Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Atrodo, perėjimas nuo esamo atminties arba juslių įspūdžio prie objekto, kurį mes vadiname priežastimi arba padariniu, idėjos yra pagrįstas praeities patyrimu ir mūsų prisiminimu jų pastovios sąsajos , tad kitas klausimas toks: ar patyrimas sukuria idėją iš supratimo ar iš vaizduotės; ar daryti tokį perėjimą mus skatina supratimas, ar tam tikra suvokinių asociacija ir santykis? Jeigu mus skatintų protavimas, jis vadovautųsi principu, kad įvykiai , kurią mes dar nesame patyrę , turi būti panašūs į tuos , kuriuos jau patyrėme , ir kad prigimties veikimo būdas visada lieka nekintamai toks pats. Tam kad išsiaiškintume šį reikalą, apsvarstykime visus argumentus, kuriais ši prielaida galėtų būti grindžiama, ir kadangi jie turi būti kilę iš žinojimo arba tikimybės , žvigtelėkime į kiekvieną iš šių akivaizdumo laipsnių ir žiūrėkime, ar jie leidžia daryti kokią nors pagrįstą tokio pobūdžio išvadą.

Jau mūsų naudotas samprotavimo metodas lengvai mus įtikins, kad negali būti demonstracinių argumentų įrodyti, kad mūsų nepatirti dalykai panašūs į mūsų patirtus dalykus. Mes galime bent jau suprasti prigimties tėkmės pokytį; to gana įrodyti, kad toks pokytis nėra absoliučiai neįmanomas. Suformuluota aiški kokio nors daikto idėja yra nepaneigiamas jo įmanomybės argumentas, ir jis vienas sugriauna bet kokią tariamą demonstraciją prieš jį.

Tikimybė atskleidžia ne idėjų, tokiomis laikomų, o tik objektų santykius, todėl turi būti pagrįsta, vienu atžvilgiu, mūsų atminties ir juslių įspūdžiais ir, kitu atžvilgiu, mūsų idėjomis. Jei mūsų tikimybiniuose svarstymuose nebūtų jokių įspūdžių priemaišų, išvada būtų vien tik chimeriška; o jei nebūtų jokių idėjų priemaišų, tai proto veiksmas stebint santykį būtų, tiesą sakant, pajautimas, ne svarstymas. Todėl būtina, kad visiems tikimybiniams svarstymams protui būtų kažkas duota — arba matomo, arba prisimenamo; ir kad iš to mes padarytume išvadą apie kažką su tuo susijusį, bet nematomą ir neprisimenamą.

Vienintelė objektų jungtis, arba santykis, galintis nuvesti mus už tiesioginių mūsų atminties ir juslių įspūdžių, yra priežasties ir padarinio santykis; taip yra todėl, kad tai vienintelis santykis, kuriuo mes galime pagrįsti teisingą išvadą iš vieno objekto apie kitą. Priežasties ir padarinio idėja kyla iš patyrimo , mums pranešančio, kad šie tam tikri objektai visuose praeities pavyzdžiuose buvo nuolat sujungti vienas su kitu. Ir kai manoma, kad gautas tiesioginis objekto, panašaus į vieną iš anų, įspūdis, mes iš karto darome prielaidą, kad egzistuoja dar vienas, panašus į įprastą jo palydovą. Atsižvelgiant į tokį daiktų vertinimą, manau, visais atžvilgiais neginčijamą, tikimybė yra pagrįsta objektų, kuriuos esame patyrę, ir objektų, kurių nesame patyrę, panašumo prielaida; ir todėl neįmanoma, kad ši prielaida gali kilti iš tikimybės. Tas pats principas negali būti kartu kito priežastimi ir padariniu; ir, ko gera, apie šį santykį tai vienintelis teiginys, arba intuityviai, arba demonstratyviai teisingas.

Gal kas nors tikisi išsisukti nuo šio argumento ir neapibrėžęs, ar mūsų samprotavimas šia tema kyla iš demonstracijos ar iš tikimybės, mano, kad visos išvados iš priežasčių ir padarinių padarytos tik tvirtu samprotavimu; galiu tik svajoti, kad šis samprotavimas būtų sukurtas tam, kad būtų pateiktas mūsų tyrinėjimui. Galbūt galima pasakyti, kad patyrę tam tikrų objektų pastovią sąsają mes mąstome čia pateikiamu būdu. Manome, kad šis objektas visada sukuria kitą. Jam būtų neįmanoma turėti tokio padarinio, jei jam nebūtų duota kūrimo galia. Galia neišvengiamai reiškia padarinį, todėl turime tikrą pagrindą iš vieno objekto egzistavimo daryti išvadą apie jo įprasto palydovo egzistavimą. Praeities kūrinys reiškia galią; galia reiškia naują kūrinį. Naujasis kūrinys yra ta išvada, kurią darome iš galios ir praeities kūrinio.

