Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Iš viso to išeina, jog neįmanoma, kad skirtis tarp moralinio gėrio ir blogio būtų prieinama protavimui, nes ši skirtis turi įtakos mūsų veiksmams, kuriems vienas protavimas yra nepajėgus. Protavimas ir sprendimai skatindami ir nukreipdami aistrą iš tikrųjų gali būti tarpine veiksmo priežastimi; tačiau negalima tvirtinti, kad tokios rūšies sprendimai dėl savo teisingumo arba neteisingumo yra lydimi dorybės arba ydos. Dėl sprendimų, kurių priežastis yra mūsų sprendimai, tai jie teturi dar mažiau galimybių suteikti moralinių kokybių veiksmams, kurie yra jų priežastys.

Tačiau siekdami didesnio konkretumo ir norėdami parodyti, kad šio amžino ir nekintamo daiktų atitikimo ir neatitikimo negali ginti gili filosofija, galime atsižvelgti į šiuos svarstymus.

Jei vien mintis ir supratimas galėtų nustatyti gėrio ir blogio ribas, dorybės ir ydos pobūdį taip pat turėtų lemti tam tikri objektų santykiai arba tai turėtų būti materijos faktas, atskleidžiamas samprotavimu. Tai akivaizdi išvada. Žmogaus supratimo operacijos yra dviejų rūšių: tai idėjų palyginimas ir išvados apie materialius faktus; jei dorybę atskleistų supratimas, ji turėtų būti vienos iš šių operacijų objektas, nes nėra jokios trečios supratimo operacijos, galinčios ją atskleisti. Kai kurie filosofai labai stropiai propagavo nuomonę, kad moralumas yra demonstracinis, ir nors nė vienas iš jų niekada nesugebėjo nė per žingsnį pasistūmėti į priekį su šia demonstracija, vis dėlto laikoma savaime suprantama, kad šis mokslas gali pasiekti tokio pat tikrumo, kaip geometrija arba algebra. Remiantis šia prielaida, ydą ir dorybę turi lemti tam tikri santykiai, nes visuotinai pripažįstama, kad joks materialus faktas nesileidžia demonstratyviai įrodomas. Taigi pradėkime nuo šios hipotezės tyrimo ir pamėginkime, jei tai įmanoma, nustatyti tas moralines kokybes, kurios taip ilgai buvo bevaisių mūsų tyrimų objektai. Tiksliai nurodykime šiuos santykius, iš kurių susideda moralumas arba pareiga, kad žinotume, kas tai yra ir kaip mes turime apie juos spręsti.

Jei jūs tvirtinate, kad yda ir dorybė susideda iš santykių, galimai tikrų ir demonstracinių, jūs turite apsiriboti tik tais keturiais santykiais, kurie leidžia tokį akivaizdumo laipsnį; ir tuomet jūs įsivelsite į tokį absurdiškumą, iš kurio niekaip nepajėgsite išsivaduoti. Nes jei jūs manote, kad pačią moralumo esmę lemia santykiai, tačiau nėra nė vieno iš šių santykių, kurie nebūtų pritaikomi ne tik neprotingiems, bet taip pat ir negyviems objektams, išeina, kad net ir tokie objektai turi turėti pranašumų arba trūkumų. Panašumas , priešingumas , kokybės laipsniai bei kiekybės ir skaičiaus santykiai — jie visi tiek pat būdingi materijai, kiek ir mūsų veiksmams, aistroms ir valingumui. Vadinasi, neginčijama, kad nė vienas iš šių santykių nelemia moralumo, o jo pojūtis neatsiranda juos atskleidus.82

Jei būtų tvirtinama, kad moralumo pojūtis — tai dar kažkoks skirtingas santykis ir kad mūsų nurodytas skaičius, įvardijantis visų keturių demonstracinių santykių pavadinimus, nėra baigtinis, į tai aš neturėčiau ką atsakyti tol, kol kas nors nebus toks malonus ir neparodys man šio naujo santykio. Neįmanoma paneigti sistemos, kuri dar niekada nebuvo paaiškinta. Šitaip tamsoje kovojantis žmogus švaistosi kumščiais ore ir dažnai smūgiuoja ten, kur nėra jokio priešo.

Todėl šiomis aplinkybėmis aš turiu tenkintis reikalavimu, kad kiekvienas, aiškinantis šią sistemą, laikytųsi dviejų sąlygų. Pirma , jei jau moralinį gėrį ir blogį lemia tik proto veiksmai ir jei jis kyla dėl mūsų padėties išorinių objektų atžvilgiu, santykiai, iš kurių atsiranda ši moralinė skirtis, turėtų būti tarp vidinių veiksmų ir išorinių objektų ir neturėtų būti taikomi tik vidiniams veiksmams, juos lyginant tarpusavyje, ar tik išoriniams objektams, supriešinus juos su kitais išoriniais objektais. Nes jei manytume, kad moralumą lydi tam tikri santykiai ir jei šie santykiai tariamai priklausytų atskirai tik vidiniams veiksmams, išeitų, kad mes būtume kalti dėl nusikaltimo prieš save pačius, neatsižvelgiant į savo padėtį visatos atžvilgiu; ir panašiai, jei šie moraliniai santykiai būtų taikomi išoriniams objektams, išeitų, kad net negyvoms būtybėms galėtų pasireikšti moralinis grožis ir trūkumai. Tad, regis, sunku įsivaizduoti, kad galima rasti kokį nors mūsų aistrų, valingumo bei veiksmų ir išorinių objektų santykį, kad šis santykis nepriklausytų arba aistroms ir valingumui, arba šiems išoriniams objektams, lyginamiems tarpusavyje.

