Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Nauda, kurios tikimės iš kiekvieno lošimo, prikausto mūsų dėmesį, o be jo mes nepatirtume jokio džiaugsmo nei iš šio, nei iš jokio kito veiksmo. Jei kartą prikaustome savo dėmesį, sunkumai, permainos, staigūs lemties posūkiai dar labiau mus domina; kaip tik iš šio susidomėjimo ir kyla mūsų pasitenkinimas. Žmogaus gyvenimas toks nuobodus ir žmonių nusiteikimas paprastai toks vangus, kad viskas, kas juos pralinksmina, kad ir su skausmu sumišusi aistra, tikrai suteikia jiems juntamą malonumą. Čiagi pati objektų prigimtis padidina pastarąjį malonumą; nes ji juslėmis suvokiama ir ribota, tad lengvai suvokiama ir maloni vaizduotei.

Tą pačią teoriją, paaiškinančią tiesos meilę matematikoje ir algebroje, galima pritaikyti moralei, politikai, gamtos filosofijai ir kitiems mokslams, kur mes atsižvelgiame ne į abstrakčius idėjų santykius, o į realias jų jungtis ir egzistavimą. Tačiau be žinių meilės, pasireiškiančios moksluose, žmogaus prigimčiai dar būdingas tam tikras smalsumas — aistra, kylanti iš visai kitokio principo. Kai kurie žmonės turi nepasotinamą troškimą sužinoti apie savo kaimynų veiksmus ir aplinkybes, nors jų interesai visiškai su jais nesusiję ir jie turi visiškai pasikliauti kitų informacija, todėl nelieka jokios galimybės tyrinėti ir pritaikyti. Paieškokime šio reiškinio priežasties.

Apskritai mes jau įrodėme, kad tikėjimo įtaka kartu ir pagyvina bei įtvirtina kokią nors idėją vaizduotėje, ir apsaugo nuo bet kokių dvejonių ir netikrumo dėl jos. Abi šios aplinkybės yra palankios. Idėjos gyvumas sudomina fantaziją ir sužadina tokį patį, nors ir mažesnio laipsnio malonumą, kokį sukelia vidutinė aistra. Idėjos gyvumas suteikia malonumą, o jos tikrumas užkerta nerimą, nes įtvirtina prote vieną konkrečią idėją ir neleidžia jai svyruoti renkantis savo objektus. Į akis dažnai krinta bendra žmogiškosios prigimties proto ir kūno kokybė, kad pernelyg staigus ir audringas pasikeitimas mums kelia nerimą ir kad objektų, nors jie atrodo mums visiškai nereikšmingi, permainos neramina. Kadangi abejonė iš prigimties sužadina minties pokyčius ir nuo vienos idėjos staiga mus perkelia prie kitos, vadinasi, ji turi kelti skausmą. Šis skausmas ypač išryškėja, kai mus sudomina kokio nors įvykio nauda, sąsajos ar didybė ir naujumas. Ne kiekvienas dalykas sužadina mūsų smalsumą; o ir sužadina ne visada dėl to, kad žinoti mums naudinga. Tereikia, kad idėja šautų mums iš visos jėgos bei mus labai paliestų, ir jos nepastovumas ir netikrumas sukels mums nerimą. Kai svetimšalis pirmą kartą atvyksta į kokį nors miestą, jam gali visiškai nerūpėti jo gyventojų istorija ir nuotykiai; bet artimiau juos pažinęs ir pagyvenęs kiek ilgiau tarp jų jis užsikrečia tokiu pat smalsumu kaip ir vietiniai. Galbūt skaitydami kokios nors tautos istoriją mes karštai trokštame išsiaiškinti visas buvusias jos abejones bei sunkumus, tačiau tampame abejingi šiems tyrinėjimams, kai tik šių įvykių idėjos ženkliai išdyla.

ŽODIS SKAITYTOJUI

Manau, jog publiką derėtų įspėti, kad nors tai yra trečiasis Traktato apie žmogaus prigimtį tomas, vis dėlto jis yra tam tikru mastu nepriklausomas nuo kitų dviejų ir nereikalauja, kad skaitytojas įsigilintų į visus juose pateiktus abstrakčius samprotavimus. Tikiuosi, kad jis bus suprantamas paprastiems skaitytojams ir nepareikalaus daugiau dėmesio, nei paprastai skiriama bet kuriai mokslo knygai. Tereikia pažymėti, kad čia ir toliau terminus įspūdžiai ir idėjos aš vartoju ta pačia prasme, kaip ir pirma, ir kad įspūdžius suprantu kaip mūsų stipresnius suvokimus, tokius kaip mūsų pojūčiai, jauduliai ir jausmai, o idėjas — kaip silpnesnius suvokimus, arba stipresnių suvokimų kopijas atmintyje ir vaizduotėje.

