Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Malonumas, atitinkantis mums patrauklų gyvenimo būdą, jaudina mūsų troškimus ir potraukius labiau už kitą, mums nerūpintį. Šį reiškinį galima paaiškinti remiantis tuo pačiu principu.

Niekas negali įkvėpti protui aistros labiau už iškalbingumą, perteikiantį objektus ryškiausiomis ir gyviausiomis spalvomis. Mes ir patys galime pripažinti, kad vienas objektas vertingas, o kitas atstumiantis; bet kol kalbėtojas nesužadina vaizduotės ir nesuteikia šioms idėjoms jėgos, jų įtaka valiai ir jauduliams tėra silpna.

Vis dėlto iškalba ne visada būtina. Paprasčiausia kito nuomonė, ypač jei ji sustiprinta aistros, sukels mums įtakos turinčią gėrio ar blogio idėją, į kurią šiaip jau neatkreiptume jokio dėmesio. Tai vyksta veikiant simpatijos, arba bendravimo, principui, o simpatija, kaip jau esu pažymėjęs, yra ne kas kita, kaip idėjos virsmas įspūdžiu veikiant vaizduotės jėgai.

Nuostabu, kad gyvą vaizduotę paprastai lydi gyvos aistros. Šiuo požiūriu, kaip ir kitais, aistros jėga tiek pat priklauso nuo asmens būdo, kiek ir nuo objekto prigimties arba padėties.

Aš jau esu pažymėjęs, kad tikėjimas tėra tik gyva idėja, susieta su esamu įspūdžiu. Šis gyvumas — būtina aplinkybė sužadinti visoms mūsų aistroms, tiek audringoms, tiek ir ramioms; paprasti vaizduotės prasimanymai nė vienai iš jų jokios didelės įtakos neturi. Jie pernelyg silpni, kad užvaldytų protą arba būtų lydimi emocijos.

VII SKYRIUS Apie gretimumą ir nuotolį erdvėje ir laike

Lengva suprasti, kodėl kiekvienas erdvėje ir laike mums gretimas daiktas suvokiamas su būdinga jėga ir gyvumu ir savo įtaka vaizduotei pranoksta bet kurį kitą objektą. Mūsų savasis aš yra intymiai mums duotas, tad ir visa, kas su juo susiję, turi turėti šias kokybes. Tačiau jei objektas yra labai nutolęs, jis praranda šio santykio su savuoju aš pranašumą; tad kodėl jam dar labiau tolstant jo idėja tolydžio silpnėja ir blanksta, matyt, teks išsamiau patyrinėti.

Akivaizdu, kad vaizduotė niekaip negali visiškai pamiršti tų erdvės ir laiko taškų, kuriuose mes egzistuojame; juk ji taip dažnai gauna aistrų ir juslių pranešimus, nes kad ir kaip ji kreiptų dėmesį į pašalinius ir nutolusius objektus, kas akimirką yra verčiama mąstyti apie dabartį. Taip pat nuostabu, kad suvokdami šiuos objektus, kuriuos laikome realiais ir egzistuojančiais, mes laikomės jiems būdingos tvarkos ir aplinkybių ir niekada nešokstame nuo vieno objekto prie kito, nuo jo nutolusio, bent jau greitosiomis neperbėgę visų tarp jų įsiterpusių objektų. Todėl kai mąstome apie bet kurį nuo mūsų nutolusį objektą, mes pirmiausia esame priversti ne tik pasiekti jį perėję visą tarpinę erdvę tarp savęs ir objekto, bet taip pat esame priversti kas akimirką atnaujinti nueitą kelią, nes kas akimirką turime atnaujinti dėmesį sau ir savo esamai padėčiai. Nesunku suprasti, kad toks pertrūkis turi susilpninti idėją, nes nutraukia proto veikimą ir neleidžia sąvokai būti tokiai ryškiai ir tęstinei kaip tuomet, kai mąstome apie artimesnį objektą. Kuo mažiau žingsnių turime žengti, kad prieitume objektą, ir kuo lygesnis kelias, tuo mažiau juntamas gyvumo silpnėjimas, tačiau vis dėlto jis mažiau ar daugiau pastebimas proporcingai nuotoliui ir kelio sunkumo laipsniui.

Taigi čia mes turime pasvarstyti apie dviejų rūšių objektus — gretimus ir nutolusius; pirmieji iš jų dėl santykio su mūsų savuoju aš jėga ir gyvumu priartėja prie įspūdžio; o antrieji dėl mūsų suvokimo pertrūkio pasireiškia silpnesnėje ir ne tokioje ryškioje šviesoje. Toks yra jų poveikis vaizduotei. Jeigu aš mąstau teisingai, tai jie turi proporcingai veikti valią ir aistras. Gretimi objektai turi daryti kur kas didesnę įtaką už tolimus objektus. Atitinkamai ir kasdieniame gyvenime mes matome, kad žmonės daugiausiai rūpinasi tais objektais, kurie nėra labai nutolę erdvėje arba laike, ir džiaugiasi dabartimi, palikę tai, kas toli, atsitiktinumui ir likimui. Pašnekėkite su žmogumi apie tai, kas bus po trisdešimties metų, ir jis net neklausys jūsų. Kalbėkite apie tai, kas atsitiks rytoj, ir iškart patrauksite jo dėmesį. Jei namuose sudūžta veidrodis, mes susijaudiname labiau negu dėl sudegusio namo, jei jis užsienyje už šimtų lygų.

