Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Mat reikia pripažinti, kad ir kaip žmogaus prigimties aplinkybės paverčia sąjungą būtinumu, kad ir kaip šios geidulio ir prigimtinių jaudulių aistros, atrodytų, rodo ją esant neišvengiamą, vis dėlto yra ir kitų mūsų prigimtinių būdo savybių ir mūsų išorinių aplinkybių , labai nepatogių ir net priešingų sąjungos būtinybei. Iš pirmųjų kaip pačią reikšmingiausią visiškai pagrįstai galime paminėti mūsų savanaudiškumų. Aš suprantu, kad, apskritai kalbant, vaizduojant šią kokybę buvo nueita pernelyg toli; ir kad žmonijos aprašymai, kai kurių filosofų šiuo aspektu kuriami su tokiu pasimėgavimu, yra tiek pat nutolę nuo prigimties, kaip ir pasakose bei romanuose pasitaikančių pabaisų aprašymai. Tikrai nemanau, kad žmonės nieko daugiau nemyli, išskyrus save pačius, tačiau laikausi nuomonės, kad nors ir retai sutinkame žmogų, mylintį kitą asmenį labiau už save, vis dėlto taip pat retai sutinkame žmogų, kurio visi kartu malonūs jauduliai nepranoktų visų savanaudiškų. Pasitelkite kasdienį patyrimą: argi nematote, kad nors visas šeimos išlaidas paprastai tvarko šeimos galva, vis dėlto nedaug tėra tokių, kurie neskirtų didžiosios savo turto dalies žmonų pomėgiams ir savo vaikų lavinimui, mažiausiai pasilikdami savo naudai ir pramogoms. Tai galime pasakyti apie asmenis, susietus minėtais švelniais ryšiais, bet galima spėti, kad ir kiti taip elgtųsi panašiomis aplinkybėmis.

Tačiau nors šis kilnumas, reikia pripažinti, teikia garbės žmogaus prigimčiai, kartu galime pažymėti, kad šis taurus jaudulys, užuot subūręs žmones į didelę visuomenę, yra beveik toks pat priešiškas jai, kaip ir didžiausias savanaudiškumas. Mat kiekvienas asmuo save myli labiau negu bet kurį kitą vieną asmenį, o mylėdamas kitus didžiausią prieraišumą jaučia savo giminaičiams ir pažįstamiems, tad dėl to būtinai turi rastis aistrų prieštaravimas, vadinasi, ir veiksmų prieštaravimas, o jis negali nekelti pavojaus naujai susidariusiai sąjungai.

Vis dėlto verta pažymėti, jog šis aistrų prieštaringumas būtų ne itin pavojingas, jei jis nesutaptų su mūsų išorinių aplinkybių ypatumais, suteikiančiais galimybę jai pasireikšti. Mus valdo įvairių rūšių gėrybės: vidinis dvasinis pasitenkinimas, išoriniai kūno pranašumai ir pasitenkinimas turtais, įgytais dėl savo darbštumo ir palankios sėkmės. Visiškai saugiai galime naudotis pirmosiomis gėrybėmis. Antrųjų galime netekti, bet jos galbūt bus visiškai nenaudingos jas iš mūsų atėmusiam. Tik trečiąsias ir kiti gali smurtu pasisavinti, ir jos gali būti be praradimų bei pakeitimų perduotos; tačiau kartu jų gali neužtekti patenkinti kiekvieno troškimams ir poreikiams. Tad šių gėrybių gausinimas yra pagrindinė visuomenės teikiama nauda, o jų valdymo nestabilumas , kartu ir jų stygius yra pagrindinė kliūtis jai išsaugoti.

Veltui mes tikėtumės kultūros nepaveiktoje prigimtyje rasti priemonių nuo šio nepatogumo ar tikėtis kokio nors nedirbtinio žmogaus sąmonės principo, galinčio suvaldyti šiuos šališkus jaudulius ir verčiančio įveikti iš įvairių mums pasitaikančių aplinkybių kylančias pagundas. Teisingumo idėja niekaip negali tarnauti šiam tikslui ir negali būti laikoma prigimtiniu principu, galinčiu įkvėpti žmones teisingai elgtis vienas su kitu. Apie šią dorybę, kaip ji dabar suprantama, šiurkštūs ir laukiniai žmonės nebūtų galėję net pasvajoti. Mat skriaudos arba neteisingumo samprata reiškia nemoralų, arba ydingą, poelgį, padarytą kokiam nors kitam asmeniui; kiekvienas nemoralumas kyla iš kokio nors aistrų trūkumo ar liguistumo, o kadangi apie šį trūkumą labiausiai sprendžiama pagal įprastinę natūralią tėkmę proto sandaroje, bus lengva sužinoti, ar mes kalti dėl nemoralumo kitiems, svarstant prigimtinę ir įprastinę šių keleto į juos nukreiptų jaudulių jėgą. Tačiau pagal pradinę mūsų proto struktūrą, didžiausias mūsų dėmesys, pasirodo, yra nukreiptas į save pačius, ne toks didelis — į mūsų gimines ir pažįstamus, ir tik silpniausias pasiekia nepažįstamus ir nereikšmingus asmenis. Tad toks šališkumas ir įvairuojantys jauduliai turi turėti įtaką ne tik mūsų elgesiui ir poelgiams visuomenėje, bet net ir mūsų ydos ir dorybės idėjoms; ir bet kokį ženklesnį nukrypimą nuo tokio laipsnio šališkumo labai sustiprėjus arba susilpnėjus jauduliams turi versti vertinti kaip ydingą ir nemoralų. Tą mes galime matyti savo įprastuose sprendimuose dėl veiksmų, kai smerkiame asmenį, jei jis perdėtatai jaudinasi vien dėl savo šeimos arba taip jos nepaiso, kad susidūrus interesams teikia pirmenybę svetimiems ar beveik nepažįstamiems. Iš viso to išeina, kad mūsų prigimtinės, kultūros nepaliestos moralumo idėjos, užuot suteikusios priemonių nuo mūsų jaudulių šališkumo, veikiau paklūsta šiam šališkumui ir suteikia jam daugiau jėgos ir įtakos.

