Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Visų išorinių gėrybių valdymas yra kintamas ir nepastovus; tai viena reikšmingiausių kliūčių visuomenei įkurti, ir tai priežastis, dėl kurios žmonės išreikšta arba nebylia visuotine sutartimi suvaržo save, kaip mes dabar vadiname, teisingumo ir nešališkumo taisyklėmis. Varganos sąlygos, buvusios prieš šį apribojimą, lemia, kad mes paklustume šiai priemonei kuo skubiau ir lengvai suteikia mums priežastį prijungti nuosavybės idėją prie pirminio valdymo, arba užvaldymo. Žmonės nenoriai palieka nuosavybę nežinioje net ir trumpiausiam laikui ar atveria bent mažiausią landą smurtui ir netvarkai. Prie to mes galime pridurti, kad pirminis valdymas visada susilaukia daugiausiai dėmesio; ir jei mes jo nepaisytume, neliktų nė mažiausios priežasties priskirti nuosavybę kokiam nors tolesniam valdymui.85 Dabar telieka tiksliai apibrėžti, ką reiškia valdymas; ir tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sakoma, jog mes valdome bet kokį daiktą ne tik tada, kai tiesiogiai jį liečiame, bet ir tada, kai mūsų padėtis jo atžvilgiu yra tokia, kad turime galios juo naudotis ir galime jį perkelti, keisti arba sunaikinti atsižvelgiant į tai, ar mums tai dabar malonu ir naudinga. Tad šis santykis yra tarsi priežasties ir padarinio; o kadangi nuosavybė yra ne kas kita, tik stabilus valdymas, atsirandantis iš teisingumo taisyklių, arba žmonių sutarimų, tai jį reikia laikyti tos pačios rūšies santykiu. Bet čia mes galime pažymėti, kad galia naudotis kokiu nors objektu tampa daugiau ar mažiau tikra atsižvelgiant į tai, ar pertrūkiai, su kuriais galime susidurti, yra daugiau ar mažiau tikėtini; o kadangi ši tikimybė gali augti labai nepastebimai, dažnai neįmanoma apibrėžti, kada prasideda ir baigiasi valdymas; ir nėra jokio tikslaus standarto, pagal kurį galėtume išspręsti tokius ginčus. Jei į mūsų spąstus patenka šernas, laikoma, kad mes jį valdome, jei tik jam neįmanoma pabėgti. Ką mums reiškia „neįmanoma“? Kaip mes skiriame neįmanomybę nuo netikimybės? Ir kaip šią tiksliai atskirti nuo tikimybės? Pažymėkite tikslias vieno ir kito ribas ir parodykite standartą, pagal kurį mes galėtume išspręsti visus šia tema galinčius iškilti ginčus, o dažnai ir kylančius, kaip rodo patyrimas.86

Tačiau panašūs ginčai gali kilti ne tik dėl tikro nuosavybės ir valdymo egzistavimo, bet ir dėl jų dydžio; ir šie ginčai dažnai esti visiškai neišsprendžiami arba jų negali išspręsti joks kitas gebėjimas, išskyrus vaizduotę. Žmogus, išsilaipinęs į laukinės ir negyvenamos salelės krantą, nuo pirmos akimirkos laikomas jos valdytoju ir įgyja jos visos nuosavybę, nes vaizduotėje objektas yra ribotas bei apibrėžtas ir kartu dydžiu tinka vienam valdytojui. Tas pats asmuo išsilaipinęs negyvenamoje saloje didumo sulig Didžiąja Britanija, įgyja tik tokio dydžio nuosavybę, kiek tiesiogiai užvaldo; nors gausi kolonija laikoma visos salos savininke nuo išsilaipinimo į ją akimirkos.

