Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad, pasirodo, visi dorybingi veiksmai įgyja savo vertingumą tiktai dėl dorybingų motyvų ir yra vertinami tik kaip šių motyvų ženklai. Pagal šį principą aš darau išvadą, kad pirminiu dorybingumo motyvu, suteikiančiu bet kokiam veiksmui vertingumą, negali būti požiūris į veiksmo dorybę, kad turi būti koks nors kitas prigimtinis motyvas ar principas. Manyti, kad vien požiūris į veiksmo dorybę gali būti pirminiu veiksmą sukuriančiu motyvu, suteikiančiu jam dorybingumą, reiškia samprotauti uždaru ratu. Prieš atsirandant tokiam požiūriui veiksmas iš tikrųjų turi būti dorybingas; ir šis dorybingumas turi kilti iš kokio nors dorybingo motyvo. Vadinasi, dorybingas motyvas turi skirtis nuo požiūrio į veiksmo dorybę. Dorybingas motyvas reikalingas, kad veiksmą paverstume dorybingu. Veiksmas turi būti dorybingas, kad susidarytume požiūrį apie jo dorybingumą. Koks nors dorybingas motyvas turi pasireikšti pirma negu požiūris į jį.

Ir tai nėra vien metafizinė gudrybė; tai būdinga visiems mūsų kasdienio gyvenimo samprotavimams, nors galbūt mes ir nesugebame viso to perteikti aiškiais filosofiniais terminais. Mes kaltiname tėvą, kad jis nesirūpina savo vaiku. Kodėl? Nes tai rodo, jog jam trūksta prigimtinės meilės, kuri yra kiekvieno tėvo pareiga. Jei prigimtinė meilė nebūtų pareiga, tai ir rūpestis vaiku negalėtų būti pareiga; ir mes negalėtume galvoti apie pareigą rodydami dėmesį savo palikuonims. Jei taip, vadinasi, visi žmonės mano, kad veiksmo motyvas skiriasi nuo pareigos jausmo.

Štai kitas žmogus, atliekantis daug prielankumo veiksmų; jis ramina sielvartaujančius, guodžia kenčiančius ir yra dosnus netgi visai nepažįstamiems. Nėra malonesnio ir dorybingesnio charakterio. Mūsų požiūriu šie veiksmai yra didžiausias žmogiškumo įrodymas. Šis žmogiškumas suteikia veiksmams vertingumą. Tad požiūris į šį vertingumą yra antrinės reikšmės ir kyla iš pirminio liaupsinamo ir pagirtino žmogiškumo principo.

Trumpai tariant, galima nustatyti abejonių nekeliančią maksimą, kad joks veiksmas negali būti dorybingas ar moraliai geras, jeigu žmogaus prigimtyje nėra kokio nors jį galinčio sukelti motyvo, kuris skiriasi nuo jo moralumo pojūčio.

Tačiau ar moralumo, arba pareigos, jausmas negali sukurti veiksmo ir be jokio kito motyvo? Aš atsakau: taip, gali; bet tai neprieštarauja aptariamai doktrinai. Jeigu koks nors dorybingas motyvas, arba principas, yra bendras žmogaus prigimčiai, tai asmuo, kuris jaučiasi širdyje neturintis šio motyvo, gali savęs dėl to nekęsti ir atlikti veiksmą be motyvo, vadovaudamasis pareigos jausmu tam, kad įgytų šį dorybingą principą iš praktikos ar bent jau kuo labiau nuslėptų nuo savęs šį trūkumą. Žmogui, tikrai nejaučiančiam jokio dėkingumo, vis dėlto malonu atlikti padėkos veiksmus ir jam regis, kad taip jis atlieka savo pareigą. Veiksmai tik iš pradžių laikomi motyvų ženklais; tačiau ir čia, ir visur kitur yra įprasta sutelkti dėmesį į ženklus, iš dalies pamirštant patį ženklinamą dalyką. Tačiau kartais asmuo gali atlikti veiksmą paprasčiausiai neatsižvelgdamas į moralinę prievolę, vis dėlto tai rodo, kad žmogaus prigimtyje esama tam tikrų skirtingų principų, galinčių sukurti veiksmą, o jų moralinis grožis suteikia veiksmui pagirtinumą.

Dabar pritaikykime visa tai aptariamai temai; tarkime, koks nors asmuo paskolino man pinigų ta sąlyga, kad jie bus grąžinti po keleto dienų; ir tarkime, kad pasibaigus sutartam terminui jis reikalauja pinigų; aš klausiu: dėl kokių priežasčių , arba motyvų , aš turiu grąžinti šiuos pinigus? Galbūt man bus pasakyta, kad mano požiūris į teisingumą bei panieka niekšybei ir suktybei yra užtenkamos priežastys, jei tik aš turiu bent kruopelytę sąžinės, arba pareigos ir prievolės jausmo. Ir toks atsakymas, be abejo, yra teisingas ir jo gana civilizuotam ir išauklėtam bei disciplinuotam ir išsilavinusiam žmogui. Tačiau primityviomis ir ne tokiomis natūraliomis sąlygomis, jei tik malonėsite šias sąlygas vadinti natūraliomis, toks atsakymas bus atmestas kaip visiškai nesuprantamas ir sofistinis. Kiekvienas šiomis aplinkybėmis nedelsdamas paklaustų jūsų: kas yra sąžiningumas ir teisingumas , kurį jūs įžvelgiate skolos grąžinime ir susilaikyme nuo kitų nuosavybės? Iš tiesų jo nėra išoriniame veiksme. Vadinasi, tai motyvas, iš kurio išorinis veiksmas kyla. Šis motyvas niekaip negali būti požiūris į sąžiningą veiksmą. Nes būtų klaidinga sakyti, kad dorybingo motyvo reikia suteikti veiksmui sąžiningumo ir kartu kad požiūris į sąžiningumą yra veiksmo motyvas. Mes niekaip negalime įžvelgti veiksmo dorybės, jeigu veiksmas nebuvo dorybingas. Tad dorybingas motyvas turi pasireikšti pirma už požiūrį į jo dorybingumą; ir neįmanoma, kad dorybingas motyvas ir požiūris į dorybingumą būtų tas pats.

