Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Supratimas pasireiškia dviem skirtingais būdais, kai jis sprendžia pagal demonstracijas arba tikimybę; kai atsižvelgia į abstrakčius mūsų idėjų santykius arba į tuos objektų santykius, apie kuriuos patyrimas tik pateikia informaciją. Nemanau, jog būtų tvirtinama, kad vien pirmosios rūšies samprotavimas apskritai galėtų būti kokio nors veiksmo priežastis. Tikroji jo sritis yra idėjų pasaulis, o valia mus visada perkelia į realybę, tad demonstracija ir valios veiksmas šiuo požiūriu turėtų būti, regis, visiškai nutolę vienas nuo kito. Teisybė, matematika yra naudinga visoms mechaninėms operacijoms, o aritmetika beveik visiems menams ir profesijoms, tačiau jos pačios įtakos neturi. Mechanika yra menas valdyti kūnų judėjimą siekiant tam tikro tikslo ar ketinimo ; o aritmetika nustatyti skaičių proporcijoms mes naudojamės tik dėl vienos priežasties, kad atskleistume jų įtakos ir operacijų proporciją. Pirklys nori žinoti visų savo sąskaitų kokiam nors asmeniui sumą. Kam? Ogi tam, kad žinotų, kokia suma už konkrečias prekes prilygs turtui , reikalingam apmokėti skolas ir patekti į rinką. Tad abstraktus arba demonstracinis samprotavimas, be to, kad nukreipia mūsų sprendimus pagal priežastis ir padarinius ir veda mus prie antrosios supratimo operacijos, jokios kitokios įtakos mūsų veiksmams neturi.

Suprantama, kad numatę skausmą arba malonumą dėl kokio nors objekto, mes nuosekliai jaučiame priešiškumo arba palankumo emociją ir stengiamės arba išvengti, arba pasiekti tai, kas suteiks mums nerimą arba malonumą. Suprantama ir tai, kad emocija čia nesustoja, bet verčia mus apžvelgti viską aplinkui ir apima visus objektus, priežasties ir padarinio santykiu sujungtus su pradiniu objektu. Tada čia, kad atskleistų šį santykį, vietą užima samprotavimas; ir atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi mūsų samprotavimas, keičiasi ir mūsų veiksmai. Tačiau dabar akivaizdu, kad ne samprotavimas sukelia impulsą, jis tėra jo nukreipiamas. Tik dėl numatomo skausmo arba malonumo kyla priešiškumas arba palankumas objektui; ir šios emocijos pačios išplinta iki objekto priežasčių ir padarinių, jei juos mums nurodo mūsų samprotavimas ir patyrimas. Mums nė trupučio nerūpi, kad vieni objektai yra priežastys, o kiti — padariniai, jeigu mes esame abejingi ir priežastims, ir padariniams. Jeigu patys objektai mūsų neveikia, jų jungtis neturi jiems jokios įtakos; ir aišku, jei protavimas yra ne kas kita, tik šios jungties atskleidimas, negali būti, kad vien dėl jo objektai sugebėtų mus jaudinti.

Kadangi vien protavimu niekaip negalima sukelti jokio veiksmo arba sužadinti valios veiksmą, aš darau išvadą, kad tas pats gebėjimas lygiai taip pat nepajėgus užkirsti valios veiksmo arba ginčytis dėl kurios nors aistros arba emocijos pirmumo.

Ši pasekmė yra neišvengiama. Samprotavimu neįmanoma sukelti pastarojo padarinio, užkertančio valios veiksmą, nebent samprotavimas suteiktų impulsą priešingos krypties mūsų aistrai; bet toks impulsas net ir operuodamas vienas galėtų sužadinti valios veiksmą. Niekas negali pasipriešinti arba sustabdyti aistros impulso, išskyrus priešingą impulsą; ir jeigu šis priešingas impulsas apskritai galėtų kilti iš samprotavimo, tai šis pastarasis gebėjimas turėtų daryti pradinę įtaką valiai, ir turėtų įstengti ir sukelti, ir nuslopinti bet kurį valios veiksmą. Jeigu samprotavimas neturi pradinės įtakos, tai neįmanoma, kad jis atsispirtų bet kuriam principui, turinčiam tokį poveikį ar bent akimirką apskritai išlaikytų protą nežinioje. Tad pasirodo, kad principas, prieštaraujantis mūsų aistrai, nėra tas pats protavimas ir jis tik taip neteisingai vadinamas. Kai kalbame apie aistros ir protavimo kovą mes kalbame netiksliai ir nefilosofiškai. Protavimas yra ir turi būti tik aistrų vergas ir negali pretenduoti į jokias kitas pareigas, išskyrus tarnybą ir paklusnumą joms. Ši nuomonė gali pasirodyti šiek tiek neįprasta, matyt, pravartu bus patvirtinti ją keletu kitų samprotavimų.

Aistra yra pradinė esatis, arba, jums leidus, esaties modifikacija, neturinti jokios atvaizduojamos kokybės, paverčiančios ją kurios nors kito būsenos arba modifikacijos kopija. Kai aš pykstu, aš iš tikrųjų esu apimtas aistros, ir šia emocija nesiremiu į jokį kitą objektą, kaip ir būdamas ištroškęs, sergantis ar aukštesnis kaip penkių pėdų. Vadinasi, neįmanoma, kad šiai aistrai prieštarautų ar būtu priešingi tiesa arba samprotavimas, nes šis prieštaringumas susideda iš kopijomis laikomų idėjų nedermės prie objektų, kuriuos jos atvaizduoja.

