Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

V SKYRIUS Apie pažadų prievolę

Kad moralės taisyklė, reikalaujanti vykdyti pažadus, nėra prigimtinė, taps gana aišku iš šių dviejų prielaidų, kad pažadas bus nesuprantamas tol, kol žmonių sutarimu nebus nustatytas; ir kad net jei jis bus suprantamas, jo nelydės joks moralinis įsipareigojimas, kurias ketinu įrodyti.

Aš tvirtinu, pirma, kad pažadas iš prigimties nėra suprantamas ir nėra pirmesnis už žmonių sutarimą, ir kad žmogus, nepažįstantis visuomenės, niekada negalėtų susaistyti savęs jokiais įsipareigojimais kitam, net jei jiedu galėtų suvokti vienas kito mintis intuicijos dėka. Jei pažadai būtų prigimtiniai ir turėtų prasmę, turėtų būti kažkoks proto veiksmas, lydintis žodžius aš pažadu; ir nuo šio proto veiksmo turėtų priklausyti prievolė. Tad peržvelkime visus sielos gebėjimus ir pažiūrėkime, kuris iš jų veikia mums duodant pažadus.

Proto veiksmas, pasireiškiantis pažadu, nėra pasiryžimas ką nors padaryti, nes jis vienas niekada neuždeda jokios prievolės. Tai nėra ir troškimas tai padaryti; mat mes galime susaistyti save ir be šio troškimo ir netgi jei aiškiai ir atvirai nenorime. Tai nėra ir valia pažadėtam veiksmui, nes pažadas visada žvelgia į ateitį, o valia turi įtakos tik dabarties veiksmams. Iš to išeina, kad proto veiksmas, įeinantis į pažadą ir sukuriantis prievolę, nėra nei sprendimas, nei troškimas, nei valia atlikti kokį nors poelgį, tad jis būtinai turi būti pasirengimas atlikti šią prievolę, kylančią dėl pažado. Ir tai ne vien filosofijos išvada; ji visiškai atitinka įprastą mūsų mąstymo ir saviraiškos būdą, kai mes sakome, jog esame susaistyti savo pačių sutikimu ir kad prievolė atsiranda vien dėl mūsų valios ir malonumo. Taigi lieka vienintelis klausimas: ar tai nėra akivaizdus absurdas įsivaizduoti šį proto veiksmą ir toks absurdas, į kurį negalėtų leistis joks žmogus, jei jo mintys nėra susipynusios su prietarais ir klaidingu kalbos vartojimu.

Visą moralumą lemia mūsų jausmai, ir jeigu koks nors proto veiksmas ar kokybė tam tikru būdu mus pamalonina, mes sakome, kad jis dorybingas; o jei jo nepaiso arba neatlieka, panašiu būdu tampa mums nemalonus, ir mes sakome, jog turime jį atlikti. Prievolei pasikeitus pasireiškia jausmų pasikeitimas, o naujai sukurta prievolė sukelia kokių nors naujų jausmų atsiradimą. Tačiau aišku, kad iš prigimties mes negalime nė trupučio pakeisti savo jausmų, kaip ir dangaus kūnų judėjimo, ir negalime vienu valios veiksmu, tai yra pažadu, jokio veiksmo, be šio valios veiksmo sukursiančio priešingus įspūdžius ar įgysiančio skirtingų kokybių, paversti maloniu ar nemaloniu, moraliu ar nemoraliu. Vadinasi, būtų absurdiška norėti kokios nors naujos prievolės, tai yra naujo skausmo arba malonumo; ir neįmanoma, kad žmonės iš prigimties leistųsi į tokį grubų absurdiškumą. Tad pažadas iš prigimties yra visiškai nesuprantamas ir nėra jokio jam būdingo proto veiksmo.90

Tačiau, antra , jei ir būtų koks nors jam būdingas proto veiksmas, jis negalėtų iš prigimties sukurti jokios prievolės. Tai akivaizdžiai matyti iš jau pateikto samprotavimo. Pažadas sukuria naują prievolę. Nauja prievolė numato naujų jausmų atsiradimą. Valia niekada nesukuria naujų jausmų. Vadinasi, iš prigimties dėl pažado negalėtų atsirasti jokia prievolė, net jeigu manytume, kad mūsų protas galėtų pasiduoti tokiam absurdui ir valingai norėtų šios prievolės.

Tą pačią tiesą galima dar akivaizdžiau įrodyti samprotavimu, įrodančiu, kad teisingumas apskritai yra dirbtinė dorybė. Jokio veiksmo negalima reikalauti iš mūsų kaip mūsų pareigos, jeigu žmogaus prigimčiai nebūdinga kokia nors sužadinanti aistra arba motyvas, sugebantis sukurti šį veiksmą. Šiuo motyvu negali būti pareigos jausmas. Pareigos jausmas numato prieš jį esant prievolę, o jei veiksmo nereikalauja jokia prigimtinė aistra, jo negali reikalauti ir jokia prigimtinė prievolė; nes jo neatlikus nebūtų įrodomas joks proto ar būdo trūkumas arba netobulumas, vadinasi, ir jokia yda. Dabar akivaizdu, kad mes neturime jokių kitų motyvų, verčiančių mus vykdyti pažadus, išskyrus pareigos jausmą. Jei mes manytume, kad nėra moralinės prievolės dėl pažadų, mes niekada nejaustume jokio polinkio jų laikytis. Visai kitaip yra su prigimtinėmis dorybėmis. Net jei nebūtų prievolės padėti vargšams, mūsų žmogiškumas skatintų mus tai daryti; o jeigu mes neatliekame šios pareigos, nemoralumas dėl jos neatlikimo tampa įrodymu, kad mums trūksta prigimtinių žmogiškų jausmų. Tėvas žino, kad jo pareiga rūpintis savo vaikais; tačiau jis turi ir įgimtą polinkį tą daryti. O jei nė viena žmogiška būtybė neturėtų tokio polinkio, tai niekas neturėtų šios prievolės. Tačiau, be prievolės jausmo laikytis pažadų, nėra kito prigimtinio polinkio jų laikytis, vadinasi, šis atsidavimas nėra įgimta dorybė ir pažadai neturi jokios jėgos, pirmesnės už žmonių susitarimą.

