Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Yra dar viena priežastis, kuri prisideda prie to paties poveikio ir kyla iš tos pačios fantazijos kokybės, ji verčia mus laikytis laiko sekos pagal panašią idėjų seką. Kai esamą akimirką mes svarstome du laiko taškus, esančius vienodu atstumu nuo ateities ir praeities, akivaizdu, kad svarstant abstrakčiai jų santykis su dabartimi yra beveik vienodas. Mat ateitis kada nors bus dabartis, o praeitis kartą jau buvo dabartis. Tad jei mes galėtume pašalinti šią vaizduotės kokybę, vienodas tarpsnis iki praeities ir iki ateities turėtų panašią įtaką. Ir tai teisinga ne tik tada, kai fantazija lieka vietoje ir iš esamos akimirkos apžvelgia ateitį ir praeitį, bet ir tada, kai ji keičia savo padėtį ir nukelia mus į skirtingus laiko tarpsnius. Mat jei, viena vertus, tariamės esą laiko taške, įsiterpusiame tarp dabarties akimirkos ir ateities objekto, mes pastebime, kad ateities objektas priartėja prie mūsų, o praeities — atsitraukia ir tampa tolimesnis, o jei, kita vertus, tariamės esą laiko taške, įsiterpusiame tarp praeities ir dabarties, tai praeitis priartėja prie mūsų, o ateitis tampa tolimesnė. Tačiau dėl minėtos fantazijos savybės mes verčiau renkamės mintimis laikytis laiko taško, įsiterpusio tarp dabarties ir ateities, o ne tarp dabarties ir praeities. Mes geriau skubiname, o ne stabdome savo egzistavimą; ir laikydamiesi, regis, natūralios laiko sekos iš praeities keliaujame į dabartį, o iš dabarties į ateitį. Todėl mes suvokiame, kad ateitis kas akimirką artėja prie mūsų, o praeitis tolsta. Tad vienodas praeities ir ateities tarpsnis turi nevienodą poveikį vaizduotei; taip yra todėl, kad apie vieną svarstome kaip apie nuolat didėjančią, o apie kitą — kaip apie nuolat mažėjantį. Fantazija numato dalykų eigą ir apžvelgia objektą tokiomis aplinkybėmis, į kurias jis linksta, o ne tik tokiomis, kurios laikomos esamomis.

VIII SKYRIUS Tos pačios temos tęsinys

Taigi mes paaiškinome tris gana nuostabiais laikomus reiškinius. Kodėl nuotolis susilpnina suvokimą ir aistrą; kodėl laiko nuotolio poveikis stipresnis už erdvės; ir kodėl praeities laiko nuotolio poveikis stipresnis už ateities. Dabar turime pasvarstyti tris reiškinius, kurie, regis, tam tikra prasme prieštarauja pirmiesiems: kodėl labai didelis nuotolis padidina mūsų pagarbą ir žavėjimąsi objektu; kodėl toks laiko nuotolis padidina juos labiau negu erdvės; o praeities laiko nuotolis — labiau negu ateities. Tikiuosi, jog dėl temos neįprastumo man bus leista kiek ilgiau prie jos sustoti.

Pradėsime nuo pirmojo reiškinio: kodėl didelis nuotolis padidina mūsų pagarbą ir žavėjimąsi objektu; akivaizdu, kad vien pamačius ir apmąsčius kokią nors didybę, jeigu ji nuosekli ir didinga, prasiplečia siela ir gaunamas juntamas pasitenkinimas ir malonumas. Plati lyguma, vandenynas, amžinybė, keleto amžių seka — visa tai įdomūs objektai, jie pranoksta viską, kas gražu, ir neturi savo grožį atitinkančio didingumo. Jeigu mūsų vaizduotei pateikiamas koks nors labai nutolęs objektas, mes natūraliai apmąstome mus skiriantį atstumą, tuomet suvokę kažką didelio ir didingo gauname įprastą pasitenkinimą. Fantazija lengvai pereina nuo vienos idėjos prie kitos, su ja susijusios, ir neša antrajai visas pirmosios sužadintas aistras, todėl susižavėjimas, nukreiptas į nuotolį, natūraliai pasiekia nutolusį objektą. Taip pat mes pastebime, kad objektas nebūtinai turi būti iš tiesų nutolęs nuo mūsų tam, kad sukeltų mūsų susižavėjimą; užtenka, kad dėl natūralios idėjų asociacijos jis perneštų mūsų žvilgsnį kokiu nors ženkliu atstumu. Didis keliautojas, nors esantis tame pačiame kambaryje, vertinamas kaip tikrai ypatingas asmuo; o graikų medalį, net jei turime savo kabinete, visada laikome vertinga retenybe. Čia objektas dėl natūralaus perėjimo perkelia mūsų žvilgsnį prie atstumo; o šio nuotolio sukeltas susižavėjimas dėl kito natūralaus perėjimo grįžta prie objekto.

