Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Antra , mes galime prisiminti jau išdėstytą sistemą apie aistras tam, kad pažymėtume dar didesnį skirtumą tarp mūsų skausmų ir malonumų. Puikybė ir nuolankumas, meilė ir neapykanta sužadinami, kai mums pateikiamas bet koks dalykas, kuris ir perteikia santykį su aistros objektu, ir sukuria atskirą pojūtį, susijusį su aistros pojūčiu. Dabar šios aplinkybės lydi dorybę ir ydą. Juodvi būtinai turi būti arba mūsų pačių arba kitų ir turi sužadinti malonumą arba nerimą; todėl turi sukelti vieną iš šių keturių aistrų; tai aiškiai atskiria jas nuo malonumo ir skausmo, kylančio dėl negyvų objektų, kurie dažniausiai su mumis pačiais nėra niekaip susiję; ir tai, ko gera, yra didžiausias dorybės ir ydos poveikis žmogaus protui.

Dabar galima pateikti bendrą klausimą apie skausmą ir malonumą, atskiriantį moralinį gėrį nuo blogio: kokie principai lemia jų atsiradimą ir iš kur jie kyla žmogaus prote? Į tai aš atsakau, pirma, absurdiška įsivaizduoti, kad kiekvienu konkrečiu atveju šie pojūčiai sukuriami kažkokios pradinės kokybės ir pirminės struktūros. Mūsų pareigų skaičius, tam tikra prasme, yra begalinis, tad neįmanoma, kad mūsų pradiniai instinktai apimtų kiekvieną iš jų ir kad nuo pat ankstyvos kūdikystės įspaustų žmogaus prote visą tą gausybę nurodymų, iš kurių susideda išsamiausia etikos sistema. Toks perteikimo būdas neatitinka įprastinių maksimų, kuriomis vadovaujasi prigimtis, vos pagal kelis principus atkurianti visą įvairovę, kurią stebime visatoje, ir kiekvieną dalyką pateikianti lengviausiu ir paprasčiausiu būdu. Taigi būtina sumažinti šių pradinių impulsų skaičių ir rasti kokių nors bendresnių principų, kuriais pagrįstos visos mūsų moralės sampratos.

Bet, antra, jei kas paklaustų, ar šių principų mes turime ieškoti prigimtyje, ar turime dairytis kokio nors kito jų šaltinio? Aš atsakyčiau, kad mūsų atsakymas į šį klausimą priklauso nuo itin dviprasmio ir neaiškaus žodžio Prigimtis apibrėžimo.

Jei prigimtis prieštarautų stebuklams, tai ne tik ydos ir dorybės skirtis būtų iš prigimties, bet ir kiekvienas pasaulyje nutikęs įvykis, išskyrus tuos stebuklus , kuriais pagrįsta mūsų religija. Tuomet sakydami, kad šiuo požiūriu ydos ir dorybės pojūčiai yra iš prigimties, mes nedarome jokio ypatingo atradimo.

Tačiau prigimtis gali prieštarauti ir tam, kas reta bei neįprasta, ir dėl šios įprastinės žodžio prasmės dažnai gali kilti ginčų apie tai, kas iš prigimties ir kas ne iš prigimties; ir galima apskritai tvirtinti, kad mes neturime jokių labai tikslių standartų, pagal kuriuos galima išspręsti tokį ginčą. Dažnumą ir retumą lemia pavyzdžių, kuriuos stebime, skaičius; šis skaičius gali laipsniškai didėti arba mažėti, tad neįmanoma nustatyti tikslių jų ribų. Mes tegalime šiuo klausimu tvirtinti, kad jei kada ir buvo koks dalykas, kurį galima šiuo požiūriu vadinti esančiu iš prigimties, tai moralumo pojūčius tikrai galima; nes niekada nebuvo jokios pasaulio tautos ir nė vieno jokios tautos atstovo, visiškai jų neturėjusio ir niekada jokiomis aplinkybėmis neparodžiusio nė mažiausio pritarimo ar nepritarimo elgsenai. Šie pojūčiai taip giliai įsišakniję mūsų sandaroje ir mūsų būde, kad ligai arba beprotybei visiškai nesuardžius žmogaus proto jų neįmanoma išrauti ir išnaikinti.

