Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Niekam nekelia abejonių, kad priežastingumas turi tokią pačią įtaką, kaip ir kiti du — panašumo ir gretimumo — santykiai. Prietaringi žmonės mėgsta šventųjų bei šventų vyrų relikvijas dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jiems reikia simbolių ir paveikslų, — kad pagyvintų savo dievobaimingumą ir artimiau bei stipriau suvoktų jų pavyzdinius gyvenimus, kuriuos trokšta pamėgdžioti. Dabar aišku, kad dievobaimingajam viena geriausių iš visų galimų gauti relikvijų būtų šventojo pagamintas daiktas; o jo drabužiai ir baldai visada vertinami panašiai dėl to, kad kadaise jis jais naudojosi, kad juos kilojo ir dėvėjo; šiuo atžvilgiu juos reikėtų vertinti kaip neužbaigtus padarinius, susietus su juo trumpesne pasekmių grandine, palyginti su tais, iš kurių mes sužinome apie tikrąjį jo egzistavimą. Šis reiškinys aiškiai įrodo, kad turimas įspūdis kartu su priežastingumo santykiu gali pagyvinti bet kurią idėją ir, vadinasi, sukurti tikėjimą, arba pritarimą, atitinkantį jau pateiktą jo apibrėžimą.

Tačiau kam mums reikia ieškoti kitų argumentų įrodyti, kad turimas įspūdis kartu su santykiu arba fantazijos perėjimu gali pagyvinti bet kurią idėją, jei vien paties samprotavimo nuo priežasties prie padarinio pavyzdžio gana šiam tikslui? Aišku, kad mes turime turėti idėją kiekvieno fakto, kuriuo tikime. Aišku, kad ši idėja atsiranda tik iš santykio su turimu įspūdžiu. Aišku, kad tikėjimas daugiau ničnieko neprideda prie idėjos, tik pakeičia jos suvokimo būdą ir padaro ją stipresnę ir gyvesnę. Duotoji išvada apie santykio įtaką yra tiesioginė visų šių žingsnių pasekmė; ir kiekvienas žingsnis man atrodo teisingas ir neklystamas. Į šią proto operaciją neįeina nieko, išskyrus turimą įspūdį, gyvą idėją bei įspūdžio ir idėjos santykį, arba jungtį, fantazijoje, todėl negalima įtarti jokios klaidos.

Tam, kad kuo aiškiau nušviestume visą reikalą, apsvarstykime jį kaip gamtos filosofijos klausimą, į kurį turime atsakyti iš patyrimo ir stebėjimo. Aš tariu, kad yra pateiktas objektas, iš jo aš darau tam tikrą išvadą ir suformuluoju sau idėjas, kuriomis, kaip sakoma, tikiu arba kurioms pritariu. Tad aišku, kad nors ir galima manyti, kad tas mano juslėms pateiktas objektas ir tas kitas, apie kurio egzistavimą darau išvadą samprotaudamas, veikia vienas kitą tam tikromis galiomis ir kokybėmis; vis dėlto dabar mūsų tyrinėjamas tikėjimo reiškinys yra grynai vidinis, todėl šios mums visiškai nepažįstamos galios ir kokybės negali nė kiek prisidėti jį kuriant. Tad tikra ir tikroviška idėjos ir ją lydinčio tikėjimo priežastimi reikia laikyti turimą įspūdį. Todėl turime pasistengti bandymais atrasti tam tikras kokybes, kurios leidžia jam kurti tokius neįprastus padarinius.

Tad pirmiausia aš pastebiu, kad turimas įspūdis vien dėl savo tikrosios galios ir veiksmingumo neturi tokio poveikio ir, kai yra apmąstomas vienas, kaip atskiras suvokinys, neperžengia esamos akimirkos ribų. Aš pastebiu, kad įspūdis, iš kurio pirmojo pasireiškimo aš negaliu daryti jokios išvados, paskui, kai patiriu jo įprastas pasekmes, gali tapti tikėjimo pagrindu. Mes turime kiekvieną kartą stebėti tą patį įspūdį praeities įvykiuose ir atskleisti, kad jis pastoviai susietas su kokiu nors kitu įspūdžiu. Tai patvirtina tokia daugybė bandymų, kad nesukelia nė mažiausios abejonės.

Iš antro stebėjimo aš darau išvadą, kad tikėjimą, lydintį turimą įspūdį, sukūrė keletas praeities įspūdžių ir jungčių; tad sakau, kad šis tikėjimas atsiranda tiesiogiai, be jokios naujos protavimo ar vaizduotės operacijos. Dėl to galiu būti tikras, nes niekada panašios operacijos nedarau sąmoningai ir nerandu dalyke nieko, kas galėtų būti jo pagrindu. Toliau, kadangi ĮPROČIU vadiname viską, kas, be jokio naujo samprotavimo ar išvados, atsiranda iš praeities pasikartojimų, mes galime nustatyti, jog tikra tiesa yra tai, kad visas tikėjimas, atsirandantis iš bet kurio turimo įspūdžio, kyla vien tik iš šio šaltinio. Kai įprantame matyti du kartu sujungtus įspūdžius, vieno jų pasireiškimas arba idėja bematant suteikia mums kito idėją.

