Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Kitas argumentas21, kurį pastebiu vartojant šiuo klausimu, nukenčia dėl tų pačių sunkumų. Sakoma, kad viskas turi turėti priežastį, nes, jei kuriam daiktui trūktų priežasties, jis susikurtų ją pats , tai yra egzistuotų prieš egzistuodamas; o tai neįmanoma. Tačiau toks samprotavimas yra aiškiai neįtikinamas, kadangi išeina, kad neigdami priežastį mes vis tiek pripažįstame tai, ką nesąlygiškai neigiame, t. y. kad turi būti priežastis; todėl ją suprantame kaip patį objektą, o tai, be abejo, yra akivaizdus prieštaravimas. Tačiau sakyti, jog koks nors daiktas sukuriamas, arba, pasakyčiau tiksliau, pradeda egzistuoti be priežasties, nereiškia tvirtinti, kad jis yra pats savęs priežastis; priešingai, visų išorinių priežasčių pašalinimas pašalina a fortiori ir patį sukurtąjį daiktą. Objektas, egzistuojantis absoliučiai be jokios priežasties, tikrai nėra paties savęs priežastis, ir tvirtindami, kad viena išeina iš kito, jūs grįžtate prie paties ginčijamo klausimo ir laikote savaime suprantama, kad visiškai neįmanoma, kad koks daiktas kada nors pradėtų egzistuoti be priežasties; ir kad pašalinę vieną kuriamąjį principą mes vis tiek turime turėti kito šaltinį.

Visiškai tas pats pasakytina ir apie trečiąjį argumentą22, naudojamą pademonstruoti priežasties būtinybei. Viskas, kas sukuriama be priežasties, sukuriama iš nieko; kitaip tariant, jo priežastis niekas. Tačiau niekas niekada negali būti priežastis, taip pat kaip negali būti kuo nors arba prilygti dviem statiems kampams. Iš tos pačios intuicijos, kuri padeda suvokti, kad niekas nėra lygus dviem statiems kampams ir nėra kas nors, mes suvokiame, kad jis niekada negali būti priežastis; galiausiai turime suvokti, kad kiekvienas objektas turi tikrą savo egzistavimo priežastį.

Tikiu, kad neprireiks daug žodžių parodyti šio argumento silpnumui po to, ką esu pasakęs apie jau minėtą. Visi jie pagrįsti tuo pačiu klaidingu įsitikinimu ir kilo iš to paties minties posūkio. Užtenka vien pažymėti, kad pašalinę visas priežastis mes iš tikrųjų jas pašaliname ir nei manome, kad egzistavimo priežastys yra niekas, nei kad pats objektas yra niekas; ir galiausiai iš šių prielaidų absurdiškumo negalime pateikti jokio argumento įrodyti šio pašalinimo absurdiškumui. Jei kiekvienas daiktas turi turėti priežastį, išeina, kad, pašalinę kitas priežastis, turime pripažinti priežastimis arba patį objektą, arba nieką. Tai ir yra pati klausimo, ar kiekvienas daiktas turi turėti priežastį, ar ne, esmė; todėl, remiantis visais pagrįstais samprotavimais, tai niekada negali būti savaime suprantama.

Dar lengvabūdiškesni tie, kas sako, kad kiekvienas padarinys turi turėti priežastį, nes ji glūdi pačioje padarinio idėjoje; kiekvienas padarinys būtinai numato priežastį; padarinys yra reliatyvus terminas, o priežastis yra jo koreliatas. Tačiau tai neįrodo, kad prieš kiekvieną esatį turi būti priežastis, lygiai kaip iš to, kad kiekvienas vedęs vyras turi turėti žmoną, neišplaukia, kad kiekvienas vyras turi būti vedęs. Iš tikrųjų klausimas toks: ar kiekvienas pradedantis egzistuoti objektas turi turėti savo egzistavimo priežastį; o tai, tvirtinu aš, nėra nei intuityviai, nei demonstratyviai tikra, ir tikiuosi, kad pateikęs minėtus argumentus užtenkamai tą įrodžiau.

Ne iš žinojimo ar kokio mokslinio samprotavimo atsiranda nuomonė, kad kiekvienam naujam kūriniui būtina priežastis, todėl ši nuomonė būtinai turi atsirasti iš stebėjimo ir patyrimo. Tad natūraliai kyla kitas klausimas, kaip šis principas atsiranda iš patyrimo? Bet manau, kad šį klausimą patogiau pakreipti šitaip: kodėl mes prieiname prie išvados , kad tam tikros priežastys būtinai turi turėti tam tikrus padarinius ir kodėl iš vienų darome išvadas apie kitus? Tai bus mūsų tolesnių tyrinėjimų tema. Galbūt galiausiai paaiškės, kad tas pats atsakymas tinka abiem klausimams.

