų yra aukštesnis ar žemesnis už kitą, kai jų skirtumas ženklus. Ir šį sprendimą mes visada paskelbiame iš pirmo žvilgsnio, be jokio tyrinėjimo ar samprotavimo.

Taip pat mes galime nustatyti kiekybės arba skaičiaus proporcijas , ir galime iš pirmo žvilgsnio pastebėti didesnį ar mažesnį iš bet kokių skaičių arba figūrų, ypač jei skirtumas labai didelis ir pastebimas. Kai dėl lygybės ar bet kurios tikslios proporcijos, iš pirmo žvilgsnio mes galime tik spėti apie jas, išskyrus tik labai mažus skaičius arba labai ribotas tįsumo proporcijas; juos suvokiame akimirksniu ir suprantame, kad neįmanoma padaryti jokios ženklios klaidos. Visais kitais kartais proporcijas turime nustatyti laisviau arba remtis dirbtinesniais būdais.

Aš jau esu pažymėjęs, kad geometrija, arba menas , padedantis mums nustatyti figūrų proporcijas, nors ir visuotinumu, ir tikslumu smarkiai pranoksta laisvus juslių ir vaizduotės sprendimus, vis dėlto niekada nepasiekia visiško tikslumo ir tikrumo. Jos pirmieji principai vis dar gaunami iš bendrojo objektų pasireiškimo, o šis bendrasis pasireiškimas niekada negali suteikti mums jokių garantijų, kai tyrinėjame didžiausias gamtoje pasitaikančias mažybes. Mūsų idėjos, atrodo, suteikia mums nepriekaištigą patvirtinimą, kad dvi tiesios linijos negali turėti bendros atkarpos, tačiau apsvarstę šias idėjas pamatysime, kad jos visada numato juntamą dviejų linijų pasvirimą, o jų sudaromas kampas yra nepaprastai mažas, tad mes neturime tokio tikslaus tiesios linijos standarto, kuris patvirtintų mums šio teiginio teisingumą. Tai pasakytina apie daugumą pirminių matematikos sprendinių.

Tad lieka algebra ir aritmetika, vieninteliai mokslai, pagal kuriuos mes galime tęsti samprotavimų grandinę iki bet kurio sudėtingumo laipsnio ir kartu išsaugoti nepriekaištingą tikslumą ir tikrumą. Turime apibrėžtą standartą, pagal kurį galime spręsti apie skaičių lygybę ir proporciją; ir atsižvelgiant į tai, ar šį standartą jie atitinka ar ne, mes nustatome jų santykius be jokių galimybių klysti. Kai du jungtiniai skaičiai yra tokie, kad vienas visada turi vienetą, atliepiantį kiekvieną kito vienetą, mes skelbiame, kad jie lygūs; kadangi geometrijai trūksta tokio lygybės ir tįsumo standarto, vargu ar ji gali būti laikoma nepriekaištingu ir patikimu mokslu.

Tačiau čia vertėtų neapeiti vieno sunkumo, galinčio atsirasti iš mano įrodinėjimo, kad nors geometrijai ir trūksta nepriekaištingo tikslumo ir tikrumo, kuris būdingas aritmetikai ir algebrai, kol kas ji pranoksta netobulus mūsų juslių ir vaizduotės sprendimus. Visus trūkumus primetu geometrijai todėl, kad jos ištakos ir pamatiniai principai yra kildinami vien iš pasireiškimų, ir galbūt galima įsivaizduoti, kad šis trūkumas visada turi ją lydėti ir, lyginant objektus arba idėjas, niekada neleidžia pasiekti didesnio tikslumo, negu gali gauti vien mūsų akis ar vaizduotė. Aš pripažįstu, kad šis trūkumas taip su ja susijęs, kad neleidžia net siekti didesnio tikrumo, tačiau šie pamatiniai principai remiasi paprasčiausiais ir mažiausiai apgaulingais pasireiškimais, todėl jie suteikia savo išvadoms tokį tikrumo laipsnį, kurio vien šios išvados pasiekti nepajėgios. Iš akies neįmanoma nustatyti, kad tūkstantkampio kampai yra lygūs 1996 statiems kampams, ar pateikti bent apytikrį spėjimą dėl šios proporcijos, tačiau kai akis nustato, kad tiesios linijos negali susilieti ir kad tarp dviejų duotų taškų negalime nubrėžti daugiau kaip vieną tiesę, jos klaida niekaip negali turėti jokių pasekmių. Tokia tad ir yra geometrijos prigimtis ir nauda — atvesti mus prie tokių pasireiškimų, kurie dėl savo paprastumo negali priversti mūsų padaryti jokių didelių klaidų.