Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Visuotinai pripažįstama, kad išorinių kūnų operacijos yra būtinos ir kad perduodant jų judėjimą, jų trauka ir tarpusavio sukibimas neturi nė pėdsako abejingumo ar laisvės. Absoliuti lemtis iki tam tikro laipsnio apibrėžia kiekvieno objekto judėjimo kryptį, ir jis negali nukrypti nuo šios tikslios savo judėjimo linijos, kaip negali pavirsti angelu, dvasia ar kokia aukštesne substancija. Todėl materijos veiksmus reikia vertinti kaip būtinų veiksmų pavyzdžius; ir viską, kas šiuo požiūriu turi materialų pagrindą, reikia taip pat pripažinti būtinu. Kad sužinotume, ar visa tai pasakytina ir apie proto veiksmus, mes pradėsime nuo materijos tyrinėjimo ir išnagrinėsime, kuo remiasi jos veiksmų būtinumo idėja ir kodėl mes prieiname prie išvados, kad vienas kūnas arba veiksmas yra neišvengiama kito priežastis.

Mes jau esame pastebėję, kad jokiu atskiru atveju nei mūsų juslėms, nei samprotavimui nepažini jokia galutinė jokių objektų jungtis ir mes niekaip negalime įsiskverbti į kūnų esmę ir sandarą taip giliai, kad suvoktume principą, kuriuo pa

grįsta jų tarpusavio įtaka. Mes atpažįstame tiktai jų pastovią sąjungą; iš šios pastovios sąjungos ir randasi būtinumas. Jeigu objektai vienas su kitu neturėtų šios nekintamos ir dėsningos sąsajos, mes niekada neprieitume prie jokios priežasties ir padarinio idėjos; ir galiausiai net būtinumas, įeinantis į šią idėją, yra ne kas kita, tik mūsų proto nusiteikimas nuo vieno objekto pereiti prie įprastinio jo palydovo ir iš vieno jų egzistavimo daryti išvadą apie kito egzistavimą. Štai ir yra dvi esminėmis laikytinos būtinumo ypatybės, t. y. pastovi sąjunga ir proto išvada; visur, kur jas atskleidžiame, turime pripažinti būtinumą. Materijai nebūdingas joks kitoks, tik iš šių aplinkybių atsirandantis būtinumas, ir jokia kūnų esmės įžvalga neatskleidžia mums jų jungties; tad net jei nebūtų šios įžvalgos, išlikusi jungtis ir išvada niekada jokiu būdu nepašalina būtinumo. Stebint jungtį sukuriama išvada; tad galima manyti, jog tereikia įrodyti, kad yra pastovi proto veiksmų sąjunga tam, kad padarytume išvadą ir nustatytume šių veiksmų būtinumą. Tačiau kad suteikčiau savo samprotavimui daugiau svarumo, aš išnagrinėsiu minėtas ypatybes atskirai ir remdamasis pirmiausia patyrimu įrodysiu, kad mūsų veiksmai turi pastovią sąjungą su mūsų motyvais, būdu ir aplinkybėmis, o paskui aptarsiu iš jos daromas išvadas.

Šiam tikslui užtenka gana bendrai ir paviršutiniškai apžvelgti įprastinius žmogiškus reikalus. Kad ir kokioje šviesoje į juos žvelgtume, jie patvirtina minėtą principą. Net jei atsižvelgsime į žmonijos lyčių, amžiaus, valdymo, padėties, lavinimo metodų skirtumus, visur įžvelgsime taip pat nekintamai ir dėsningai operuojančius prigimtinius principus. Panašios priežastys ir čia sukelia panašių padarinių, kaip ir abipusiai sąveikaujant gamtos elementams ir galioms.

Skirtingi medžiai dėsningai augina skirtingo skonio vaisius, ir šis dėsningumas laikomas išorinių kūnų būtinumo ir priežasčių pavyzdžiu. Bet argi Gvianos arba Šampanės produktai skiriasi dėsningiau negu jausmai, veiksmai ir aistros abiejų lyčių, iš kurių viena skiriasi jėga ir brandumu, o kita švelnumu ir romumu?

Argi mūsų kūno pokyčiai nuo kūdikystės iki senatvės dėsningesni ir tikresni už mūsų proto ir elgesio pokyčius? Ir argi žmogus, kuris tikisi, kad ketverių metų vaikas pakels trijų šimtų svarų svorį, yra juokingesnis už tą, kuris iš to paties amžiaus asmens laukia filosofinio mąstymo arba išmintingo ir gerai apgalvoto veiksmo?

Mes aiškiai turime pripažinti, jog materijos dalelių sukibimą lemia prigimtiniai ir būtinieji principai, kad ir kokių sunkumų mums kiltų juos aiškinant; dėl tos pačios priežasties mes turime pripažinti, kad ir žmonių visuomenė paremta panašiais principais, ir kad pastarasis mūsų samprotavimas yra svaresnis už pirmąjį, nes mes ne tik matome, kad žmonės visada ieško visuomenės, bet ir galime paaiškinti principus, kuriais paremtas šis visuotinis polinkis. Na, argi galime būti tikresni, kad susijungs dvi glotnios marmuro plokštės, negu kad susiporuos du jauni skirtingų lyčių laukiniai? Ar vaikų atsiradimas iš šio susiporavimo yra labiau nekintamas už tėvų rūpinimąsi jų saugumu ir išlikimu? Ir kai tėvų rūpesčiu vaikai sulaukia savarankiško amžiaus, argi nepatogumai, lydintys jų atsiskyrimą, yra tikresni negu jų įžvalgumas dėl šių nepatogumų ir rūpestis išvengti jų per darnią santaiką ir santarvę?