Tačiau dažnai atsitinka, kad per laiką pirminis valdymas tampa nebeaiškus ir nebeįmanoma išspręsti daugelio nesutarimų, galinčių dėl jos kilti. Tada natūraliai atsiranda ilgalaikis valdymas, arba senatis , ir ji suteikia asmeniui užtenkamą visų daiktų, kuriais jis naudojasi, nuosavybę. Žmonių visuomenės prigimtis nepripažįsta itin didelio tikslumo, ir mes ne visada galime grįžti prie pirminės daiktų kilmės tam, kad spręstume apie esamą jų padėtį. Ilgas laiko tarpas taip nutolina nuo mūsų objektus, kad jie, regis, praranda savo realumą ir teturi tokią menką įtaką mūsų protui, lyg jų niekada nebūtų buvę. Žmogaus teisės, dabar aiškios ir tikslios, po penkiasdešimties metų atrodys miglotos ir kels abejonių, net jei jas pagrindžiantys faktai bus įrodyti labai akivaizdžiai ir tiksliai. Tie patys faktai jau nebeturi tokios pačios įtakos po tokio ilgo laiko tarpo. Ir tai galima pripažinti įtikinamu mūsų pateiktos doktrinos apie nuosavybę ir teisingumą argumentu. Ilgalaikis valdymas suteikia teisę į bet kurį objektą. Tačiau aišku viena, kad ir kokį daiktą sukurtų laikas, joks laiko sukurtas daiktas nėra realus; vadinasi nuosavybė, sukurta laiko, yra ne kažkoks realaus daiktas, pasireiškiantis objektais, o tik jausmų vaisius, nes tik jiems vieniems laikas apskritai turi įtakos87.

Mes įgyjame objektų nuosavybę prijungimu , jei jie artimai sujungti su mūsų nuosavybės objektais ir kartu yra mažesni už juos. Tad mūsų sodo vaisiai, mūsų galvijų prieauglis, mūsų vergų darbas — visa tai laikoma mūsų nuosavybe dar prieš įgyjant valdymą. Jeigu vaizduotėje objektai sujungti tarpusavyje, juos lengva išdėlioti tuo pačiu pagrindu ir jiems paprastai priskiriamos tos pačios kokybės. Mes lengvai pereiname nuo vieno prie kito ir neskiriame jų savo sprendimuose apie juos; ypač jeigu antrasis yra mažesnis už pirmąjį88.

Paveldėjimo teisė yra labai natūrali dėl numanomo tėvų arba artimiausių giminaičių sutikimo ir dėl bendro žmonijos intereso, reikalaujančio, kad žmonių valdos pereitų artimiausiems žmonėms tam, kad jie taptų stropesni ir taupesni. Galbūt prie šių priežasčių prisideda idėjų santykio , arba asociacijos, įtaka, po tėvo mirties natūraliai verčianti atsižvelgti į sūnų ir priskirti jam teisę į tėvo valdas. Šie turtai turi tapti kieno nors nuosavybe; klausimas — kieno. Čia akivaizdu, kad asmens vaikai natūraliai pasireiškia protui; o jie dėl savo tėvo mirties jau yra susieti su šiuo valdymu, todėl dėl santykio į nuosavybę mes linkę dar labiau juos su juo sieti. Tokių pavyzdžių yra daug89.