Tačiau dar sunkiau įvykdyti antrąją šiai sistemai pagrįsti reikalingą sąlygą. Pagal principus tų, kurie pritaria abstrakčiam racionaliam skirtumui tarp moralinio gėrio ir blogio bei natūraliam daiktų atitikimui ir neatitikimui, ne tik manoma, kad šie amžini ir nekintami santykiai yra tokie patys, kai apie juos svarsto kiekviena protinga būtybė, bet kad ir jų padariniai būtinai turi būti tokie patys; be to, daroma išvada, jog jie turi ne mažesnę, o gal net didesnę įtaką nukreipti dievybės valiai negu valdyti žmonių giminės racionalumui ir dorybingumui. Tačiau šie du dalykai akivaizdžiai skiriasi. Viena — žinoti, kas yra dorybė, ir visai kas kita — palenkti jai valią. Todėl tam, kad įrodytume, jog teisingo ir neteisingo kriterijai yra amžini dėsniai, privalomi kiekvienam mąstančiam protui, negana parodyti santykius, kuriais jie pagrįsti; taip pat mes turime nurodyti jungtį tarp santykio ir valios ir įrodyti, kad ši jungtis yra tokia būtina, jog ji turi apimti ir turėti įtakos kiekvienam palankiai nusiteikusiam protui; nors skirtumas tarp šių protų kitais požiūriais būtų didžiulis ir begalinis. Tad, be to, ką aš jau esu įrodęs, kad net žmogaus prigimčiai nebūdinga, kad santykis vienas pats galėtų sukurti kokį nors veiksmą, dar aš sakau, tai buvo įrodyta tiriant supratimą, kad tarp priežasties ir padarinio nėra jokios jungties, tokios kokia ji įsivaizduojama, kurią būtų galima atskleisti kitaip, ne patyrimu, ir kuria mes galėtume būti tikri vien paprastai svarstydami apie objektus. Visos visatos būtybės, svarstančios pačios apie save, pasireiškia visiškai laisvai ir nepriklausomai viena nuo kitos. Tik iš patyrimo sužinome apie jų įtaką ir jungtis; ir šios įtakos mes niekada neturėtume perkelti už patyrimo ribų.

Tad bus neįmanoma įvykdyti pirmosios amžinų teisingo ir neteisingo kriterijų sistemos sąlygos; nes neįmanoma parodyti santykių, kuriais galėtų būti pagrįsta ši skirtis; ir neįmanoma įvykdyti antrosios sąlygos; nes mes negalime a priori įrodyti, kad šie santykiai, jei jie iš tiesų egzistuoja ir yra suvokiami, yra visuotinai įtikinami ir privalomi.

Tačiau kad šie bendro pobūdžio samprotavimai taptų aiškesni ir įtikinamesni, mes galime pailiustruoti juos keletu konkrečių pavyzdžių, kuriuose šio moralinio gėrio ir blogio bruožai pripažįstami visuotiniausiai. Iš visų nusikaltimų, kuriuos sugeba įvykdyti žmogiškosios būtybės, pats baisiausias ir nenatūraliausias yra nedėkingumas, ypač kai nusikalstama prieš tėvus ir nusikaltimas pasireiškia pačiu baisiausiu būdu — sužalojimu ir nužudymu. Tai pripažįsta visa žmonija, ir paprasti žmonės, ir filosofai; tačiau filosofams kyla klausimas, ar kaltė arba šio veiksmo moralinis išsigimimas atskleidžiamas demonstraciniu samprotavimu, ar juntamas viduje dėl tam tikrų pojūčių, natūraliai pasireiškiančių apmąstant tokius veiksmus. Šiuo klausimu iš karto priimsime nutarimą prieš pirmąją nuomonę, jei galėsime parodyti kitų objektų tokius pačius santykius, nesusijusius su kaltės arba blogio samprata. Protavimas arba mokslas yra ne kas kita, tik idėjų palyginimas ir jų santykių atskleidimas; o jei tie patys santykiai turi skirtingų bruožų, tai akivaizdžiai išeina, kad šiuos bruožus atskleidžia ne vien protavimas. Taigi atlikime tokį bandymą: išsirinkime kokį nors negyvą objektą, tarkime, ąžuolą arba guobą, ir įsivaizduokime, kad nukritus sėklai po medžiu išauga atžala, ji palengva auga ir galų gale perauga bei sunaikina motininį medį; ir aš klausiu: argi čia trūksta kurio nors iš santykių, būdingų tėvažudystei arba nedėkingumui? Argi vienas medis nėra kito egzistavimo priežastis, o pastarasis — pirmojo žūties priežastis taip pat, kaip tuomet, kai vaikas nužudo savo tėvą? Atsakymo, kad nėra pasirinkimo arba valios, negana. Juk kalbant apie tėvažudystę, valia nesudaro galimybės atsirasti jokiems skirtingiems santykiams, bet tik tampa priežastimi, sukeliančia veiksmą, vadinasi, sukuria tokius pačius santykius, kokie ąžuolui arba guobai atsiranda dėl kiek kitokių principų. Tai valia arba pasirinkimas lemia, kad žmogus nužudo savo tėvą; ir tai materijos ir judėjimo dėsniai lemia, kad atžala sunaikina ąžuolą, iš kurio ji išaugo. Tad čia tų pačių santykių priežastys yra skirtingos; vis dėlto santykiai yra tie patys; be to, ne abiejų šių santykių atskleidimą lydi nemoralumo samprata; iš to išeina, kad ne iš šio atskleidimo atsiranda ši samprata.