Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

[26] Pastaroji proto operacija, suformuojanti tikėjimą bet kuriuo faktu, iki šiol, regis, buvo viena iš didžiausių filosofijos paslapčių, nors niekas nė neįtarė, kad gali būti kokių nors sunkumų jai paaiškinti. Dėl manęs, turiu pripažinti, kad randu čia ženklių sunkumų, ir net kai manau, kad puikiai suprantu temą, nerandu terminų prasmei nusakyti. Indukcijos, kuri man atrodo labai aiški, būdu aš darau išvadą, kad nuomonė, arba tikėjimas, tėra tik idėja, kuri skiriasi nuo prasimanymo ne savo prigimtimi ar savo dalių tvarka, o būdu, kuriuo ji suvokiama. Tačiau paaiškinti šiam būdui aš retai randu visiškai čia tinkamų žodžių ir esu priverstas pasinaudoti kiekvieno jausmais, kad pateikčiau jam tikslią šios proto operacijos sampratą. Idėja, kuriai pritariama, jaučiama skirtingai nuo pramanytos idėjos, kurią mums pateikia vien fantazija. Ir šį skirtingą jautimą aš mėginu paaiškinti, pavadindamas jį aukštesniąja jėga arba gyvumu, arba vientisumu , arba tvirtumu , arba patvarumu. Šia terminų įvairove, galinčia pasirodyti tokia nefilosofiška, tesiekiama nusakyti tą proto veiksmą, kuriuo realybė mums perteikiama aiškiau už pramanus, jai suteikiama daugiau svarumo mintyse ir leidžiama didesnė įtaka aistroms ir vaizduotei. Jei mes sutariame dėl dalyko, nėra reikalo ginčytis dėl terminų. Vaizduotė valdo visas savo idėjas ir gali jas jungti, maišyti ir kaitalioti visais įmanomais būdais. Ji gali suvokti objektus su visomis laiko ir vietos aplinkybėmis. Žodžiu, ji gali išdėlioti juos prieš mūsų akis tikromis jų spalvomis visiškai taip pat, kaip jie galėtų egzistuoti. Tačiau kadangi neįmanoma, kad vien šis gebėjimas pats galėtų kada nors pasiekti tikėjimą, akivaizdu, kad tikėjimas susideda ne iš mūsų idėjų prigimties ir tvarkos, o iš jų suvokimo būdo ir kaip jas jaučia protas. Aš pripažįstu, jog neįmanoma tiksliai paaiškinti šio jautimo, ar šio suvokimo būdo. Mes galime vartoti žodžius, kurie nusako kažką panašaus. Tačiau teisingas ir tinkamas jo pavadinimas yra tikėjimas — terminas, kurį kiekvienas gana gerai supranta kasdieniame gyvenime. Ir filosofijoje mes negalime nieko daugiau, tik tvirtinti, kad tai yra kažkas, k ą jaučia protas, kuris atskiria sprendimo idėjas nuo vaizduotės prasimanymų. Tai suteikia joms daugiau jėgos ir įtakos; priverčia jas atrodyti svarbesnes; įtvirtina jas prote ir paverčia jas principais, valdančiais visus mūsų veiksmus.

Taip pat paaiškės, kad šis apibrėžimas visiškai atitinka kiekvieno jausmus ir patyrimą. Nieko nėra akivaizdesnio už tai, kad idėjos, kurioms mes pritariame, yra stipresnės, tvirtesnės ir ryškesnės už miglotas svajotojo fantazijas. Jei vienas žmogus sėdasi skaityti knygos kaip romano, o kitas — kaip tikros istorijos, aišku, kad abu jie gauna vienodas idėjas ir ta pačia tvarka; ir vieno jų netikėjimas, o antrojo tikėjimas netrukdo priskirti autoriaus idėjoms visiškai tą pačią prasmę. Iš autoriaus žodžių abu susikuria vienodas idėjas, nors jo pasakojimas turi ne nevienodą įtaką jiems. Antrasis skaitytojas kur kas gyviau suvokia visus įvykius. Jis labiau įsigilina į veikėjų rūpesčius, įsivaizduoja jų poelgius ir charakterius, ir bičiulystes, ir nesutarimus. Jis net pažengia tiek, kad įsivaizduoja jų veido bruožus ir išraišką, ir išvaizdą. O pirmasis skaitytojas, netikintis autoriaus pasakojimu, visas šias smulkmenas suvokia kur kas silpniau ir blankiau, ir jei neatsižvelgtume į stilių ir kompozicijos išmonę, malonumo gauna mažai.

VIII SKYRIUS Apie tikėjimo priežastis

Tad paaiškinę tikėjimo prigimtį ir parodę, kad jis susideda iš gyvos idėjos, susijusios su turimu įspūdžiu, dabar imkimės tyrinėti, iš kokių principų ji kyla ir kas suteikia šiai idėjai gyvumo.

