Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

[29] Galime stebėti tokį patį, tik mažesnio laipsnio poezijos poveikį; ir poezijai, ir beprotybei bendra tai, kad gyvumas, kurį jos suteikia idėjoms, kyla ne iš šių idėjų objektų tam tikrų aplinkybių ir jungčių, bet iš esamo asmens temperamento ir nusiteikimo. Tačiau kad ir koks aukštas būtų šis gyvumą suteikiantis laipsnis, akivaizdu, kad poezijoje jo pojūtis niekada neprilygsta tam, kurį patiria protas, kai mes samprotaujame net remdamiesi pačia žemiausia tikimybės rūšimi. Protas lengvai gali atskirti vieną nuo kitos; ir kad ir kokią emociją dvasiai sukeltų poetinis entuziazmas, jis tėra vien tikėjimo ar įsitikinimo vaiduoklis. Tas pats pasakytina ir apie idėją, ir apie jos sukeltą aistrą. Nėra tokios žmogaus proto aistros, kurios negalėtų sužadinti poezija; nors kartu aistrų pojūčiai , sukelti poetinės išmonės, labai skiriasi nuo atsirandančių iš tikėjimo ir tikrovės. Nemaloni tikro gyvenimo aistra tragedijoje arba epinėje poemoje gali suteikti didžiausią malonumą. Čia ji mūsų taip neslegia; ją jaučiame ne taip tvirtai ir svariai; ir ji teturi malonų sielą jaudinantį ir dėmesį patraukiantį poveikį. Aistrų skirtumas yra aiškus panašaus idėjų, sukeliančių šias aistras, skirtumo įrodymas. Jei idėjos gyvumas kyla iš įprastinės sąsajos su turimu įspūdžiu, tai nors jam pasireiškus vaizduotė gal ir nėra labai sujudinama, vis dėlto jos veiksmuose visada yra kažkas labiau priverstinio ir tikroviškesnio, nei poezijos ir iškalbos sukeltose aistrose. Mūsų dvasinių veiksmų jėga šiuo kaip ir bet kuriuo kitu atveju negali būti matuojama matomu proto susijaudinimu. Poetinis aprašymas gali padaryti fantazijai juntamesnį poveikį už istorinį naratyvą. Jame gali būti surinkta daugiau aplinkybių, formuojančių išbaigtą vaizdą arba paveikslą. Gali pasirodyti, kad jis objektą mums perteikia gyvesnėmis spalvomis. Vis dėlto jo perteikiamų idėjų pojūčiai skiriasi nuo kylančių iš atminties ir sprendimų. Kažkoks silpnas ir netobulas yra visas šis tariamas minties ir jausmo ugningumas, lydintis poetinę išmonę.

Dar turėsime progą ir panašumams, ir skirtumams tarp poetinio entuziazmo ir rimto įsitikinimo pažymėti. O dabar aš negaliu nepastebėti, kad didelį jų pajautimo skirtumą iš dalies lemia mąstymas ir bendrosios taisyklės. Mes pastebime, kad sąvokos gyvumas, kurį išmonė gauna iš poezijos ir iškalbos, yra vien atsitiktinė aplinkybė, kuriai kiekviena idėja yra lygiai imli, ir kad tokia išmonė nėra susijusi su niekuo tikru. Šis pastebėjimas tik spaudžia mus, tiesą sakant, pasiduoti išmonei, tačiau idėją verčia jausti visiškai kitaip negu per amžius nusistovėjusius įsitikinimus, pagrįstus atmintimi ir įpročiu. Jos yra kažkuo panašios, tačiau pirmoji yra kur kas žemesnė už antrąją ir savo priežastimis, ir padariniais.

Panašus mąstymas pagal bendrąsias taisykles neleidžia sustiprėti mūsų tikėjimui kiekvieną sykį padidėjus mūsų idėjų jėgai ir gyvumui. Jei kokia nuomonė nepripažįsta jokios abejonės ar priešingos tikimybės, mes priskiriame ją visiškam įsitikinimui, nors panašumo ar gretimumo trūkumas gali duoti jai mažiau jėgos, palyginti su kitų nuomonių jėga. Tad supratimas pataiso tai, kas pasirodo juslėms, ir priverčia mus įsivaizduoti, kad už dvidešimties pėdų esantis objektas net akiai atrodo tokio pat dydžio, kaip tokių pat matmenų objektas, esantis už dešimties pėdų.

Mes galime stebėti tokį patį, tik mažesnio laipsnio poezijos poveikį; skirtumas tik toks, kad menkiausia refleksija išsklaido poezijos iliuzijas ir parodo tikrąjį objektų vaizdą. Tačiau aišku, kad poetinio entuziazmo įkarštyje poetą tarsi apima tikėjimas, jis netgi regi savo objektų viziją, o jei ir yra bent argumento šešėlis šiam tikėjimui paremti, tai, be poetinių figūrų ir vaizdinių spindesio, niekas daugiau neprisideda prie visiško įtikinimo ir poveikio pačiam poetui ir jo skaitytojams.

XI SKYRIUS Apie atsitiktinumų tikimybę

Tačiau norėdami suteikti šiai sistemai deramos jėgos ir akivaizdumo mes turime kuriam laikui nuo jos atitraukti savo žvilgsnį ir apsvarstyti jos pasekmes ir pagal tuos pačius principus paaiškinti kai kurias tos pačios kilmės samprotavimo rūšis.