Taigi ne prigimtis duoda šių priemonių, bet išmonė; arba, tiksliau sakant, prigimtis mums duoda priemonę per sprendimą ir supratimą, o jauduliams tai nenormalu ir nepatogu. Mat žmonės, iš mažens lavinti visuomenėje, suvokia begalinį jos teikiamą pranašumą ir kartu įgauna naują prieraišumą draugijai ir bendravimui; ir jie pastebi, kad pagrindiniai visuomenės sutrikimai kyla dėl tų gėrybių, kurias mes vadiname išorinėmis, ir dėl to, kad jos yra nepastovios ir lengvai pereina iš vieno asmens kitam; tada jie turi ieškoti priemonės, suteikiančios šioms gėrybėms tokį patį tvirtą ir pastovų pagrindą, kokį turi proto ir kūno pranašumai. To niekaip kitaip negalima padaryti tik visų visuomenės narių sutarimu, taip užtikrinant minėtų išorinių gėrybių valdymo stabilumą ir suteikiant galimybę kiekvienam ramiai naudotis tuo, ką jis gali įgyti dėl savo sėkmės ir darbštumo. Šitaip kiekvienas žino, ką jis gali saugiai turėti, o aistrų šališkumas ir prieštaringumas yra ribojamas. Ir toks ribojimas neprieštarauja ir šioms aistroms; kaipgi kitaip dėl jo būtų susitarta ir laikomasi; jis prieštarauja tik aistrų neapgalvotumui ir skubotumui. Dėl šio susitarimo susilaikydami nuo kitų žmonių valdomo turto mes ne tik nenukrypstame nuo savo pačių ar savo artimiausių draugų interesų, o dar geriau į juos atsižvelgiame, nes šitaip palaikome visuomenę, o ji labai reikalinga tiek jų, tiek ir mūsų pačių gerovei ir egzistavimui.

Šis susitarimas iš prigimties nėra pažadas; mat kaip toliau pamatysime, ir pažadai atsiranda iš žmonių tarpusavio susitarimų. Tai tėra bendro intereso bendras supratimas; šį supratimą visi visuomenės nariai reiškia vienas kitam ir jis verčia juos savo elgesį reglamentuoti pagal tam tikras taisykles. Aš pastebiu, kad mano interesams bus naudinga leisti kitam žmogui valdyti savo turtus, nes numatau , kad jis veiks taip pat mano atžvilgiu. Jis supranta, kad ir jo interesams naudinga reglamentuoti savo elgesį. Kai šis interesų bendras supratimas abipusiai išreiškiamas ir tampa abiem žinomas, jis sukuria tinkamą sprendimą ir elgesį. Ir tą visiškai pagrįstai galima vadinti mudviejų sutartimi, arba susitarimu, nors sudarytu ir neįterpiant pažado; nes kiekvieno iš mūsų veiksmai remiasi kito veiksmais, ir mes juos atliekame tikėdamiesi, kad ir kita šalis kažką atliks. Kai du žmonės irkluoja vieną valtį, jie tai daro pagal susitarimą, arba sutartį, nors niekada nedavė pažado vienas kitam. Ir taisyklė dėl valdymo stabilumo kyla ne iš kur kitur, o iš žmogiškųjų susitarimų, ji randasi laipsniškai ir įgauna jėgos lėtai žengdama į priekį ir kai mes nuolat patiriame nepatogumų, jei jos nesilaikome. Atvirkščiai, šis patyrimas mus dar labiau įtikina, kad visus mūsų kolegas vienija bendras interesų supratimas, ir teikia pasitikėjimo, kad ir ateityje jų elgesys bus teisingas; ir tik šiuo lūkesčiu grindžiame savo nuosaikumą ir susivaldymą. Panašiai dėl žmonių susitarimų, be jokių pažadų, pamažu susikuria kalbos. Taip pat auksas ir sidabras tampa bendru mainų matu, pripažįstamu tinkamu užmokesčiu už daiktus, šimtus kartų viršijančius jo vertę.