Aš mielai nustatyčiau bendrą mokslo apie žmogaus prigimtį maksimą, kad kai mums pateikiamas koks nors įspūdis , jis ne tik perkelia protą prie susijusių idėjų , bet taip pat perduoda joms dalį savo jėgos ir gyvumo. Visos proto operacijos ženkliai priklauso nuo jo nusiteikimo jas vykdant; atsižvelgiant į daugiau ar mažiau pakylėtą dvasią, labiau ar mažiau sukauptą dėmesį, veiksmas visada bus daugiau ar mažiau energingas ir gyvybingas. Todėl kai mums pateikiamas bet koks objektas, sužadinantis ir pagyvinantis mintį, kiekvienas proto atliekamas veiksmas bus stipresnis ir gyvesnis, kol bus toks nusiteikimas. Tad akivaizdu, kad nusiteikimo trukmė priklauso vien nuo objektų, kuriais protas užimtas, ir kad kiekvienas naujas objektas natūraliai suteikia sielai naują kryptį ir pakeičia nusiteikimą, ir atvirkščiai — kai protas esti nuolat susitelkęs į vieną objektą arba lengvai ir nepastebimai pereina prie susijusių objektų, nusiteikimas išsilaiko kur kas ilgiau. Vadinasi, kai atsitinka, kad protas kartais pagyvėja nuo turimo įspūdžio, jis pradeda formuluoti gyvesnę susijusių objektų idėją, nusiteikimui natūraliai pereinant nuo pirmojo prie antrosios. Objektai keičiasi taip lengvai, kad protas tai vos junta, o visą jėgą ir gyvumą, įgytą iš turimo įspūdžio, nukreipia susijusiai idėjai suvokti.

Gerai, jei svarstydami santykio prigimtį ir sklandų perėjimą, esminį jo bruožą, mes būsime patenkinti šio reiškinio tikroviškumu, tačiau turiu prisipažinti, kad tokiam svarbiam principui įrodyti labiausiai pasikliauju patyrimu. Taigi šiuo tikslu mes galime stebėti pirmąjį bandymą: pamačius nesančio draugo paveikslą, mūsų turima jo idėja akivaizdžiai pagyvėja dėl panašumo , ir bet kuri aistra — džiaugsmas ar sielvartas, — kurią sukelia ši idėja, įgauna naujos jėgos ir energijos. Kuriantis šiam padariniui išvien veikia tiek santykis, tiek ir turimas įspūdis. Jei paveikslas neturi panašumo į draugą ar net neskirtas jam, jis niekada nenuneš mūsų minčių prie jo. O jei paveikslo, kaip ir vaizduojamo asmens, nėra, tai nors protas ir gali pereiti nuo minties apie vieną prie minties apie kitą, jis jaučia, kad jo idėja veikiau susilpnėja, o ne sustiprėja nuo šio perėjimo. Mums malonu žiūrėti į draugo paveikslą, kai turime jį prieš akis; tačiau kai portretas pašalinamas, verčiau renkamės galvoti apie draugą tiesiogiai, o ne pagal atvaizdo, tokio pat tolimo ir migloto, atspindį.

Romos katalikų religines apeigas galima priskirti prie to paties pobūdžio bandymų. Atsidavusieji šiam keistam prietarui, teisinasi dėl juokingos ceremonijos, kuri jiems prikišama, nes jaučia gerą išorinių judesių ir padėčių, ir veiksmų poveikį, tai pagyvina jų dievobaimingumą ir kursto užsidegimą, kuris užgestų, jei būtų nukreiptas tik į tolimus ir nematerialius objektus. Mes alegoriškai perteikiame savo tikėjimo objektus juslėmis suvokiamais simboliais ar paveikslais, sako jie, ir dėl tiesioginių simbolių jie tampa mums daug aiškesni; to būtų neįmanoma pasiekti vien protaujant ir mąstant. Juslėmis suvokiami objektai visada turi didesnę įtaką fantazijai už bet kuriuos kitus; šią įtaką jie lengvai perteikia toms idėjoms, su kuriomis yra susiję ir į kurias yra panašūs. Iš šių poelgių ir iš šio samprotavimo aš tik padarysiu išvadą, kad panašumo poveikis pagyvinti idėjoms yra labai įprastas, o kadangi ir panašumas, ir esamas įspūdis visada turi sutapti, mums pateikiama daugybė bandymų įrodyti minėto principo tikroviškumui.

Mes galime šiems bandymams pridėti jėgos iš kitų kitokios rūšies, apsvarstę gretimumo padarinius taip pat, kaip ir panašumo. Aišku, kad atstumas susilpnina kiekvienos idėjos jėgą, o artėjant prie bet kurio objekto, nors jis pats ir neatsiveria mūsų juslėms, jo įtaka protui pamėgdžioja tiesioginį įspūdį. Galvojant apie kokį nors objektą protas lengvai perkeliamas prie gretimo, tačiau tik tikrai esantis objektas perkelia jį gyviausiai. Kai esu už keleto mylių nuo savo namų, viskas, kas su jais susiję, paliečia mane kur kas labiau, nei tada, kai esu nutolęs du šimtus lygų, nors ir per tokį atstumą kokių nors dalykų, esančių mano draugų ir šeimos kaimynystėje, apmąstymai natūraliai sukuria jų idėją. Tačiau čia abu proto objektai yra idėjos, tad nors pereiti nuo vieno prie kito lengva, vien šis perėjimas negali suteikti didžiausio gyvumo nė vienai idėjai, nes trūksta tiesioginio įspūdžio27.