Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Todėl prigimtis pasirinko vidurį ir kiekvienai gėrio bei blogio idėjai nesuteikia galios valiai sužadinti, ir vis dėlto visiškai neatima iš jų šios įtakos. Tuščias prasimanymas nėra veiksmingas, tačiau žinome iš patyrimo, kad objektų, jei tikime, kad jie egzistuoja ar egzistuos, idėjos sukelia kad ir mažesnį, tačiau tokį patį poveikį kaip ir tiesioginiai juslėms ir suvokimui pateikiami įspūdžiai. Tuomet tikėjimo poveikis yra pakelti paprastą idėją iki mūsų įspūdžių lygio ir suteikti jai tokią pačią įtaką aistroms. Tokį poveikį jis gali turėti tik priartinęs idėjos jėgą ir gyvumą prie įspūdžio. Nes jei skirtingi jėgos laipsniai lemia visą pradinį skirtumą tarp įspūdžio ir idėjos, vadinasi, jie turi būti visų šių suvokinių pradinių skirtumų šaltinis, o jei juos visiškai ar iš dalies pašalintume, — visų jų įgyjamų naujų panašumų priežastis. Kai tik jėga ar gyvumu galime priartinti idėją prie įspūdžių, ji panašiai pamėgdžios juos ir savo įtaka protui; ir vice versa , kur tik ji pamėgdžios juos savo įtaka, kaip minėtame pavyzdyje, tai pasireikš dėl jos priartėjimo prie jų jėgos ir gyvumo. Tikėjimas, verčiantis idėją mėgdžioti įspūdžių padarinius, turi padaryti ją panašią į juos pagal šias kokybes, todėl jis yra ne kas kita, tik gyvesnis ir intensyvesnis bet kurios idėjos suvokimas. Tad visa tai gali prisidėti ne tik kaip papildomas aptariamos sistemos argumentas, bet ir suteikti mums sampratą, kokiu būdu priežastingumu pagrįsti mūsų samprotavimai gali operuoti valia ir aistromis.

Tikėjimas yra absoliučiai būtinas sužadinti mūsų aistroms, o aistros savo ruožtu labai palankios tikėjimui; dėl šios priežasties ne tik malonias emocijas keliantys, bet labai dažnai ir skausmą suteikiantys faktai lengviau tampa tikėjimo ir nuomonės objektais. Bailys, kuriam nesunku sukelti baimes, lengvai patiki kiekvienu išgirstu pasakojimu apie pavojų, o liūdnai ir melancholiškai nusiteikęs asmuo labai tiki viskuo, kas kursto jo vyraujančią aistrą. Kai mums pateikiamas koks nors jaudinantis objektas, atsiranda nerimas ir bematant apima tam tikro laipsnio jį atitinkanti aistra; ypač asmenims, kurie linkę į šią aistrą. Ši emocija lengvai pereina į vaizduotę ir pasklidusi po jaudinančio objekto idėją priverčia mus formuoti šią idėją stipresne jėga ir gyviau ir pagal minėtą sistemą galiausiai sutikti su ja. Susižavėjimas ir nuostaba veikia taip pat kaip ir kitos aistros; atitinkamai mes galime pastebėti, kad neišmanėliai fokusininkais ir žonglieriais lengviau patiki, kai šie puikiai apsimetinėja, o ne kai neperžengia nuosaikumo ribų. Pradinė nuostaba, natūraliai lydinti jų stebuklingus pasakojimus, pasklinda po visą sielą ir tiek atgaivina ir pagyvina idėją, kad ji tampa panaši į išvadas, mūsų daromas iš patyrimo. Tai paslaptis, su kuria galbūt jau šiek tiek susipažinom ir toliau šiame traktate dar turėsime progą labiau įsigilinti.

Šitaip apžvelgę tikėjimo įtaką aistroms susidursime su mažesniais sunkumais aiškindamiesi jo padarinius vaizduotei, kad ir kokie keisti jie pasirodytų. Aišku, mes negalime gauti malonumo iš pasakojimo, jei mūsų sprendimai nepatvirtina mūsų fantazijai pateikiamų vaizdinių. Pokalbis su įpratusiais meluoti, kad ir apie nereikšmingus dalykus, niekada neteikia jokio pasitenkinimo; taip yra dėl to, kad jų pateikiamų idėjų nelydi tikėjimas ir jos nedaro įspūdžio protui. Net poetai, melagiai iš profesijos, visada stengiasi suteikti teisybės dvelksmą savo pramanams; jei to visiškai nepaisoma, jų kūriniai, kad ir kokie išmoningi, niekada nesuteiks daug malonumo. Trumpai tariant, galime pažymėti, kad net jei idėjos neturi jokios įtakos valiai ir aistroms, tiesa ir tikrovė vis dėlto reikalingos, kad idėjos taptų įdomios vaizduotei.