Visiškai patenkintas šia pastraipa, aš imuosi trečios bandymų grupės tam, kad sužinočiau, ar, be įprastinio perėjimo, dar kokie nors dalykai būtini sukurti šiam tikėjimo reiškiniui. Todėl pakeičiu pirminį įspūdį idėja ir pastebiu, kad nors įprastinis perėjimas prie susijusios idėjos ir išlieka, tačiau nei tikėjimo, nei įsitikinimo iš tikrųjų nėra. Taigi turimas įspūdis yra absoliučiai būtinas visai šiai operacijai; ir kai paskui aš palyginu įspūdį su idėja ir pastebiu, kad vienintelis jų skirtumas yra jėgos ir gyvumo laipsnis, iš viso to aš darau išvadą, kad tikėjimas yra gyviau ir intensyviau suvokiama idėja, atsirandanti iš jos santykio su turimu įspūdžiu.

Tad bet kuris tikimybinis samprotavimas yra ne kas kita, tik pojūčio atmaina. Ne tik poezijoje ir muzikoje mes turime vadovautis savo skoniu ir jausmu, bet ir filosofijoje. Kai esu įsitikinęs kokiu nors principu, vadinasi, tai tik tam tikra idėja veikia mane smarkiau. Jei vienai iš dviejų argumentų grupių teikiu pirmenybę, tai tik remdamasis savo jutimais sprendžiu, kurios iš jų įtaka stipresnė. Objektai neturi atrandamų tarpusavio jungčių; ir ne koks nors kitas principas, o įprotis operuoja vaizduote taip, kad iš vieno pasireiškimo mes galime daryti išvadą apie kito egzistavimą.

Čia verta pastebėti, kad praeities patyrimas, nuo kurio priklauso visi mūsų sprendimai apie priežastį ir padarinį, gali operuoti mūsų protu taip nejuntamai, kad niekada to nepastebėsime ir net tam tikru atžvilgiu nežinosime. Asmuo, kuris trumpam nutraukia kelionę, kai jo kelyje pasitaiko upė, numato ėjimo į priekį pasekmes; o žinias apie šias pasekmes jam perteikia praeities patyrimas, pranešantis apie tam tikras priežasčių ir padarinių jungtis. Tačiau ar galime manyti, kad šia proga jis apgalvoja visą praeities patyrimą ir stengiasi prisiminti visus matytus arba girdėtus pavyzdžius, kad atskleistų vandens padarinius gyvūnų organizmams? Žinoma, ne; tai ne tas metodas, kurio jis griebiasi savo samprotavimui. Su skendimo idėja taip artimai susijusi vandens idėja, o uždusimo idėja — su skendimo idėja, kad protas atlieka perėjimą be atminties pagalbos. Įprotis atlieka savo operacijas pirma, nei mes turime laiko pamąstyti. Objektai atrodo tokie neatskiriami, kad nė akimirksnio netrunkame pereidami nuo vieno prie kito. Tačiau šį perėjimą vykdo patyrimas, o ne koks nors pirminis idėjų tarpusavio ryšys, todėl mes neišvengiamai turime pripažinti, kad patyrimas gali sukurti tikėjimą ir sprendimą apie priežastis ir padarinius slapta operacija ir apie tai net nepagalvojus. Tai pašalina visas dvejones, jei jų dar liko, tvirtinti, kad protas įtikinamas samprotaujant šiuo principu, kad pavyzdžiai, kurių patyrimo dar neturime, būtinai turi būti panašūs į tuos, kurių patyrimų jau turime. Mat čia mes pastebime, kad supratimas ir vaizduotė gali daryti išvadas iš praeities patyrimo nemąstydami apie jį, juo labiau — neformuluodami jokio susijusio principo ir nesamprotaudami pagal šį principą.

Apskritai galime pažymėti, kad visose geriausiai nustatytose ir pastoviose priežasčių ir padarinių sąsajose, kaip sunkio, postūmio, kietumo ir pan., protas niekada neperkelia savo įžvalgų, kad specialiai apsvarstytų praeities patyrimą. Tačiau kitose objektų asociacijose, retesnėse ir ne tokiose įprastose, protas šia refleksija gali prisidėti prie įpročio bei idėjų perėjimo. Maža to, kartais mes pastebime, kad refleksija sukuria tikėjimą be įpročio arba, tiksliau sakant, refleksija sukuria įprotį netiesiogiai ir dirbtinai. Aiškinu, ką turiu galvoje. Aišku, kad ne tik filosofijoje, bet ir įprastame gyvenime galime sužinoti apie tam tikrą priežastį iš vieno bandymo, pasirūpinę, kad jis būtų atliktas teisingai, kruopščiai pašalinus visas pašalines ir nereikalingas aplinkybes. Na, kadangi po vieno tokio bandymo protas iš priežasties arba padarinio pasireiškimo gali padaryti išvadą, kad egzistuoja jų koreliatas; ir kadangi pripratimo niekada negalima įgyti tik iš vieno pavyzdžio, galima manyti, kad čia tikėjimo negalima laikyti įpročio padariniu. Tačiau šis sunkumas išnyks, jei atsižvelgsime į tai, kad nors mes čia tariamai turėjome tik vieną tam tikro padarinio bandymą, vis dėlto yra daug milijonų tokių, kurie įtikina mus šiuo principu, kad panašūs objektai panašiomis aplinkybėmis visada sukels panašius padarinius ; ir kadangi šis principas nustatytas remiantis įtikinamu įpročiu, jis suteikia akivaizdumo ir tvirtumo bet kuriai nuomonei, kuriai gali būti pritaikytas. Idėjų jungtis netampa pripratimu po vieno bandymo, tačiau šią jungtį apima kuris nors kitas pripratimo principas; tai ir vėl grąžina mus prie mūsų hipotezės. Mes visada perkeliame savo patyrimą prie pavyzdžių, kurių patyrimo nei sąmoningai arba nebyliai, nei tiesiogiai arba netiesiogiai neturime.