Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Iš šių dviejų santykių, t. y. panašumo ir lygiagretaus troškimo, tarp grožio jutimo, kūniško potraukio ir prielankumo užsimezga tokia jungtis, kad jie tampa iš dalies neatskiriami; o iš patyrimo mes pastebime, kad nesvarbu, kuris iš jų pasireiškia pirma, nes kiekvieną iš jų, ko gera, tikrai lydės susiję jauduliai. Jei kam užsiplieskia geismas, jis akimirksniu pajunta gerumą geismo objektui ir kartu laiko ją gražesne negu iš tikrųjų; nors daug yra ir tokių, kurie pradėję nuo gerumo ir pagarbos asmens žavesiui bei nuopelnams pereina prie kitų aistrų. Tačiau įprasčiausios rūšies meilę pirmiausia sukelia grožis ir paskui ji perauga į gerumą ir į kūnišką potraukį. Gerumas, arba pagarba, ir poreikis daugintis pernelyg nutolę, kad lengvai susijungtų. Pirmasis yra, ko gera, subtiliausia sielos aistra, antrasis — šiurkščiausia ir nepadoriausia. Meilė grožiui atsiduria pačiame viduryje tarp jų ir turi jų abiejų prigimties bruožų; štai kodėl ji vienintelė tinka sukurti abiem.

Šis meilės paaiškinimas būdingas ne tik mano sistemai, jis neišvengiamas bet kuriai hipotezei. Trys jauduliai, šios aistros sudedamieji, aiškiai skiriasi ir kiekvienas turi savo skirtingą objektą. Todėl aišku, kad jie sukuria vienas kitą tik dėl juos siejančio santykio. Tačiau vien aistrų santykio negana. Ir idėjų santykis būtinas. Vien asmens grožis niekada nesužadina mūsų meilės kitam. Tad tai yra svarus dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių įrodymas. Iš vieno tokio akivaizdaus pavyzdžio kaip šis mes galime pareikšti nuomonę ir apie kitus.

Be to, visa tai gali padėti atskleisti ir kitą požiūrį, kurio aš atkakliai laikiausi svarstydamas puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos ištakas. Aš pažymėjau, kad nors pirmosios aistrų poros objektas yra savasis aš, o antrosios — koks nors kitas asmuo, vis dėlto vien šie objektai negali tapti minėtų aistrų priežastimi, nes kiekvienas iš jų turi sąsają su dviem priešingais jauduliais, kurie nuo pat pirmos akimirkos turėtų naikinti vienas kitą. Jau esu aprašęs, kokia būklė tuomet apima protą. Jis turi tam tikrus organus, iš prigimties pritaikytus sukurti aistrai; ši sukurta aistra natūraliai nukreipia žvilgsnį į tam tikrą objektą. Tačiau aistrai sukurti to negana, reikia dar kokios nors emocijos, kuri dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių gali priversti šiuos principus veikti ir suteikia jiems pirminį impulsą. Ši būklė tikrai nepaprasta, kalbant apie dauginimosi potraukį. Lytis yra ne tik potraukio objektas, bet ir priežastis. Veikiami šio potraukio mes ne tik nukreipiame savo žvilgsnį į ją; vien minties apie ją užtenka potraukiui sužadinti. Tačiau dėl dažno kartojimosi ši priežastis praranda savo jėgą, todėl jai sukurstyti reikia kokio nors naujo impulso; ir mes pastebime, kad šį impulsą sukelia asmens grožis , tai yra, dvigubi įspūdžių ir idėjų santykiai. Jei šie dvigubi santykiai būtini, nors jaudulys turi ir atskirą priežastį ir objektą, tad ar ne labiau jie reikalingi, kai jaudulys turi tik atskirą objektą be jokios apibrėžtos priežasties?

XII SKYRIUS Apie gyvūnų meilę ir neapykantą

Tačiau pereikime nuo žmogui pasireiškiančių meilės ir neapykantos aistrų bei jų mišinių ir junginių prie gyvuliams pasireiškiančių tų pačių jaudulių; galime pažymėti, kad ne tik meilė ir neapykanta yra bendros visoms jaučiančioms būtybėms, bet ir jau paaiškintos jų priežastys yra tokios paprastos prigimties, kad lengvai galima numanyti, kad jos operuoja ir paprasčiausiais gyvūnais. Nereikia nei mąstymo jėgos, nei įžvalgumo. Visada vadovaujamasi paskatomis ir principais, būdingais ne tik žmogui ar kuriai nors vienai gyvūnų rūšiai. Išvada iš viso to aiškiai paremia jau minėtą sistemą.

Gyvūnų meilės objektas nėra vien tos pačios rūšies gyvūnai, jis daug platesnis ir apima beveik visas jaučiančias ir mąstančias būtybes. Suprantama, kad šuo myli žmogų, aukštesnės už savo rūšies atstovą, ir dažniausiai sulaukia atsakomojo jaudulio.