Tačiau jei palyginsime šiame skyriuje pateiktus reiškinius visus kartu, pastebėsime, kad tiesa, kad ir kokia ji gali pasirodyti reikalinga visiems genijų veikalams, neturi jokio kito poveikio, be siekio lengviau perteikti idėjas ir leisti protui priimti jas su pasitenkinimu ar bent jau be prieštaravimų. Tačiau šį poveikį lengva priskirti šiam tvirtumui ir jėgai, kurie, atsižvelgiant į mano sistemą, lydi idėjas, nustatomas samprotavimais iš priežastingumo; vadinasi, visą tikėjimo įtaką fantazijai galima paaiškinti remiantis šia sistema. Atitinkamai mes galime pažymėti, kad, jei ši įtaka atsiranda iš kokių nors kitų principų, ne tik iš tiesos ar tikrovės, jie užima jos vietą, ir duoda vaizduotei lygiai tokią pačią pramogą. Poetai sukūrė, kaip jie vadina, poetinę daiktų sistemą, ir nors ja netiki nei jie patys, nei skaitytojai, paprastai ji laikoma užtenkamu bet kokio prasimanymo pagrindu. Mes esame labai pripratę prie MARSO, JUPITERIO, VENEROS vardų; kaip lavinimas įtvirtina kokią nors nuomonę, taip ir nuolatinis šių idėjų kartojimas verčia jas lengvai patekti į protą ir vyrauti fantazijoje, be jokios įtakos sprendimui. Panašiai ir tragedijų autoriai visada skolinasi savo fabulą ar bent jau pagrindinių veikėjų vardus iš kokio nors žinomo istorinio įvykio, bet ne tam, kad apgautų žiūrovus, nes patys atvirai prisipažįsta, jog tiesos ne visomis aplinkybėmis nelaužomai laikomasi, o tam, kad jų vaizduojami neįprasti įvykiai lengviau pasiektų vaizduotę. Tačiau šio atsargumo nereikalaujama iš komedijų poetų, jų personažai ir vaizduojami įvykiai geriau žinomi, lengviau įsivaizduojami ir priimami be visų šių formalumų, nors iš pirmo žvilgsnio aišku, kad tai pramanai ir grynas fantazijos vaisius.

Šis tiesos ir netiesos mišinys poetų tragikų fabulose ne tik prisideda prie mūsų dabartinio tikslo, nes rodo, kad vaizduotė gali būti patenkinta be jokio absoliutaus tikėjimo arba įsitikinimo, bet kitaip žvelgiant gali būti vertinamas kaip labai stiprus šios sistemos patvirtinimas. Akivaizdu, kad poetai naudojasi išmone skolintis savo personažų vardus ir pagrindinius savo poemų įvykius iš istorijos norėdami pasiekti, kad visuma būtų lengviau priimta, ir stengiasi padaryti gilesnį įspūdį fantazijai ir jauduliams. Keletas kūrinio įvykių įgauna tam tikrą santykį, nes yra sujungti vienoje poemoje ar dramoje, ir jei bent vienas iš šių įvykių yra tikėjimo objektas, jis suteikia jėgos ir gyvumo ir kitiems, su juo susijusiems. Pirmosios sąvokos gyvumas pasklinda po visus santykius ir tarsi daugybe vamzdžių ar kanalų yra perduodamas kiekvienai idėjai, bent kiek su pirmąja susijusiai. Tai iš tikrųjų niekaip negali prilygti tobulam įsitikinimui, nes idėjų sąjunga tam tikra prasme yra atsitiktinė, tačiau vis dėlto jo įtaka tokia artima, kad gali mus įtikinti, jog idėjų ištakos tos pačios. Tikėjimas turėtų maloninti vaizduotę dėl jį lydinčios jėgos ir gyvumo, nes kiekviena jėgos ir gyvumo turinti idėja, atrodo, yra maloni šiam gebėjimui.

Kad tai patvirtintume, mes galime pažymėti, kad pagalba tarp sprendimo ir fantazijos, kaip ir tarp sprendimo ir aistros, yra abipusė; ir kad ne tik tikėjimas suteikia vaizduotei energijos, bet kad energinga ir stipri vaizduotė iš visų talentų yra tinkamiausia tikėjimui ir autoritetui pasiekti. Mums sunku nesutikti su tuo, kas mums piešiama visomis iškalbos spalvomis, o fantazijos sukurtas gyvumas dažniausiai yra didesnis už iš įpročio ir patyrimo atsirandantį gyvumą. Mus skubina tolyn gyva autoriaus ar pašnekovo vaizduotė, ir dažnai net jis pats tampa savo užsidegimo ir genialumo auka.

Ir verta pažymėti, kad gyva vaizduotė gana dažnai išsigimsta į beprotybę arba kvailumą ir tampa labai panaši į juos savo operacijomis, tad daro tokią pačią įtaką sprendimams ir kuria tikėjimą labai panašiais principais. Kai vaizduotė iš kokio nors neįprasto temperamento ir nuotaikos mišinio įgauna tokį gyvybingumą, kad sutrikdo visas savo galias ir gebėjimus, nebėra priemonių atskirti tiesai nuo netiesos; tačiau kiekvienas nerišlus prasimanymas ir idėja, turintys tokią pačią įtaką kaip atminties įspūdžiai ar išvados, padarytos iš sprendimų, gaunami tuo pačiu pagrindu ir lygiai tokia pačia jėga operuoja aistromis. Turimo įspūdžio ir įprastinio perėjimo pagyvinti mūsų idėjoms jau nebereikia. Kiekviena smegenų chimera yra gyva ir intensyvi kaip bet kuri iš tų išvadų, kurias jau pavadinome kilmingu išvadų, susijusių su faktais, vardu, o kartais ir kaip turimi juslių įspūdžiai.