Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Ir mums nereikia poetų pramanų, kad tuo įsitikintume; tą pačią tiesą net ir nesamprotaujant apie dalykus galima išsiaiškinti iš įprasto patyrimo ir stebėjimo. Nesunku pastebėti, kad dėl nuoširdžių jausmų visi draugų daiktai tampa bendri; ir ypač sutuoktiniai abipusiai iki smulkmenų praranda savo nuosavybę ir neskiria mano nuo tavo , nors tai taip būtina ir vis dar taip trikdo žmonių visuomenę. Tokį pat poveikį sukelia ir bet koks žmonijos aplinkybių pasikeitimas; jei kokių nors daiktų yra gausu, jie tenkina visus žmonių troškimus; tuomet visiškai dingsta nuosavybės skirtumai ir visi daiktai esti bendri. Tą mes galime pasakyti apie orą ir vandenį, nors jie ir vertingiausi iš visų išorinių objektų; ir galime lengvai prieiti prie išvados, kad jeigu žmonės viskuo būtų taip pat gausiai aprūpinti arba jeigu kiekvienas jaustų kiekvienam tiek pat jaudulių ir švelnumo kaip pats sau, teisingumas ir neteisingumas žmonijai būtų lygiai nepažinūs.

Tad čia, manau, galime laikyti teisingu teiginį, kad žmogaus savanaudiškumas bei ribotas kilnumas ir menkai gamtos tenkinami jo poreikiai yra vienintelės teisingumo ištakos. Jei peržvelgsime tai, kas minėta, pamatysime, kad ši prielaida suteikia daugiau jėgos kai kurioms mūsų šia tema jau padarytoms pastaboms.

Pirma , iš to mes galime padaryti išvadą, kad nei požiūris į viešuosius interesus, nei stiprus ir platus prielankumas nėra mūsų pirminis ir pradinis motyvas laikytis teisingumo taisyklių; nes jau minėta, kad jei žmonėms būtų duotas toks prielankumas, apie šias taisykles nereikėtų nė svajoti.

Antra , iš to paties principo mes galime padaryti išvadą, kad teisingumo jausmas pagrįstas ne protavimu ir ne tam tikrų amžinų, nekintamų ir visuotinai privalomų idėjų jungčių ir santykių atradimu. Mat jei jau pripažinta, kad šie jau minėti žmonijos būdo ir aplinkybių pasikeitimai visiškai pakeistų mūsų pareigas ir įsipareigojimus, tai laikantis paplitusios sistemos, kad dorybės jausmą sukelia protavimas , būtina parodyti, kokius tai sukeltų santykių ir idėjų pokyčius. Tačiau akivaizdu, kad vienintelė priežastis, dėl kurios platus žmogaus prielankumas ir tobula visų daiktų gausa sužlugdytų pačią teisingumo idėją, yra ta, kad dėl jų ji taptų nenaudinga; kita vertus, dėl riboto žmogaus prielankumo ir nepritekliaus būklės ši dorybė randasi tik todėl, kad ji tampa būtina viešiesiems ir kiekvieno individualiems interesams. Tad tik rūpestis savo pačių ir viešaisiais interesais privertė mus nustatyti teisingumo įstatymus; ir nieko nėra tikresnio už tai, kad šį rūpestį mums sukėlė ne koks nors idėjų santykis, bet mūsų įspūdžiai ir jausmai, be kurių joks gamtos daiktas mums visiškai nerūpėtų ir niekada nė trupučio mūsų nejaudintų. Tad teisingumo jausmas paremtas ne mūsų idėjomis, bet mūsų įspūdžiais.