III KNYGA APIE MORALĘ

I DALIS Apie dorybę ir ydą apskritai

I SKYRIUS Moralinė skirtis atsiranda ne iš samprotavimo

Su visais painiais samprotavimais susijęs nepatogumas yra tas, kad jie gali nutildyti priešininką net neįtikinę jo, o kad pajustume jų jėgą, reikia tokių pačių įtemptų studijų, kokių iš pradžių reikia jiems atskleisti. Kai tik išeiname iš savo kabineto ir pasineriame į kasdienius gyvenimo reikalus, išvados iš jų, regis, išnyksta kaip nakties šmėklos rytui auštant; ir mums sunku išsaugoti netgi tą įsitikinimą, prie kurio taip sunkiai priėjome. Tas dar labiau krinta į akis, jei samprotavimų grandinė ilga ir mes turime iki galo išsaugoti pirmųjų prielaidų akivaizdumą ir dažnai pametame iš akių visas labiausiai pripažįstamas tiek filosofijos, tiek ir kasdienio gyvenimo maksimas. Vis dėlto aš neprarandu vilties, kad šioji filosofijos sistema žengdama į priekį įgaus naujos jėgos ir kad mūsų samprotavimai apie moralę patvirtins viską, kas jau buvo pasakyta apie supratimą ir aistras. Moralė — tai tema, dominanti mus labiau už visas kitas; mes įsivaizduojame, jog kiekvienas dėl jos priimamas sprendimas yra labai svarbus visuomenės rimčiai; akivaizdu, kad dėl tokio susirūpinimo mūsų hipotezės turi atrodyti tikroviškesnės ir tvirtesnės nei tuomet, kai tema mums iš esmės nerūpi. Mes prieiname prie išvados, kad viskas, kas mus jaudina, negali būti chimera, o mūsų aistra vienaip ar kitaip mus įtraukia, tad mes natūraliai manome, kad šis klausimas susijęs su žmogaus supratimu, nors kitais panašiais atvejais mes esame linkę tuo šiek tiek abejoti. Jei nebūtų šio pranašumo, aš niekaip nebūčiau drįsęs imtis trečiojo tokios painios filosofijos tomo, ypač tokiame amžiuje, kai dauguma žmonių, regis, sutiko skaitymą paversti pasilinksminimu ir atsisakyti visko, kam suprasti reikia truputį daugiau dėmesio.

Jau buvo pažymėta, kad protui, be jo suvokinių, niekada nieko nepateikiama; ir kad šis įvardijimas apima visus regėjimo, girdėjimo, sprendimo, meilės, neapykantos ir mąstymo veiksmus. Protas niekada negali prisiversti jokiam veiksmui, kurio mes negalėtume suprasti suvokimo terminu; vadinasi, šis terminas ne mažiau taikytinas sprendimams, pagal kuriuos mes atskiriame moralinį gėrį nuo blogio, kaip ir bet kuriai kitai proto operacijai. Pritarti vienam charakteriui, o kitą atmesti tėra tik skirtingi suvokimai.

Tačiau suvokimai skirstosi į dvi rūšis, t. y. įspūdžius ir idėjas , tad ši skirtis iškelia klausimą, kuriuo dabar mes ir pradėsime moralės tyrinėjimą. Ar remdamiesi savo idėjomis ar įspūdžiais mes atskiriame ydą nuo dorybės ir paskelbiame veiksmą smerktinu arba pagirtinu? Taip iš karto nutrauksime visus tuščius kalbėjimus bei deklamacijas ir suteiksime tiriamai temai tam tikro apibrėžtumo ir tikslumo.

Daug yra tvirtinančių, kad dorybė tėra paklusimas protavimui; kad yra amžini daiktų atitikimai ir neatitikimai, vienodi visoms apie juos samprotaujančioms mąstančioms būtybėms; kad nekintami teisingumo ir neteisingumo kriterijai primeta įsipareigojimus ne tik žmogiškosioms būtybėms, bet ir pačiai dievybei; ir visų šių mąstymo sistemų nuomonė sutampa dėl to, kad moralumas, kaip ir tiesa, yra atpažįstamas tik iš idėjų, iš jų sugretinimo ir palyginimo. Todėl tam, kad įvertintume šias sistemas, mes teturime apsvarstyti, ar įmanoma atskirti moralinį gėrį nuo blogio remiantis vien protavimu, ar galbūt reikia, kad sutaptų ir kai kurie kiti principai, leidžiantys mums juos atskirti.

Jeigu moralė neturėtų natūralios įtakos žmonių aistroms ir veiksmams, visos pastangos jai įdiegti būtų bergždžios; ir nebūtų nieko beprasmiškesnio už daugybę taisyklių ir principų, kurių gausiai pateikia visi moralistai. Filosofija paprastai skirstoma į spekuliatyviąją ir praktinę; moralė visada priskiriama antrajam skyriui, todėl manoma, jog ji turi įtakos mūsų aistroms bei veiksmams ir peržengia ramius ir abejingus supratimo sprendimus. Visa tai patvirtina ir įprastinis patyrimas, kuris mums rodo, kad žmonės dažnai esti valdomi savo pareigų ir susilaiko nuo kai kurių veiksmų laikydamiesi nuomonės, kad jie neteisingi, ir iš pareigos yra verčiami daryti kitus.