Bet eikime toliau. Nors tiek erdvės, tiek laiko nuotolis turi didelį poveikį vaizduotei, o kartu ir valiai bei aistroms, vis dėlto nutolimo erdvėje pasekmės yra kur kas menkesnės už nutolimo laike. Dvi dešimtys metų, be abejo, yra tik nedidelis laiko tarpas, palyginti su istorija ir netgi su tuo, ką pateikia atmintis; vis dėlto aš abejoju, kad tūkstantis lygų ar net didžiausias atstumas, koks tik įmanomas šioje žemėje, galėtų taip ženkliai susilpninti mūsų idėjas ir sumažinti mūsų aistras. Vakarų Indijos pirklys pasakys jums, kad jam rūpi, kas vyksta Jamaikoje ; tačiau nedaugelis žvelgia taip toli į ateitį, kad bijotų labai tolimų įvykių.

Šio reiškinio priežastį akivaizdžiai turėtų lemti skirtingos erdvės ir laiko savybės. Net be metafizikos pagalbos bet kas lengvai pastebės, kad erdvė arba tįsumas susideda iš daugelio tam tikra tvarka pateiktų kartu egzistuojančių dalių, kurios geba iš karto pasireikšti mūsų regėjimui arba jausmams. Priešingai — laikas, arba seka, nors irgi susideda iš dalių, niekada nepateikia mums daugiau kaip vienos iš karto; ir niekada neįmanoma, kad kurios nors dvi egzistuotų kartu. Šių objektų kokybių padariniai vaizduotei atitinkami. Tįsumo dalys linkusios jungtis juslėse, tad jungiasi ir fantazijoje, o pasireiškusi viena dalis nepašalina kitos, tad minties perėjimas, arba pasažas, per gretimas dalis vyksta sklandžiau ir lengviau. Kita vertus, laiko dalių nedermė realiame jų egzistavime atskiria jas ir vaizduotėje, todėl šiam gebėjimui sunkiau fiksuoti ilgą įvykių grandinę, arba seką. Kiekviena dalis turi pasireikšti viena ir atskirai, ir negali tvarkingai patekti į fantaziją, neišmetusi tariamai tiesioginės savo pirmtakės. Todėl bet koks laiko tarpas sukelia didesnį minties pertrūkį, negu toks pats erdvės nuotolis; vadinasi, kur kas labiau susilpnina idėją, o kartu ir aistras, kurios pagal mano sistemą itin priklauso nuo vaizduotės.

Yra dar vienas reiškinys iš prigimties panašus į minėtą, t. y. tokio paties ateities laiko tarpo padariniai didesni negu praeities. Atsižvelgiant į valią, šį skirtumą lengva paaiškinti. Kadangi joks mūsų veiksmas negali pakeisti praeities, nenuostabu, kad ji niekada nelemia valios. Bet kalbant apie aistras klausimas lieka nepaliestas ir yra vertas patyrinėti.

Be polinkio laipsniškai pereiti per erdvės ir laiko taškus, turime dar vieną būdingą mąstymo ypatybę, veikiančią kuriant šį reiškinį. Mes visada laikomės laiko nuoseklumo, kai dėliojame savo idėjas ir nuo kokio nors objekto svarstymo lengviau pereiname prie to, kuris eina tiesiogiai po jo, o ne prieš jį. Be kitų pavyzdžių, tą galima suprasti ir iš tvarkos, kuria visada pasižymi istoriniai pasakojimai. Tik absoliuti būtinybė gali priversti istoriką suardyti laiko tvarką ir savo pasakojime pirmumą suteikti įvykiui, kuris tikrovėje buvo paskesnis.

Tai bus lengva pritaikyti aptariamam klausimui, jei mąstysime apie tai, ką esu jau pažymėjęs, kad esama asmens padėtis visada yra ta, kuri yra vaizduotėje, ir iš čia mes gauname bet kurio nutolusio objekto sąvoką. Kai objektas yra praeityje, minties eiga pereinant prie jo iš dabarties prieštarauja prigimčiai, nes pereiti nuo vieno laiko taško prie ankstesnio, o nuo šio prie dar ankstesnio prieštarauja natūralios sekos tėkmei. Kita vertus, kai nukreipiame mintis į ateities objektą, mūsų fantazija plaukia su laiko tėkme ir pasiekia objektą laikydamasi tvarkos, kuri, regis, yra pati natūraliausia, visada pereidama nuo vieno laiko taško prie einančio tiesiogiai po jo. Tokia lengva idėjų eiga palaiko vaizduotę ir verčia ją suvokti savo objektą stipresnėje ir aiškesnėje šviesoje negu tada, kai mūsų perėjimui nuolat priešinamasi ir esame priversti įveikti sunkumus, kylančius dėl prigimtinio fantazijos polinkio. Todėl nedidelio praeities tarpsnio poveikis suvokimui nutraukti ir susilpninti esti stipresnis negu didesnio ateities tarpsnio. Iš šio jo poveikio vaizduotei kyla jo įtaka valiai ir aistroms.