Bet prigimtis gali prieštarauti ne tik tam, kas reta ir neįprasta, bet ir tam, kas dirbtina, ir šiuo požiūriu galima ginčytis, ar dorybės sampratos esti iš prigimties ar ne. Mes lengvai pamirštame, kad žmonių sumanymai, projektai ir ketinimai yra jų operacijoms tokie pat būtini principai, kaip karštis ir šaltis, drėgmė ir sausra; mes laikome juos laisvais ir grynai savais, tad įprasta, kad priskiriame juos prie prigimčiai prieštaraujančių principų. Tad jei būtų paklausta, ar dorybės jausmas iš prigimties, ar dirbtinis, aš manau, kad dabar negalėčiau tiksliai atsakyti į šį klausimą. Galbūt paskui pasirodys, kad mūsų kai kurių dorybių jausmas yra dirbtinis, o kai kurių kitų — iš prigimties. Ginčas šiuo klausimu bus priimtinesnis, kai mes imsime smulkiau nagrinėti kiekvieną atskirą ydą ir dorybę.83

Dabar galbūt pravartu pažymėti pagal šiuos iš prigimties ir ne iš prigimties apibrėžimus, kad labiausiai nefilosofiškos yra tos sistemos, kurios tvirtina, jog dorybė yra tai, kas iš prigimties, o yda tai, kas ne iš prigimties. Mat pagal pirmąją žodžio Prigimtis prasmę, prieštaraujančią stebuklams, ir yda, ir dorybė abi esti lygiai iš prigimties, o pagal antrąją prasmę, prieštaraujančią tam, kas neįprasta, galbūt paaiškės, kad dorybė labiausiai nėra iš prigimties. Bent jau turime pripažinti, kad tokia neįprasta didvyriška dorybė esti tiek pat mažai prigimtinė, kaip ir didžiausias žiaurumas. Dėl trečiosios žodžio prasmės, aišku, kad ir yda, ir dorybė yra lygiai dirbtinės ir nesusijusios su prigimtimi. Nes kad ir kiek ginčysimės, ar tam tikrų veiksmų vertingumo samprata yra prigimtinė ar dirbtinė, akivaizdu, kad patys veiksmai yra dirbtiniai ir yra atliekami pagal tam tikrą sumanymą ir intenciją; kitaip jie niekada nebūtų buvę taip pavadinti. Tad neįmanoma, kad terminai iš prigimties arba ne iš prigimties kokia nors prasme apibrėžtų ydos ir dorybės ribas.

Tad mes ir vėl grįžtame prie savo pradinio išeities taško, kad dorybė atskiriama pagal malonumą, o yda pagal skausmą, kuriuos mums suteikia bet kuris veiksmas, jausmas arba bruožas vien tik jį apžvelgus ar apmąsčius. Šis sprendimas labai patogus, nes jis atveda mus prie šio paprasto klausimo, kodėl bet kuris veiksmas ar pojūtis pagal bendrą įžvalgą arba apžvalgą suteikia tam tikrą pasitenkinimą arba nerimą , tam, kad parodytume veiksmo moralinio teisingumo arba ydingumo ištakas, neatsižvelgdami į jokius nesuvokiamus santykius ar kokybes, kurie aiškiai ir skyrium suvokiami tikrai niekada neegzistavo prigimtyje ir net mūsų vaizduotėje. Man labai malonu, kad didžiąją dalį savo sumanymo galėjau įvykdyti remdamasis klausimo struktūra, nes ji, man atrodo, nėra nei dviprasmiška, nei miglota.

II DALIS Apie teisingumą ir neteisingumą

I SKYRIUS Teisingumas — prigimtinė ar dirbtinė dorybė?

Aš jau esu užsiminęs, kad ne visų dorybės rūšių jausmas mums yra natūralus, kad yra dorybių, kurių sukuriamo malonumo ir pritarimo priežastis yra išmonė ar sumanymas, atsirandantis dėl tam tikrų žmonijos aplinkybių ir poreikių. Aš tvirtinu, kad tokios rūšies yra teisingumas , ir pasistengsiu apginti šią nuomonę trumpu ir, tikiuosi, įtikinamu argumentu prieš nagrinėdamas išmonės, iš kurios kyla šios dorybės jausmas, prigimtį.

Akivaizdu, kad girdami kokius nors veiksmus, mes atsižvelgiame tik į juos sukūrusius motyvus ir laikome veiksmus tam tikrų proto ir būdo principų ženklais ar požymiais. Pati išorinė raiška nėra vertinga. Mes turime pažvelgti vidun, kad aptiktume moralinę kokybę. Šito mes negalime padaryti tiesiogiai, tad nukreipiame savo dėmesį į veiksmus, kaip į išorinius ženklus. Tačiau šiuos vis tiek vertiname kaip ženklus; o galutinis mūsų gyrimo ir pritarimo objektas yra juos sukėlęs motyvas.

Taip pat, jei reikalaujame kokio nors veiksmo ar smerkiame asmenį, kad jo neatliko, mes visada manome, kad šiomis aplinkybėmis kiekvienam turėtų turėti įtakos tam tikri šio veiksmo motyvai ir laikome jį ydingu, kad jų nepaiso. Jei atlikę tyrimą mes pamatome, kad dorybingas motyvas vis dėlto buvo stiprus jo širdyje, nors jo operacija dėl kažkokių mums nežinomų aplinkybių buvo sustabdyta, mes atsiimame savo kaltinimą ir gerbiame asmenį taip, lyg jis iš tikrųjų būtų atlikęs veiksmą, kurio iš jo reikalavome.