Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Be šių ramių aistrų, dažnai nulemiančių valią, yra ir tam tikrų audringų tos pačios rūšies emocijų, taip pat turinčių didelę įtaką šiam gebėjimui. Kai kas nors mane įskaudina, aš dažnai pajuntu stiprią pasipiktinimo aistrą, ji verčia mane trokšti jam blogio ir bausmės, neatsižvelgiant į visus savo malonumo ir pranašumo sumetimus. Kai man tiesiogiai gresia kokia nors sunki nelaimė, mano baimės, būgštavimai ir nenorai labai sustiprėja ir sužadina juntamą emociją.

Dažna metafizikų klaida buvo priskirti valios valdymą tik vienam iš šių principų, nes jie manė, kad kitas neturi jokios įtakos. Žmonės dažnai sąmoningai veikia prieš savo interesus, todėl didžiausio iš visų gedimų gėrių įžvalga ne visada turi jiems įtakos. Žmonės dažnai veikia prieš audringą aistrą, siekdami asmeninių interesų ir tikslų; tad jie vadovaujasi ne vien esamu nerimu. Apskritai mes galime pažymėti, kad valia operuoja abu šie principai; kai jie supriešinami, viršų ima vienas iš jų, atsižvelgiant į asmenybę apskritai arba į esamą asmens nusiteikimą. Tai, ką vadiname proto stiprybe, yra ramių aistrų vyravimas audringų atžvilgiu, nors nesunku pastebėti, kad nėra žmogaus, nuolat valdomo šios dorybės ir niekada jokia proga nepasiduodančio aistros ir troškimo spaudimui. Dėl šių būdo svyravimų ir kyla didžiausių sunkumų, jei tenka spręsti apie žmonių veiksmus ir ryžtą, kai yra kokių nors motyvų ir aistrų prieštaravimų.

IV SKYRIUS Apie audringų aistrų priežastis

Filosofijoje jokia tema nėra tiek daug subtilių spėlionių kiek dėl ramių ir audringų aistrų skirtingų priežasčių ir padarinių. Akivaizdu, kad aistrų įtaka valiai nėra proporcinga jų smarkumui ar netvarkai, kurią jos sukelia būdui, o priešingai — vos tik aistra tampa nuolatiniu veiksmo principu ir dominuojančiu mūsų sielos polinkiu, ji paprastai jau nekelia jokio juntamo jaudulio. Dėl pasikartojančio įpročio ir jos pačios jėgos viskas jai pasiduoda, ir ji nukreipia veiksmus ir elgesį be pasipriešinimo ir emocijos, taip natūraliai lydinčių kiekvieną akimirksnio aistros proveržį. Todėl mes turime skirti ramią aistrą nuo silpnos ir audringą nuo stiprios. Vis dėlto neatsižvelgiant į tai, aišku, kad jeigu mes norėtume valdyti žmogų ir pastūmėti jį kokiam nors veiksmui, paprastai geriau būtų veikti per audringas, o ne ramias aistras ir geriau paveikti jo polinkius, o ne neišmanėliškai vadinamą jo protavimą. Mes turime suteikti objektui tokią ypatingą padėtį, kad ji tiktų sustiprinti aistros audringumui. Mat mes galime pastebėti, kad viskas priklauso nuo objekto aplinkybių, nes joms įvairuojant ramios aistros gali virsti audringomis ir atvirkščiai. Šių abiejų rūšių aistros siekia gėrio ir vengia blogio; ir kiekviena iš jų sustiprėja arba susilpnėja padidėjus arba sumažėjus gėriui arba blogiui. Tačiau čia glūdi ir jų skirtumas: tas pats gėris, jei jis artimas, sužadins audringą aistrą, o jei jis nutolęs, sukels tik ramią. Kadangi ši tema labai tiesiogiai susijusi su aptariamu valios klausimu, mes ją čia nuodugniai ištyrinėsime ir išnagrinėsime kai kurias objekto padėtis ir aplinkybes, kurios paverčia aistrą ramia arba audringa.

Nepaprasta žmogaus prigimties savybė, kad bet kuri emocija, lydinti aistrą, lengvai ja paverčiama, nors savo prigimtimi jos yra visiškai skirtingos ir netgi priešingos viena kitai. Teisybė, tam, kad tarp aistrų susidarytų tobula jungtis, visada reikia dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių; vieno iš jų šiam tikslui negana. Tačiau nors tai patvirtina abejonių nekeliantis patyrimas, mes turime suprasti, kad yra tam tikrų išlygų, ir turime atsižvelgti į tai, kad dvigubų santykių reikia tik tam, kad viena aistra sukurtų kitą. Kai atskiros priežastys jau sukuria dvi aistras ir abi jau esti prote, jos lengvai susimaišo ir susijungia, nors teturi vieną santykį, o kartais ir visai neturi. Vyraujanti aistra praryja silpnesniąją ir paverčia ją savimi. Kartą sužadintos nuotaikos lengvai pakeičia savo kryptį; ir natūralu įsivaizduoti, kad šį pasikeitimą sukėlė vyraujantis jaudulys. Jungtis tarp bet kurių dviejų aistrų dažniausiai yra glaudesnė negu tarp aistros ir abejingumo.