Trečia , mes galime dar sutvirtinti minėtą teiginį, kad įspūdžiai , sukeliantys šį teisingumo jausmą , žmogaus protui nėra prigimtiniai , bet atsiranda iš išmonės ir žmonių susitarimų. Mat jei bet kuris ženklus būdo ir aplinkybių pasikeitimas sunaikina ir teisingumą, ir neteisingumą ir jei šis pasikeitimas turi tik tokį poveikį, kad pakeičia mūsų pačių ir viešuosius interesus, vadinasi, pirmąkart nustatomos teisingumo taisyklės priklauso nuo šių skirtingų interesų. Bet, jei žmonės natūraliai ir dėl nuoširdaus jaudulio laikytųsi viešojo intereso, jie niekada nė nesvajotų varžyti vieni kitų šiomis taisyklėmis; o jei žmonės laikytųsi vien savo pačių interesų, jie strimgalviais pultų prie bet kokio neteisingumo ir smurto. Tad šios taisyklės yra dirbtinės ir savo tikslo siekia aplinkiniu ir netiesioginiu būdu; o ir jas sukeliantis interesas nėra toks, kurį palaiko prigimtinės ir nedirbtinės žmonių aistros.

Kad būtų akivaizdžiau, atsižvelkite į tai, kad nors teisingumo taisyklės nustatomos vien dėl intereso, jų jungtis su interesu yra gana neįprasta ir skiriasi nuo tų, kurias galima stebėti kitur. Vien teisingumo veiksmas dažnai prieštarauja viešajam interesui; ir jeigu jis būtų vienintelis ir paskui jį neitų kiti veiksmai, tai pats jis galėtų būti labai pragaištingas visuomenei. Jeigu nusipelnęs, prielankiai nusiteikęs žmogus sugrąžina didelius turtus šykštuoliui arba maištingam fanatikui, jis elgiasi teisingai ir pagirtinai, tačiau visuomenė dėl to iš tikrųjų nukenčia. Taip pat ir kiekvienas pavienis teisingumo veiksmas, nagrinėjamas atskirai, nėra palankesnis privačiam interesui, negu viešajam; lengva įsivaizduoti, kaip žmogus gali nuskursti dėl vienintelio sąžiningo veiksmo ir pagrįstai nori, kad šiam vieninteliam veiksmui teisingumo įstatymai nors akimirką liautųsi veikę visoje visatoje. Tačiau kad ir kiek pavieniai teisingumo veiksmai prieštarautų viešajam ar privačiam interesui, aišku, kad bendras planas, arba sistema, yra labai palanki arba iš tikrųjų absoliučiai būtina tiek palaikyti visuomenei, tiek ir kiekvieno asmens gerovei. Neįmanoma atskirti gėrio nuo blogio. Nuosavybė turi būti stabili ir įtvirtinta bendromis taisyklėmis. Jei kartą publika ir nukenčia, šį laikiną blogį gausiai kompensuoja nuolat vykdoma taisyklė ir jos įgyvendinama rimtis ir tvarka visuomenėje. Ir netgi kiekvienas atskiras asmuo viską susumavęs turi pasijusti laimėtoju, nes be teisingumo visuomenė turėtų nedelsiant sunykti, ir kiekvieną turėtų ištikti laukinė vienišumo būklė, o ši daug blogesnė už blogiausią įsivaiduojamą padėtį visuomenėje. Tad, kai tiktai žmonės įgyja tiek patyrimo, kad pastebi, jog kad ir kokios būtų bet kurio pavienio teisingumo veiksmo, atlikto vieno asmens, pasekmės, vis dėlto visa veiksmų sistema, vieningai veikianti visoje visuomenėje, yra daug pranašesnė visumai ir kiekvienam atskirai, tuomet netrukus ir atsiranda teisingumas ir nuosavybė. Kiekvienas visuomenės narys jaučia šį interesą; kiekvienas parodo šį jausmą sau artimiems, taip pat ir savo pasiryžimą derinti savo veiksmus prie jo ta sąlyga, kad ir kiti darys tą patį. Nieko daugiau ir nereikia bet kuriam iš jų įtikinti, pasitaikius pirmai galimybei, atlikti teisingumo veiksmą. Tai tampa pavyzdžiu kitiems. Taip dėl savotiško susitarimo, ar sutarties, teisingumas pats įsitvirtina; tai yra dėl tariamai visiems bendro intereso pojūčio, kai kiekvienas veiksmas atliekamas tikintis, kad ir kiti atliks panašų. Be šio susitarimo niekas net svajoti negalėtų, kad yra tokia teisingumo dorybė ir nebūtų reikalo derinti savo veiksmų prie jos. Jei atlikčiau kokį nors vieną veiksmą, mano teisingumas gali būti visapusiai pražūtingas; ir tik prielaida, kad ir kiti turės sekti mano pavyzdžiu, gali paskatinti mane pripažinti šią dorybę; nes tiktai šis derinys gali padaryti teisingumą naudingą ar man pačiam suteikti kokių nors motyvų paklusti jo taisyklėms.