Tačiau nors kiekvienas didelis nuotolis kelia susižavėjimą nutolusiu objektu, laiko tarpsnio poveikis esti stipresnis negu erdvės. Antikiniai biustai ir įrašai vertinami labiau už japoniškus staliukus; nė nekalbant apie graikus ir romėnus , nes aišku, kad kur kas pagarbiau atsižvelgiame į senovės chaladėjus ir egiptiečius nei į šiuolaikinius kinus ar persus ir skiriame daugiau bevaisių pastangų išsiaiškinti pirmųjų istorijai ir chronologijai, negu jų reikėtų nukeliauti pas antruosius ir tiksliai pažinti jų charakterį, mokslą ir valdymą. Aš esu priverstas nukrypti šiek tiek į šalį tam, kad paaiškinčiau šį reiškinį.

Labai pastebima žmogaus prigimties kokybė ta, kad bet koks prieštaravimas, jei tik visiškai neatima drąsos ir neįbaugina mūsų, turi veikiau priešingą poveikį ir įkvepia mums didesnę negu įprasta didybę ir didžiadvasiškumą. Kaupdami jėgas prieštaravimui įveikti, mes stipriname sielą ir suteikiame jai tokį pakilumą, kokio šiaip ji niekada nepatirtų. Paklusnumas paverčia mūsų jėgą nenaudinga, verčia mus jos nejausti; o prieštaravimas pažadina ir pritaiko ją.

Tai ir apskritai teisinga. Ne tik prieštaravimas pakylėja mūsų sielą, bet ir siela, pripildyta drąsos ir didybės, tam tikra prasme pati ieško prieštaravimo.

Spumantemque dari pecora inter inertia votis

Optat aprum, autfulvum descendere monte leonem.

[(Jis) trokšta, kad tarp kitų prijaukintų žvėrių jam pasirodytų atsiliepdamas į jo maldas visas apsiputojęs šernas arba rudas nusileistų nuo kalnų liūtas.]

Visa, kas palaiko ir maitina aistras, mums malonu; ir priešingai — visa, kas jas silpnina ir menkina, yra nemalonu. Pirmasis poveikis prieštaravimo, o antrasis — laisvumo, tad nenuostabu, kad atitinkamai nusiteikęs protas trokšta pirmojo ir vengia antrojo.

Šie principai veikia ne tik aistras, bet ir vaizduotę. Kad tuo įsitikintume, tereikia pasvarstyti aukštybių ir gilybių įtaką šiam gebėjimui. Bet koks iškilimas suteikia vaizduotei tam tikrą puikybę arba didybę ir įsivaizduojamą pranašumą prieš tuos, kurie liko apačioje. Ir vice versa , kilni ir stipri vaizduotė atneša mums pakilumo ir iškilimo idėją. Kaip tik todėl tam tikra prasme bet kokio gėrio idėją mes siejame su aukščiu, o blogio — su žemumu. Rojus, mūsų nuomone, yra viršuje, o pragaras — apačioje. Taurų protą vadiname iškiliu ir kilniu. Atque udam spernit humum fugientepenna. [Nukrinta žemė šalta sparnuotame skrydyje.] Ir priešingai — prasčiokišką, lėkštą suvokimą abejingai vadiname žemu ir menku. Sėkmė vadinama iškilimu, bėda — nuopoliu. Karaliai ir princai įsivaizduojami esą žmogiškųjų reikalų viršūnėje, o apie valstiečius ir padienius darbininkus sakoma, kad jie stovi ant žemiausių pakopų. Šis mąstymo ir saviraiškos būdas nėra toks nereikšmingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Sveikam protui kaip ir filosofijai aišku, kad aukštas ir žemas nei iš prigimties, nei iš esmės nesiskiria ir kad tokia skirtis atsiranda tik dėl materijos traukos jėgos, kuriančios judėjimą nuo vieno prie kito. Ta pati kryptis, kuri šioje žemės rutulio dalyje vadinama kilimu , priešingoje dalyje įvardijama kritimu; ir tai lemia vien priešinga kūnų kryptis. Tad aišku, kad kūnų kryptis, nuolat operuojanti mūsų juslėmis, iš įpročio turi sukurti tokią pačią fantazijos kryptį, ir jei svarstome apie bet kurį pakilusį objektą, jo svorio idėja suteikia mums polinkį perkelti jį iš esamos vietos į artimiausią žemesnę ir t.t., kol pasieksime žemę, kuri sustabdys vienodai ir kūną, ir mūsų vaizduotę. Dėl panašios priežasties mes jaučiame sunkumą kopdami į viršų ir ne be tam tikro prieštaravimo pereiname nuo žemesnio prie už jį viršesnio, nelyginant mūsų idėjos įgytų traukos jėgą iš savo objektų. Ar įrodymu negalėtume laikyti laisvumo, taip uoliai studijuojamo muzikoje ir poezijoje, vadinamo harmonijos ar ciklo nuolydžiu ar kritimu; ar laisvumo idėja neperteikia mums kritimo taip pat, kaip kritimas sukuria laisvumą?