Jei kas nors tam nepritaria, jis turi dėsningai įrodyti šias dvi prielaidas, t. y. kad protui būdingas su pažadais siejamas veiksmas ir kad dėl šio proto veiksmo atsiranda skirtingas nuo pareigos jausmo polinkis įvykdyti pažadą. Aš manau, kad nė vieno iš jų neįmanoma įrodyti, todėl drįstu padaryti išvadą, kad pažadai yra žmonių išradimas, pagrįstas visuomenės reikmėmis ir interesais.

Tam, kad atskleistume šias reikmes ir interesus, mes turime apsvarstyti tas pačias žmogaus prigimties kokybes, kurios, kaip jau matėme, leidžia atsirasti jau minėtiems visuomenės įstatymams. Žmonės iš prigimties yra savanaudžiai arba jiems duotas tik ribotas kilnumas, tad nėra lengva juos įtikinti atlikti kokį nors veiksmą dėl svetimų interesų, jei jie neįžvelgia kokios nors abipusės naudos, kurios jokiu kitu būdu jie negali tikėtis. Tačiau dažnai atsitinka, kad šių abipusių veiksmų negalima atlikti vienu kartu, todėl būtina, kad viena šalis pasitenkintų likti nežinioje ir pasikliautų kitos dėkingumu ir atgaline malone. Tačiau žmonės yra tokie sugedę, kad, apskritai kalbant, tai ne itin saugu; bet ir geradėjas čia greičiausiai teikia paslaugą atsižvelgdamas į savo interesus; taigi ir prievolė sumažėja, ir pateikiamas savanaudiškumo, tikrosios nedėkingumo motinos, pavyzdys. Tad jei mes laikytumės prigimtinės savo aistrų ir polinkių tėkmės, kitų naudai, neturėdami savanaudiškų interesų, atliktume vos keletą veiksmų; nes iš prigimties mūsų gerumas ir prieraišumas yra labai ribotas. Bet tiek pat nedaug panašių veiksmų atliktume ir turėdami savų interesų, nes negalime pasikliauti kitų žmonių dėkingumu. Taigi abipusis gerų paslaugų teikimas tam tikra prasme žmonijai būtų prarastas reikalas, ir kiekvienas turėtų pasikliauti vien savo įgūdžiais ir darbštumu vardan savo gerovės ir išlikimo. Atradę prigimtinį įstatymą, siejamą su valdymo stabilumu , žmonės jau tapo pakantūs vieni kitiems; nuosavybės ir valdymo perdavimo sutikimu įstatymas ėmė versti juos teikti abipusę naudą; tačiau šių prigimtinių įstatymų, kad ir kaip griežtai jų laikomasi, negana, kad jie būtų tokie paslaugūs vieni kitiems, kokie iš prigimties turėtų tapti. Nors valdymas ir stabilus, žmonės dažnai gauna labai nedaug naudos iš jo, jei jie valdo vienos kurios rūšies gėrybių daugiau negu jiems reikia ir kartu kenčia dėl kitų trūkumo. Nuosavybės perdavimas yra tinkama priemonė pašalinti šiam nepatogumui, tačiau negali jo visiškai pašalinti, nes gali būti pritaikyta tik esamiems ir asmeniniams , o ne nesamiems arba bendriems objektams. Negalima perduoti konkretaus namo, esančio dvidešimties lygų atstumu, nuosavybės, nes sutikimo negali lydėti įteikimas, būtina aplinkybė. Negalima perduoti kitam ir dešimties bušelių grūdų arba penkių statinių vyno paprastu posakiu ir sutikimu, nes tai tik bendri terminai, neturintys tiesioginio santykio su jokia konkrečia grūdų krūva arba su konkrečiomis statinėmis vyno. Be to, žmonių bendravimas neapsiriboja vartojimo reikmenų apsikeitimu, bet gali apimti ir paslaugas bei veiksmus, kuriais mes keičiamės dėl abipusio intereso ir naudos. Jūsų grūdai prinoko šiandien, mano prinoks rytoj, mums abiem naudinga, kad aš dirbčiau su jumis šiandieną, o jūs padėtumėt man rytoj. Aš nesu geras jums; žinau, kad ir jūs ne itin geras man. Todėl aš veltui nesivarginsiu jūsų naudai, o jei aš dirbsiu su jumis savo naudai tikėdamasis to paties iš jūsų, žinau, kad nusivilsiu ir veltui pasikliausiu jūsų dėkingumu. Tad aš paliksiu jus dirbti vieną, ir jūs pasielgsite su manimi taip pat. Metų laikai keičiasi, ir mes abu prarandame savo derlių norėdami abipusio pasitikėjimo ir saugumo.