Taigi reikia rasti kokį nors teisingų ir sąžiningų poelgių motyvą, kuris skirtųsi nuo mūsų požiūrio į sąžiningumą; čia ir yra didžiausias sunkumas. Mat jei mes sakytume, kad rūpestis savo privačiais interesais ar reputacija yra teisėtas visų sąžiningų veiksmų motyvas, išeitų, kad kur tik šis rūpestis baigiasi, nebelieka ir sąžiningumo. Tačiau aišku, kad savimeilė, jei ji veikia laisvai, užuot skatinusi mus sąžiningiems veiksmams, tampa viso neteisingumo ir prievartos šaltiniu, ir žmogus jau negali ištaisyti šių ydų, neištaisęs ir nesusilaikęs nuo prigimtinio šio polinkio vyksmo.

Tačiau jei kas tvirtintų, kad tokių veiksmų priežastis, arba motyvas, yra požiūris į viešąjį interesą , kuriam labiausiai prieštarauja neteisingumo ir nesąžiningumo pavyzdžiai, jei taip būtų pasakyta, aš pateikčiau tris mūsų dėmesio vertus samprotavimus. Pirma , viešasis interesas natūraliai neprisideda prie teisingumo taisyklių palaikymo, bet yra prijungtas prie jų tik dirbtiniu susitarimu, nustatančiu šias taisykles, kaip toliau bus parodyta plačiau. Antra , jei tarkime, skolintasi buvo slapta ir asmens interesams būtina, kad pinigai būtų grąžinti tokiu pat būdu (na, jei skolintojas slepia savo turtus), tuomet pavyzdys nebegalioja ir publikos nebedomina skolingojo veiksmai; nors, aš manau, neatsiras nė vieno moralisto, tvirtinsiančio, kad pareiga ir prievolė netenka galios. Trečia , patyrimas aiškiai rodo, kad žmonės kasdieniais gyvenimo poelgiais, atsiskaitydami su kreditoriais, vykdydami pažadus bei susilaikydami nuo vagysčių, plėšimų ir įvairiausio neteisingumo, nelabai paiso viešojo intereso. Šis motyvas pernelyg tolimas ir pernelyg kilnus, kad veiktų daugumą žmonių ir kokia nors jėga operuotų tokiais privačiam interesui priešingais veiksmais, kokie dažnai yra teisingumo ir įprasto sąžiningumo veiksmai.

Apskritai galima tvirtinti, kad žmonių prote nėra tiesiog meilės žmonijai aistros, nepriklausomos nuo atskiro žmogaus asmeninių kokybių, paslaugų ar jo santykio su mumis. Tiesa, nėra nė vieno žmogaus ir netgi jokios jaučiančios būtybės, kurios laimė arba vargas nė kiek nejaudintų mūsų, jei būtų šalia ir jei būtų pateikta gyvomis spalvomis; tačiau tai pasireiškia vien dėl simpatijos ir nėra šių visuotinių jaudulių žmonijai įrodymas, nes šis dėmesys peržengtų mūsų pačių giminės ribas. Jauduliai tarp lyčių — tai aistra, neginčijamai įskiepyta žmogaus prigimtyje; ši aistra ne tik pasireiškia būdingais simptomais, bet įžiebia ir visus kitus jaudulius, tad grožis, sumanumas, gerumas sukelia didesnę meilę negu paprastai. Jei tai būtų visuotinis žmogiškųjų būtybių jaudulys, ir jis pasireikštų lygiai taip pat. Bet kokio laipsnio gera kokybė sužadintų daugiau jaudulių, negu tokio paties laipsnio bloga — neapykantos; priešingai negu mes matome iš patyrimo. Žmonių temperamentai skirtingi: vieni turi palinkimą į švelnesnius, kiti — į aštresnius jaudulius; tačiau iš esmės mes galime tvirtinti, kad apskritai žmogus, arba žmogiškoji prigimtis, yra tik meilės ir neapykantos objektas ir reikia kokios nors kitos priežasties, galinčios dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių sužadinti šias aistras. Veltui mes stengtumės išvengti šios hipotezės. Jokiu reiškiniu negalėtume paaiškinti šių malonių jaudulių žmonėms, neatsižvelgdami į jų vertingumą ir kitas aplinkybes. Mes mėgstame draugiją apskritai; bet mėgstame ją kaip ir kiekvieną kitą pramogą. Anglas yra mūsų draugas Italijoje, europietis — Kinijoje, ir galbūt apskritai pamiltume žmogų, jei sutiktume jį mėnulyje. Tačiau taip yra vien dėl mūsų santykio su savuoju aš; šis santykis čia įgyja jėgos, nes apsiriboja keletu asmenų.