Dabar mes pereiname prie antrojo mūsų iškelto klausimo, t. y. kodėl dorybės idėją mes jungiame su teisingumu , o ydos idėją — su neteisingumu. Jau esame nustatę minėtus principus, tad prie šio klausimo ilgai neužtruksime. Viskam, ką galime dabar dėl jo pasakyti, tereikia keleto žodžių; o didesniems skaitytojo reikalavimams patenkinti teks palaukti trečiosios šios knygos dalies. Prigimtinė teisingumo prievolė, t. y. interesas, jau buvo išsamiai paaiškintas; o kalbant apie moralinę prievolę, arba jausmą, kas teisinga ir kas neteisinga, pirmiausia prieš išsamiai ir tinkamai ją paaiškindami turime ištyrinėti prigimtines dorybes.

Kai žmonės iš patyrimo sužinojo, kad dėl laisvai veikiančio jų savanaudiškumo ir riboto prielankumo jie tampa visiškai netinkami visuomenei, ir kartu pastebėjo, jog visuomenė būtina toms pačioms aistroms patenkinti, jie natūraliai leidosi suvaržomi šių taisyklių, galinčių jų bendravimą paversti saugesniu ir patogesniu. Tad kalbant apie šių taisyklių uždėjimą ir laikymąsi tiek apskritai, tiek kiekvienu konkrečiu atveju, iš pradžių jų imta paisyti vien atsižvelgiant į interesą; ir šis motyvas pirminiam visuomenės formavimui buvo gana stiprus ir įtikinamas. Bet kai visuomenė tampa gausesnė, virsta gentimi ar tauta, šis interesas kiek nutolsta; be to, žmonės taip lengvai nebesuvokia, kad netvarka ir sumaištis kyla kiekvieną sykį sulaužius šias taisykles, kaip ir mažesnėje bei silpnesnėje visuomenėje. Nors savo pačių veiksmuose mes dažnai galime pamesti iš akių šį tvarkos palaikymui reikalingą interesą ir galime laikytis menkesnio ir esamo intereso, tačiau visada neklysdami pastebime žalą, tiesiogiai ar netiesiogiai patiriamą dėl kitų neteisingumo, nes tada mūsų neapakina aistra ir neapgauna jokia priešinga pagunda. Maža to, jei neteisingumas mūsų nepasiekia ir niekaip neveikia mūsų intereso, jis vis tiek mums nepatinka, nes mes laikome jį žalingu žmonių visuomenei ir pražūtingu kiekvienam, priartėjusiam prie kalto asmens. Mes persiimame jų nerimu iš simpatijos , o viską, kas žmonių veiksmuose kelia nerimą, pagal bendrą įžvalgą vadiname Yda, lygiai kaip viską, kas teikia malonumą, — Dorybe; tad dėl šios priežastis teisingumą ir neteisingumą lydi moralinio gėrio ir blogio jausmas. Ir nors šis jausmas, kaip čia aptariame, kyla vien apmąstant kitų veiksmus, vis dėlto mes neklysdami pritaikome jį ir savo pačių veiksmams. Bendroji taisyklė peržengia pavyzdžių, iš kurių ji atsirado, ribas; kartu mes natūraliai simpatizuojame kitų mums jaučiamiems pojūčiams. Tad asmeninis interesas yra pradinis motyvas nustatyti teisingumui , o simpatija viešajam interesui yra šią dorybę lydinčio moralinio pritarimo šaltinis.