IV SKYRIUS Apie nuosavybės perdavimą sutikimu

Kad ir koks žmonių visuomenei naudingas ar netgi būtinas valdymo stabilumas, jis susijęs su labai dideliais nepatogumais. Paskirstant žmonijos nuosavybę niekada nereikia atsižvelgti į tikimo, arba tinkamumo, santykį; tačiau mes turime vadovautis bendresnio taikymo ir mažiau abejonių ir netikrumo keliančiomis taisyklėmis. Tokios rūšies yra esamas valdymas, kuriantis pirmajai visuomenei, o paskui — užvaldymas , senatis , prijungimas ir paveldėjimas. Visi jie labai priklauso nuo atsitiktinumo, tad dažnai turi prieštarauti žmonių norams ir troškimams; o valdantys asmenys ir valdomi daiktai dažnai turi labai blogai atitikti. Tai didžiulis nepatogumas, reikalaujantis imtis priemonių. Jei taikytume kurią nors vieną tiesiogiai ir leistume kiekvienam žmogui smurtu griebti tai, kas, jo manymu, jam tinka, sugriautume visuomenę, todėl teisingumo taisyklės siekia rasti tam tikrą tarpinį variantą tarp tvirto stabilumo ir šio kintamo ir nepastovaus taikymo. Tačiau nėra geresnio tarpininko už tą akivaizdžią taisyklę, kad valdymas ir nuosavybė visada būtų stabilūs, išskyrus tuos atvejus, kai savininkas sutinka perduoti juos kokiam nors kitam asmeniui. Šioji taisyklė negali turėti blogų pasekmių, nesukelia karų arba nesutarimų, nes prie perleidimo pridedamas savininko, vienintelio susijusio, sutikimas. Ji taip pat gali pasitarnauti daugeliui gerų tikslų, pritaikant nuosavybę asmenims. Skirtingos žemės vietos tiekia skirtingų gėrybių; maža to, skirtingi žmonės iš prigimties pritaikyti skirtingiems darbams ir pasiekia didžiausią tobulumą dirbdami, jei apsiriboja tik vienu darbu. Visa tai reikalauja abipusių mainų ir prekybinių santykių; štai kodėl nuosavybės perdavimas asmens sutikimu yra pagrįstas prigimtine teise, kaip ir jos stabilumas be šio sutikimo.

Visa tai lemia vien nauda ir interesas. Tačiau galbūt šio įteikimo , arba juntamo objekto perdavimo, kaip būtinos aplinkybės perduodant nuosavybę, anot daugelio autorių, civiliniai įstatymai, taip pat ir prigimtiniai įstatymai dažniausiai reikalauja dėl kur kas nereikšmingesnių priežasčių. Objekto nuosavybė, kai laikoma kažkuo realiu, bet nesusijusiu su moralumu, arba proto jausmais, yra visiškai nejuntama ir netgi nesuvokiama kokybė; ir mes negalime suformuluoti jokios atskiros sampratos nei apie jos stabilumą, nei apie perdavimą. Toks mūsų idėjų netobulumas jos stabilumo atžvilgiu mažiau juntamas, nes mažiau traukia mūsų dėmesį, ir proto yra lengvai praleidžiamas be jokio skrupulingo tyrinėjimo. Tačiau vieno asmens nuosavybės perkėlimas kitam yra pastebimesnis įvykis, tad mūsų idėjų trūkumas čia tampa pastebimesnis ir verčia mus visur ieškoti kokios nors priemonės jam pataisyti. Kadangi niekas labiau nepagyvina idėjos už esamą įspūdį ir santykį tarp šio įspūdžio ir idėjos, tad natūralu, kad kaip tik čia ir ieškome kokio nors klaidingo nušvitimo. Tam, kad padėtume vaizduotei suvokti nuosavybės perdavimą, mes pasirenkame juntamą objektą ir iš tikrųjų perduodame jo valdymą asmeniui, kuriam norėtume duoti nuosavybę. Tariamas veiksmų panašumas ir juntamo įteikimo vyksmas apgauna protą ir verčia jį įsivaizduoti, kad jis suvokia paslaptingą nuosavybės perdavimą. O kad toks reikalo paaiškinimas teisingas, rodo tai, kad žmonės fantazijai patenkinti išrado simbolinį įteikimą, nes realus neįvykdomas. Štai duoti svirno raktus reiškia įteikti jame laikomus grūdus; duoti akmenį ir žemių simbolizuoja dvaro įteikimą. Tai savotiškas prietarų pritaikymas civiliniams ir prigimtiniams įstatymams, panašus į Romos katalikų prietarus religijoje. Romos katalikai nesuvokiamas krikščioniškos religijos paslaptis stengiasi priartinti prie mūsų proto į juos tariamai panašia žvakių šviesa arba abitais, arba apeigomis; ir teisininkai bei moralistai leidžiasi į panašius išradimus dėl panašių priežasčių ir tokiomis priemonėmis stengiasi patenkinti nuosavybės perdavimą sutikimu.