Padienio darbininko oda, poros, raumenys ir nervai skiriasi nuo aukštuomenės žmogaus, lygiai kaip ir jo jausmai, veiksmai ir elgesys. Skirtinga visuomeninė padėtis turi įtakos visai žmonijos organizacijai — išorinei ir vidinei, o skirtinga padėtis būtinai atsiranda, nes yra nekintama dėl žmogaus prigimtinių principų būtinumo ir nekintamumo. Žmonės negali gyventi be visuomenės ir negali vienytis be valdžios. Valdžia įveda nuosavybės skirtį ir nustato skirtingus žmonių rangus. Iš viso to atsiranda gamyba, prekyba, fabrikai, teismo procesai, karai, sąjungos, susivienijimai, kelionės jūromis ir sausuma, miestai, laivynai, uostai ir visi kiti veiksmai bei objektai, kurie suteikia tiek daug įvairovės ir kartu išlaiko tokį žmonių gyvenimo nekintamumą.

Jeigu iš tolimo krašto sugrįžęs keliautojas pasakytų, jog penkiasdešimtajame šiaurės platumos laipsnyje yra matęs klimatą, kur visi vaisiai noksta ir prisirpsta žiemą, o sunyksta vasarą, nors Anglijoje jie auga ir nyksta priešingais metų laikais, jis rastų nedaug patiklių, kurie juo patikėtų. Aš linkęs manyti, kad nedaug pasitikėjimo susilauktų ir keliautojas, pasakojantis mums apie tautą, visiškai tokio paties būdo kaip aprašyta, tarkim, Platono Valstybėje ir, tarkim, Hobbeso Leviatane. Žmonių veiksmuose pasireiškia ta pati gamtos tėkmė kaip ir saulės bei klimato operacijose. Taip pat yra charakterių, būdingų skirtingoms tautoms ir būdingų asmenims, lygiai kaip ir bendrų visai žmonijai. Šių charakterių pažinimas pagrįstas jų atliekamų veiksmų nekintamumo stebėjimu; šis nekintamumas ir yra pati būtinumo esmė.

Aš galiu įsivaizduoti tik vieną būdą, kaip išvengti šio argumento, reikėtų paneigti šį žmonių veiksmų nekintamumą, kuriuo jis pagrįstas. Kol veiksmai turi pastovią sąjungą ir jungtį su veikėjo padėtimi ir būdu, mes iš tikrųjų pripažįstame būtinumą, kad ir kaip žodžiais jį neigtume. Dabar kai kas galbūt atras dingstį šiai dėsningai sąjungai ir jungčiai paneigti. Argi yra kas nors nepastovesnio už žmonių veiksmus? Kas nors nepastovesnio už žmogaus troškimus? Ir koks sutvėrimas ne tik nuo blaivaus samprotavimo, bet ir nuo savo paties charakterio bei nusistatymo labiau nukrypsta? Valandos, net akimirkos gana priversti jį pulti nuo vieno kraštutinumo prie kito ir sugriauti tai, kam sukurti prireikė didžiausių pastangų ir darbo. Būtinumas yra dėsningas ir tikras; žmonių elgesys yra nedėsningas ir netikras. Vadinasi, viena neatsiranda iš kito.

Į tai aš atsakau, kad sprendimai apie žmonių veiksmus turi būti pagrįsti tomis pačiomis maksimomis, kaip ir samprotaujant apie išorinius objektus. Jei kokie nors reiškiniai nuolat ir nekintamai jungiasi tarpusavyje, jie įgauna tokią jungtį vaizduotėje, kad jinai pereina nuo vieno prie kito be jokių dvejonių ir abejonių. Tačiau, be šio tikrumo, yra daugybė žemesnių akivaizdumo ir tikimybės laipsnių, ir koks nors vienas priešingas bandymas visiškai nesugriauna viso mūsų samprotavimo. Protas sugretina priešingus bandymus ir iš aukštesnio atėmęs žemesnį laikosi to tikrumo arba akivaizdumo laipsnio, kuris lieka. Net jei šie priešingi bandymai yra visiškai lygūs, mes nepašaliname priežasties ir būtinumo sampratos, bet padarę prielaidą, kad prieštaravimas paprastai atsiranda operuojant priešingoms ir paslėptoms priežastims, nusprendžiame, kad atsitiktinumą, arba nereikšmingumą, dėl netobulo žinojimo lemia tik mūsų sprendimas, o ne patys daiktai, kurie visada yra lygiai būtini, nors ir pasireiškia nevienodai pastoviai ir tikrai. Jokia sąjunga negali būti pastovesnė ir tikresnė už kai kurių veiksmų su motyvais ir charakteriais; ir jeigu kartais ši sąjunga yra netikra, tai juk šitaip atsitinka ir su kūno operacijomis, ir mes negalime padaryti jokios išvados iš vieno nereikšmingumo, jeigu jis lygiai taip pat neišplaukia iš kito.