IV SKYRIUS Apie sudedamąsias mūsų samprotavimų apie priežastį ir padarinį dalis

Nors protas samprotaudamas apie priežastis ir padarinius perkelia savo įžvalgą už tų objektų, kuriuos mato arba prisimena, jis niekada neturi visiškai pamesti jų iš akių ir nesamprotauti vien apie savo paties idėjas be jokių įspūdžių ar bent be atminties idėjų, atitinkančių įspūdžius, priemaišų. Iš priežasčių išvesdami padarinius mes turime nustatyti šių priežasčių egzistavimą; turime tik du būdus tam padaryti — arba tiesiogiai pagal savo atminties ar jutimų suvokinius, arba daryti išvadas iš kitų priežasčių; šių priežastis vėlgi turime nustatyti taip pat: arba iš turimų įspūdžių, arba darydami išvadas iš jų priežasčių ir taip toliau, kol prieisime prie kokio objekto, kurį matome ar prisimename. Neįmanoma perkėlinėti savo išvadų in infinitum ; vienintelis dalykas, galintis jas sustabdyti — tai atminties ar jutimų įspūdis, po jo nebelieka abejonių ar klausimų.

Kaip pavyzdį galime pasirinkti bet kurį istorijos momentą ir apsvarstyti, kodėl mes juo tikime arba atmetame. Taigi mes tikime, kad CEZARIS buvo nužudytas senato rūmuose per kovo idas , ir taip yra todėl, kad šis faktas yra nustatytas vienbalsiu istorikų, sutariančių dėl tikslaus įvykio laiko ir vietos, įrodymu. Šie tikri ženklai ir žodžiai duoti mūsų atminčiai arba juslėms; panašiai mes prisimename, kad šie ženklai buvo naudoti žymėti tikroms idėjoms; šios idėjos arba buvo tiesiogiai veiksme dalyvavusiųjų prote, ir jie gavo tiesiogiai egzistuojančias idėjas; arba jos kilo jiems iš kitų įrodymo, šiems vėlgi iš kitų įrodymo, šitaip laipsniškai aiškiai prieisime prie įvykį mačiusių savo akimis arba jo stebėjų. Aišku, kad visa ši argumentų grandinė, arba priežasčių ir padarinių jungtis, pirmiausia grindžiama tais ženklais ir žodžiais, kuriuos matome arba prisimename, ir kad, be atminties arba juslių autoritetingo tvirtinimo, visas mūsų samprotavimas būtų chimeriškas ir nepagrįstas. Kiekviena grandinės grandis priklausytų tuomet nuo kitos grandies, tačiau viename jos gale nebūtų pritvirtinta nieko, kas galėtų ją visą išlaikyti, vadinasi, nebūtų nei tikėjimo, nei įrodymo. Ir iš tikrųjų tai pasakytina apie visus hipotetinius argumentus arba prielaida pagrįstus svarstymus; juose nėra nei esamo įspūdžio, nei tikėjimo tikru egzistavimu.

Neturiu priminti, jog tai, kad mes galime protauti pagal mūsų praeities išvadas arba principus nepriėję prie įspūdžių, iš kurių jie iš pradžių kilo, nėra pagrįstas prieštaravimas pateikiamai doktrinai. Net jei manytume, kad šie įspūdžiai visiškai išsitrynė iš atminties, jų sukurtas įsitikinimas vis tiek gali likti; taip pat teisinga ir tai, kad visi samprotavimai apie priežastis ir padarinius iš pradžių kyla iš tam tikro įspūdžio, lygiai kaip įsitikinimas dėl bet kokio demonstratyvaus įrodymo visada atsiranda iš idėjų palyginimo, tačiau gali likti ir po to, kai palyginimas pamirštas.

V SKYRIUS Apie juslių ir atminties įspūdžius

Taigi šios rūšies samprotavimams, pagrįstiems priežastingumu, mes naudojame mišrios ir nevienalytės prigimties elementus, kurie kad ir kaip tarpusavyje sujungti, vis dėlto iš esmės skiriasi vienas nuo kito. Visi mūsų argumentai apie priežastis ir padarinius susideda tiek iš atminties arba juslių įspūdžių, tiek iš idėjos to egzistavimo, kuris arba sukūrė įspūdžio objektą, arba buvo jo sukurtas. Todėl čia turime paaiškinti tris dalykus, t. y., pirma , pradinį įspūdį, antra , perėjimą nuo su juo susijusios priežasties arba padarinio prie idėjos, trečia , šios idėjos prigimtį ir kokybes.