Tie filosofai, kurie žmogiškąjį supratimą suskirstė į žinojimą ir tikimybę ir kurie pirmąjį apibrėžė kaip akivaizdumą, kylantį iš idėjų palyginimo , turi gerai suprasti visus mūsų priežasčių ar padarinių argumentus pagal bendrą tikimybės terminą. Nors kiekvienas gali laisvai vartoti savo terminus kaip nori; ir aš jau pateiktoje šio teksto dalyje laikiausi šio raiškos būdo; vis dėlto aišku, kad įprastame pokalbyje mes lengvai sutinkame, kad daugelis priežastingumo argumentų peržengia tikimybės ribas ir gali būti laikomi esą aukštesnio akivaizdumo laipsnio. Juokingai atrodytų žmogus, sakantis, jog tiktai tikėtina, kad rytoj patekės saulė arba kad visi žmonės turi mirti, nors aišku, jog mes neturime jokio kito šių faktų patvirtinimo, be to, kurį gauname iš patyrimo. Dėl šios priežasties tam, kad išsaugotume įprastinę žodžių reikšmę ir kartu pažymėtume keletą akivaizdumo laipsnių, galbūt būtų patogiau žmogaus supratimą skirstyti į tris rūšis, t. y. pagal žinojimą , pagal įrodymus ir pagal tikimybes . Žinojimu aš vadinu tikrumą, atsirandantį iš idėjų palyginimo; įrodymais — argumentus, gaunamus iš priežasties ir padarinio santykio bei nekeliančius jokios abejonės ir netikrumo; tikimybe — akivaizdumą, dar lydimą netikrumo. Šią pastarąją samprotavimo rūšį aš ir pradedu tyrinėti.

Tikimybes, arba spėjimu pagrįstus samprotavimus, galima suskirstyti į dvi rūšis, t. y. į pagrįstus atsitiktinumu ir į atsirandančius iš priežasčių. Šia tvarka jas ir nagrinėsime.

Priežasties ir padarinio idėja kyla iš patyrimo, kuris pateikia mums tam tikrus objektus, pastoviai susietus vieną su kitu, ir sukuria tokį pripratimą apžvelgti juos pagal šį santykį, kad be juntamų pastangų mes negalime įžvelgti kokio nors kitokio jų santykio. Antra vertus, kadangi atsitiktinumas pats savaime neturi nieko realaus ir, tiesą sakant, yra vien priežasties neigimas, tai jo įtaka protui yra priešinga negu priežastingumo; svarbiausia, kad atsitiktinumas palieka vaizduotę visiškai abejingą sprendžiant, ar atsitiktiniu pripažįstamas objektas egzistuoja, ar neegzistuoja. Priežastis nužymi kelią mūsų minčiai, žodžiu, skatina mus įžvelgti tam tikrų objektų tam tikrus santykius. Atsitiktinumas gali tik sugriauti tokį minties apibrėžtumą ir palikti protą įgimto abejingumo būsenos, į kurią, jei tik nėra priežasties, jis tučtuojau vėl sugrįžta.

Tad nors visiškas abejingumas yra svarbiausias atsitiktinumui, joks atsitiktinumas negali būti viršesnis už kitą, nebent jis susideda iš didesnio vienodų atsitiktinumų skaičiaus. Juk jei tvirtiname, kad vienas atsitiktinumas gali būti viršesnis už kitą kokiu nors kitokiu būdu, tai kartu turime tvirtinti, kad yra kažkas, kas suteikia jam pranašumą ir apibrėžia įvykį labiau iš šios, o ne iš kitos šalies; kitaip tariant, mes turime pripažinti priežastį ir sugriauti atsitiktinumo prielaidą, kurią pirma nustatėme. Visiškas ir totalus abejingumas yra svarbiausias atsitiktinumui, o vienas totalus atsitiktinumas pats niekada negali būti nei viršesnis, nei žemesnis už kitą. Ši tiesa nėra būdinga tik mano sistemai — ją pripažįsta kiekvienas, atliekantis atsitiktinumų skaičiavimus.

Tad nuostabu, kad nepaisant tiesioginio atsitiktinumo ir priežastingumo priešingumo, mums vis dėlto neįmanoma įsivaizduoti tokio atsitiktinumų derinio, kuris reikalauja paversti vieną atsitiktinumą viršesniu už kitą, jei nedarome prielaidos, kad atsitiktinumai turi priežasčių priemaišų ir kad prie vienų visiško abejingumo prisideda kitų būtinybė. Kai atsitiktinumų niekas neriboja, visos sampratos, kokias tik pajėgia sukurti lakiausia fantazija, yra lygiavertės ir jokiomis aplinkybėmis viena negali būti viršesnė už kitą. Antai, jei mes nesutiksime, kad yra kažkokių priežasčių, verčiančių žaidimo kauliukus kristi, išlaikyti savo formą kritimo metu ir nukristi kuriuo nors šonu, tai negalėsime atlikti jokių atsitiktinumo dėsnių skaičiavimų. Tačiau nutarę, kad šios priežastys veikia, ir panašiai nutarę, kad visa kita yra abejinga ir priklauso nuo atsitiktinumo, lengvai prieisime prie viršesnio atsitiktinumų derinio sampratos. Kauliukas, kurio keturi šonai pažymėti tokiu pačiu taškų skaičiumi, ir tik du — kitokiu, pateikia mums akivaizdų ir paprastą tokios viršenybės pavyzdį. Priežastys čia riboja protą tiksliu įvykių skaičiumi ir kokybe ir kartu jo pasirinkimo nelemia joks konkretus įvykis.