Kadangi gyvūnai tik truputėlį linkę vaizduotės malonumams arba skausmams, jie apie objektus gali spręsti tik pagal juntamą jų sukurtą gėrį ar blogį ir pagal tai valdyti savo jaudulius objektams. Taigi mes pastebime, kad malonindami ar kenkdami jiems galime sukurti jų meilę arba neapykantą: maitindami arba glostydami bet kurį gyvūną mes greitai išgauname jaudulius; o mušdami ir skriausdami jį visada užsitraukiame jo priešiškumą ir nepalankumą.

Gyvūnų meilė ne taip smarkiai priklauso nuo giminystės, kaip mūsų, nes jų mintys nėra tokios aktyvios, kad pastebėtų giminystę, išskyrus pačius aiškiausius pavyzdžius. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad kartais jie turi labai ženklią įtaką. Antai pažintis, turinti tokį patį poveikį kaip ir giminystė, visada sukuria gyvūnų meilę žmonėms arba vienas kitam. Dėl tos pačios priežasties gyvūnų panašumas taip pat yra jų jaudulių šaltinis. Aptvare su arkliais uždarytas jautis natūraliai prisidės prie jų kompanijos, jei galiu taip sakyti, tačiau visada paliks ją, kad prisidėtų prie savo rūšies gyvulių, jei tik turės galimybę rinktis.

Tėvų jaudulius jaunikliams lemia gyvūnams, kaip ir mūsų giminei, būdingas instinktas.

Akivaizdu, kad simpatija , arba jausmų perdavimas, gyvūnams būdingas ne mažiau negu žmonėms. Baimę, pyktį, drąsą ir kitus jaudulius vienas gyvūnas dažnai perduoda kitam net nežinodamas priežasties, sukėlusios pradinę aistrą. Sielvartas taip pat priimamas su simpatija ir sukuria beveik visas tokias pačias pasekmes ir sužadina tokias pačias emocijas kaip ir mūsų rūšiai. Šuns staugimas ir dejonės sukuria aiškų bendrų susirūpinimą. Ir nuostabu, kad nors beveik visi gyvūnai tiek žaisdami, tiek kovodami naudoja tas pačias kūno dalis ir beveik tuos pačius veiksmus: liūtas, tigras ir katė — letenas, jautis — ragus, šuo — dantis, arklys — kanopas, vis dėlto jie ypač atsargiai stengiasi nesužaloti savo partnerio net ir visiškai nebijodami, kad jis įsižeis; tai yra akivaizdus įrodymas, kad gyvuliai jaučia vienas kito skausmą ir malonumą.

Kiekvienas yra pastebėjęs, kad medžiodami pulku šunys esti kur kas gyvesni, negu persekiodami žvėrį ar paukštį pavieniui; ir akivaizdu, kad tai lemia ne kas kita, tik simpatija. Medžiotojams taip pat gerai žinoma, kad dar didesnio laipsnio, netgi dvigubai didesnio laipsnio, toks poveikis gaunamas, kai susijungia du visiškai nepažįstami pulkai. Mums, ko gera, būtų sunku paaiškinti šį reiškinį, jeigu patys nebūtume jo patyrę.

Gyvūnams ypač būdingos pavydo ir pykčio aistros. Jos, ko gera, įprastesnės už gailestį, nes reikalauja mažiau minties ir vaizduotės pastangų.

III DALIS Apie valią ir tiesiogines aistras

I SKYRIUS Apie laisvę ir būtinybę

Dabar mes imsimės aiškinti iš gėrio arba blogio, skausmo arba malonumo tiesiogiai kylančias aistras, arba įspūdžius. Šios rūšies yra troškimas ir nenoras , sielvartas ir džiaugsmas , viltis ir baimė.

Iš visų tiesioginių skausmo ir malonumo padarinių pati nuostabiausia yra VALIA; ir nors, tiesą sakant, jos negalima laikyti aistra, vis dėlto, kad juos paaiškintume, būtina išsamiai suprasti jos prigimtį ir savybes, tad mes pasirenkame ją čia savo tyrinėjimo dalyku. Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad valia aš laikau ne ką kita, tik vidinį juntamą ir suvokiamą įspūdį, kai sąmoningai sukeliame naują savo kūno judesį arba naują savo proto sąvokinį. Šio įspūdžio, kaip ir jau minėtų puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos įspūdžių, neįmanoma apibrėžti ir nėra reikalo smulkiau aprašinėti; todėl mes atsisakysime visų tų apibrėžimų ir aprašymų, nes dėl jų filosofai tik dar labiau supainioja, o ne paaiškina šį klausimą; ir pradėdami šią temą pirmiausia patyrinėsime seniai svarstomą laisvės ir būtinumo klausimą, natūraliai kylantį nagrinėjant valią.