Man būtų lengva parodyti šio samprotavimo silpnumą, jei būčiau pasirengęs pasinaudoti savo jau atliktais stebėjimais, kad kūrimo idėja yra tokia pati kaip ir priežastingumo ir kad joks egzistavimas pagrįstai ir demonstratyviai nereiškia jokio kito objekto galios; arba jeigu būtų teisinga paskubinti tai, ką turėsiu progos pažymėti toliau apie mūsų formuojamą galios ir veiksnumo idėją. Tačiau kadangi gali pasirodyti, kad toks nagrinėjimo metodas gali susilpninti mano sistemą, paremdamas vieną jos dalį kita, arba sukurti mano samprotavimo sumaištį, aš pasistengsiu apginti savo tvirtinimą be jokios panašios pagalbos.

Todėl dabar tarkime, kad vienam objektui sukurti kitą bet kuriuo atskiru atveju reiškia galią ir kad ši galia turi ryšį su savo padariniu. Bet jau buvo įrodyta, kad juntamos priežasties kokybės neturi galios, o mums, be juslėmis suvokiamų kokybių, neduota nieko; aš klausiu, kodėl kitais kartais jūs manote, kad ta pati galia vis dėlto egzistuoja vien dėl šių kokybių pasireiškimo? Jūsų nuoroda į praeities patyrimą čia nieko nelemia; daugiausia jis tegali įrodyti, kad tam pačiam objektui, sukūrusiam bet kurį kitą, pačią tą akimirką buvo suteikta ši galia; tačiau jis niekada negalės įrodyti, kad ta pati galia turi išlikti tame pačiame objekte ar juslėmis suvokiamų kokybių sankaupoje; juo labiau, kad panaši galia visada jungiasi su panašiomis juslėmis suvokiamomis kokybėmis. Jeigu būtų pasakyta, kad mes turime patyrimo, kad tokia pati galia nuolat jungiasi su tokiu pačiu objektu ir kad vienodiems objektams suteikiamos vienodos galios, aš pakartosiu savo klausimą: kodėl iš šio patyrimo mes formuluojame išvadą , neatsižvelgdami į tuos praeities pavyzdžius , kuriuos patyrėme? Jei atsakysite į šį klausimą taip pat, kaip į pirmesnį, jūsų atsakymas suteiks dar vieną progą naujam tokios pačios rūšies klausimui iki in infinitum ; o tai aiškiai įrodo, kad minėtas samprotavimas neturi teisingo pagrindo.

Tad mūsų protavimas ne tik klaidina mus atrandant priežasčių ir padarinių būtinąją jungtį, bet, kai patyrimas praneša mums apie jų pastovią sąsają, tampa net neįmanoma, kad mūsų protavimas tenkintų mus, nes kodėl turėtume šiuo patyrimu apimti pavyzdžius, esančius už konkrečių pavyzdžių, kuriuos stebime, ribų. Mes spėjame, tačiau niekada negalime įrodyti, kad tarp objektų, kuriuos esame patyrę, ir tų, kurių mūsų atradimai nesiekia, turi būti panašumas.

Mes jau esame atkreipę dėmesį į kai kuriuos santykius, kurie verčia mus pereiti nuo vieno objekto prie kito net jei nėra motyvo apsispręsti šiam perėjimui; tad galime nustatyti bendrą taisyklę, kad kiekvieną kartą, kai protas nuolat ir nekintamai daro perėjimą be jokio motyvo, jį veikia šie santykiai. Na, šis pavyzdys kaip tik toks ir yra. Protas niekada negali parodyti mums vieno objekto jungties su kitu net padedamas patyrimo ir jų pastovios sąsajos visais praeities įvykiais stebėjimo. Tad, kai protas pereina nuo vieno objekto idėjos arba įspūdžio prie kito objekto idėjos arba tikėjimo juo, jis vadovaujasi ne protavimu, o tam tikrais principais, kurie susieja šių objektų idėjas draugėn ir sujungia jas vaizduotėje. Jei idėjų sąjunga fantazijoje nebūtų stipresnė už objektų, atrodo, turimų protavime, mes niekada negalėtume iš priežasčių daryti jokių išvadų apie padarinius ir negalėtume tikėti jokiu faktu. Todėl išvada priklauso vien nuo idėjų sąjungos.

Idėjų sąjungos principus aš apribojau iki trijų bendrų principų ir nustačiau, kad bet kurio objekto idėja arba įspūdis natūraliai pateikia bet kurio kito į ją panašaus, gretimo arba su ja susijusio objekto idėją. Aš pripažįstu, kad šie principai nėra nei neklystamos , nei vienintelės idėjų sąjungos priežastys. Jie nėra neklystamos priežastys. Nes galima kurį laiką sutelkti savo dėmesį į bet kurį vieną objektą ir nežvelgti toliau. Jie nėra vienintelės priežastys. Nes mintis bėgdama per savo objektus juda aiškiai netvarkingai, ji gali peršokti nuo dausų į žemę, iš vieno visatos galo į kitą, be jokio aiškaus metodo ir tvarkos. Tad nors pripažįstu šią trijų santykių silpnybę ir šį vaizduotės nenuoseklumą, aš vis dėlto tvirtinu, kad vieninteliai bendri idėjas asocijuojantys principai yra panašumas, gretimumas ir priežastingumas.