Jeigu žmogus nuoširdžiai įsimyli, nedideli jo mylimosios trūkumai ir užgaidos, pavydas ir kivirčai, o jiems toks bendravimas teikia begalę dingsčių, kad ir kokie esti nemalonūs, susiję su pykčiu ir neapykanta, vis dėlto suteikia tik dar daugiau jėgos vyraujančiai aistrai. Įprasta politikų gudrybė, kai jie nori kokį nors asmenį paveikti dėl kokio nors reikalo, apie kurį ketina pranešti, pirmiausia sužadinti jo smalsumą, delsti kuo ilgiau jo nepatenkinant; šitaip iki kraštutinumo sukelti nerimą ir nekantrumą ir tik paskui pateikti reikalo esmę. Jie žino, kad jo smalsumas paskubins aistrą, kurią jie stengiasi sužadinti, ir padės objektui paveikti protą. Į mūšį žengiantis kareivis natūraliai užsidega drąsa ir pasitikėjimu galvodamas apie savo draugus ir bendražygius, o pamąsčius apie priešą jį ištinka baimė ir siaubas. Tad jei nauja emocija, kyla iš pirmosios, natūraliai suteikia jam daugiau drąsos; bet ta pati emocija, kilusi iš antrosios, padidina jo baimę; tai vyksta dėl idėjų santykio ir silpnesnei emocijai virtus vyraujančia. Štai kodėl karo disciplinoje vienodi ir švytintys mundurai, taisyklinga rikiuotė ir judesiai kartu su visa karo pompastika ir didybe drąsina mus ir sąjungininkus, o tie patys objektai priešo pusėje sukelia mums siaubą, nors patys jie yra malonūs ir gražūs.

Aistros, kad ir kokios nepriklausomos, natūraliai persmelkia viena kitą, jei abi pasireiškia vienu metu; vadinasi, jei susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms gėris ar blogis gali sužadinti kokią nors būdingą emociją, ne tik tiesioginę troškimo ar priešiškumo aistrą, ši pastaroji aistra turi įgauti naujos jėgos ir smarkumo.

Taip, be kita ko, atsitinka tada, kai koks nors objektas žadina priešingas aistras. Mat pažymėtina, kad aistrų priešingumas paprastai sužadina naują dvasinę emociją ir sukuria didesnę sumaištį, negu du sutampantys vienodai stiprūs jauduliai. Ši nauja emocija lengvai virsta vyraujančia aistra ir suteikia jai kur kas daugiau smarkumo, negu ji būtų įgijusi, jei nebūtų susidūrusi su prieštaravimu. Štai kodėl mes natūraliai trokštame to, kas draudžiama, ir mielai atliekame veiksmus vien todėl kad jie neteisėti. Pareigos supratimas, priešingas aistroms, retai įstengia joms atsispirti; ir kai jam nepavyksta, jis greičiau linkęs jas sustiprinti, nes sukelia mūsų motyvų bei principų kovą.

Tokių pačių padarinių atsiranda, jei prieštaravimas kyla dėl vidinių motyvų ar išorinių kliūčių. Paprastai aistra įgauna naują jėgą ir smarkumą dėl abiejų. Pastangos, kurių imasi protas, kad įveiktų kliūtį, sužadina nuotaiką ir pagyvina aistrą.

Netikrumo įtaka tokia pati kaip prieštaravimo. Jaudinama mintis — ji greitai pasuka nuo vieno požiūrio prie kito; atsižvelgiant į šiuos požiūrius pasireiškia aistrų įvairovė; jos visos jaudina protą ir smelkiasi į vyraujančią aistrą.

Mano nuomone, patikimumas susilpnina aistras tik dėl vienos natūralios priežasties, nes jis pašalina jas sustiprinantį netikrumą. Protas, paliktas pats sau, bematant suglemba; ir tam, kad būtų išlaikytas jo užsidegimas, jis turi būti kas akimirką remiamas nauju aistros antplūdžiu. Dėl tos pačios priežasties neviltis, nors ir priešinga patikimumui, turi panašų poveikį.

Aišku, kad niekas smarkiau neatgaivina jokio jaudulio, kaip nuslėpus dalį jo objekto ir palikus jį tarsi šešėlyje, kuris ir rodo išankstinį palankumą objektui, ir kartu vis tiek palieka šiek tiek darbo vaizduotei. Negana to, šį miglotumą visada lydi tam tikras netikrumas; fantazijos pastangos, verčiančios užbaigti idėją, sužadina nuotaiką ir suteikia papildomos jėgos aistrai.