Štai kas pirmiausia šiuo klausimu gali ateiti į galvą: tiesai arba protavimui gali prieštarauti tik tai, kas jais paremta, ir kadangi tik mūsų supratimo sprendimai jais remiasi, iš to turi išeiti, kad aistros gali prieštarauti protavimui tik tiek, kiek jas lydi koks nors sprendimas arba nuomonė. Remiantis šiuo itin akivaizdžiu ir natūraliu principu, bet kurį jaudulį galima pavadinti neprotingu tik dviem prasmėmis. Pirma, kai aistra tokia kaip viltis arba baimė, sielvartas arba džiaugsmas, neviltis arba pasitikėjimas pagrįsta prielaida arba egzistavimu tokių objektų, kurie iš tiesų neegzistuoja. Antra, kai išreikšdami kurią nors aistrą veiksmu mes pasirenkame priemones, kurių negana numatytam tikslui, ir apsigauname spręsdami apie priežastis ir padarinius. Jeigu aistra nepagrįsta klaidinga prielaida ir numatytam tikslui nepasirenka per mažai priemonių, supratimas negali jos nei pateisinti, nei pasmerkti. Supratimui neprieštarauja viso pasaulio griūtis vietoje mano piršto įbrėžimo. Supratimui neprieštarauja, jeigu pasirinksiu savo žūtį, užuot leidęs patirti menkiausią nerimą indui arba visiškai nepažįstamam žmogui. Supratimui neprieštarauja ir tai, kad aš pasirinksiu akivaizdžiai mažesnį gėrį vietoje didesnio ir pirmajam jausiu didesnį prisirišimą negu antrajam. Menkutis gėris dėl tam tikrų aplinkybių gali sukurti didesnį troškimą už didžiausio ir labiausiai vertinamo malonumo sukeliamą; ir čia nėra nieko neįprastesnio negu mechanikoje pamatyti, kaip dėl tam tikrų aplinkybių vienas svaras atsveria šimtą svarų. Trumpai tariant, tam kad aistra būtų neprotinga, ją kartais gali lydėti klaidingas sprendimas, bet net ir tuomet, tiesą sakant, ne aistra yra neprotinga, o sprendimas.

Pasekmės akivaizdžios. Aistros niekada ir jokia prasme negalima vadinti neprotinga, nebent ji esti pagrįsta klaidinga prielaida arba pasirenka per mažai priemonių numatytam tikslui, tad neįmanoma, kad protavimas ir aistra apskritai galėtų prieštarauti vienas kitam arba ginčytųsi dėl valios ir veiksmų valdymo. Kai tik suvokiame, kad klaidinga kokia nors prielaida ar negana priemonių, mūsų aistros be jokio pasipriešinimo nusileidžia mūsų protavimui. Mane gali masinti koks nors labai skanus vaisius; tačiau jeigu įtikinsite mane, kad klystu, mano noras bematant pranyks. Aš galiu ketinti atlikti tam tikrus veiksmus, kaip priemonę pasiekti kokiam nors trokštamam gėriui; tačiau mano ketinimas atlikti šiuos veiksmus tėra antrinis ir pagrįstas prielaida, kad jie yra trokštamo padarinio priežastys; tad kai tik aš atskleisiu šios prielaidos klaidingumą, jie turi tapti man bereikšmiai.

Tam, kuris netyrinėja objektų griežta filosofo akimi, natūralu įsivaizduoti, kad tie mūsų proto veiksmai, kurie nesukuria skirtingų pojūčių ir kurie nėra tiesiogiai skiriami jausmu ir suvokimu, yra visiškai vienodi. Pavyzdžiui, protavimas pasireiškia nesukurdamas jokios juntamos emocijos; ir išskyrus kilnesnius filosofinius svarstymus ar paviršutiniškus mokyklinius išvedžiojimus, vargu ar apskritai suteikia kokį nors malonumą ar nerimą. Štai kodėl visus ramiai ir tyliai operuojančius proto veiksmus su protavimu sumaišo tie, kurie apie dalykus sprendžia iš pirmo žvilgsnio ir pasireiškimo. Juk akivaizdu, kad yra tam tikrų ramių troškimų ir polinkių, kurie, nors ir yra tikros aistros, sukuria protui nedaug emocijų ir yra labiau žinomi dėl savo padarinių negu dėl tiesioginio jausmo ar pojūčio. Šie troškimai yra dviejų rūšių: arba iš prigimties mums įskiepyti tam tikri instinktai tokie, kaip prielankumas ir pasipiktinimas, gyvenimo meilė ir gerumas vaikams, arba bendras grynas polinkis į gėrį ir priešiškumas blogiui. Kai bet kuri iš šių aistrų yra rami ir nesukelia sielos sutrikimo, jos labai lengvai palaikomos protavimu ir manoma, kad jas sukelia tas pats gebėjimas, kuris sprendžia apie tiesą ir melą. Manoma, kad jų prigimtis ir principai yra tie patys, nes jų pojūčiai akivaizdžiai nesiskiria.