Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Aptariant aistras jau buvo pastebėta, kad žmonės labiau vadovaujasi vaizduote ir labiau derina savo jaudulius prie tos šviesos, kurioje objektas jiems pasireiškia, negu prie tikrosios vidinės jo vertės. Kas sužadina jiems stiprią ir gyvą idėją, užgožia tą, kas esti ne tokioje ryškioje šviesoje; ir tik daug didesnė vertė gali atlyginti šį pranašumą. Betgi kiekvienas daiktas, gretimas mums erdvėje arba laike, sužadina mums tokią idėją, tad jis turi atitinkamą poveikį valiai ir aistroms ir dažnai operuoja su didesne jėga už nutolusį ir ne tokioje ryškioje šviesoje esantį objektą. Nors mes galime būti visiškai tikri, kad antrasis objektas pranoksta pirmąjį, bet nesugebame savo veiksmų tvarkyti pagal šį sprendimą ir paklūstame savo aistrų, visada ginančių tai, kas mums artima ir gretima, tarpininkavimui.

Štai dėl to žmonės taip dažnai veikia prieš savo interesą, nors jį supranta; o svarbiausia, kad dėl to jie teikia pirmenybę bet kokiam menkam esamam pranašumui, užuot palaikę visuomenėje tvarką, taip smarkiai priklausomą nuo to, ar laikomasi teisingumo. Teisingumo pažeidimo pasekmės atrodo labai tolimos ir neįstengia atsverti nė vieno artimiausio pranašumo, kurį galima čia pasiekti. Beje, kad ir tolimos, jos nė kiek ne mažiau tikroviškos; ir kadangi visi žmonės tam tikru laipsniu pasiduoda tai pačiai silpnybei, tai neišvengiamai atsitinka, kad teisingumo pažeidimai visuomenėje tampa labai dažni, o žmonių bendravimas dėl to tampa labai pavojingas ir nepatikimas. Ir jūs, ir aš turime tokį patį polinkį teikti pirmenybę tam, kas gretima, o ne tam, kas tolima. Vadinasi, ir jūs natūraliai esate linkę daryti neteisingus poelgius kaip ir aš. Savo pavyzdžiu jūs ir pastūmėjate mane pamėgdžiojimo keliu, ir suteikiate man pagrindą pažeisti teisingumą, nes parodote man, kad būsiu kvailio vietoje, jei vienas pats iš visų, taisyklių nesilaikančių, įvesiu sau sunkius suvaržymus.

Todėl ši žmogaus prigimties kokybė ne tik labai pavojinga visuomenei, bet žvilgtelėjus prabėgomis atrodo ir visiškai nepataisoma. Pataisyti ją galima vien žmonių sutikimu; bet jeigu žmonės patys nesugeba teikti pirmenybės tolimam, o ne gretimam, jie niekada nesutiks, kad kas nors primestų jiems tokį pasirinkimą, labai juntamai prieštaraujantį jų prigimtiniams principams ir polinkiams. Kas pasirenka priemones, pasirenka ir tikslą; ir jei mes neįstengiame suteikti pirmenybės tolimam, lygiai taip pat neįstengsime paklusti būtinybei, verčiančiai mus šitaip veikti.

Tačiau pažymėtina, kad ši žmogaus prigimties silpnybė pati save pataiso ir kad mes apsaugome save nuo nerūpestingumo dėl tolimų objektų tik todėl, kad iš prigimties esame linkę į šį nerūpestingumą. Kai mes svarstome objektus iš toli, visi jų smulkūs skirtumai išnyksta, ir mes visada teikiame pirmenybę tam, kas ir šiaip turi pirmenybę, neatsižvelgdami į padėtį ir aplinkybes. Taip atsiranda tai, ką mes klaidingai vadiname protavimu ; o tai yra principas, dažnai prieštaraujantis šiems polinkiams, pasireiškiantiems objektui priartėjus. Apmąstydamas bet kurį veiksmą, kurį turiu atlikti po dvylikos mėnesių, aš visada nusprendžiu teikti pirmenybę didesniam gėriui, neatsižvelgdamas į tai, ar jis tada bus gretimas, ar tolimas; ir šis skirtumas neturi reikšmės dabartiniams mano ketinimams ir nutarimams. Atstumas iki galutinio nutarimo sunaikina visus smulkius skirtumus ir manęs nejaudina niekas, išskyrus bendresnes ir labiau pastebimas gėrio ir blogio kokybes. Tačiau man priartėjus aplinkybės, kurių iš pradžių aš nepastebėjau, pradeda ryškėti ir ima daryti įtaką mano elgesiui ir jauduliams. Atsiranda naujas polinkis į esamą gėrį, ir man tampa sunku nepalenkiamai laikytis savo pirminio tikslo ir nutarimo. Aš galiu labai smarkiai apgailestauti dėl šios prigimtinės silpnybės ir visomis išgalėmis stengtis išsivaduoti nuo jos. Galiu pats tyrinėti ir mąstyti, klausyti draugų patarimų, nuolat svarstyti ir vėl priimti nutarimus; patyręs, kaip visa tai neveiksminga, aš su malonumu pasitelksiu bet kurią kitą priemonę, ir ji padės suvaržyti save ir apsisaugoti nuo šios silpnybės.

Taigi vienintelis sunkumas yra rasti šią priemonę, padedančią žmonėms išsigydyti savo prigimtinę silpnybę ir paklusti būtinybei laikytis teisingumo ir nešališkumo įstatymų, neatsižvelgiant į savo didelį polinkį teikti pirmenybę gretimam, o ne tolimam. Akivaizdu, kad ši pataisa nebus veiksminga neištaisius šio polinkio; o pakeisti arba ištaisyti savo prigimties iš esmės neįmanoma, tad daugiausia, ką galime padaryti — pakeisti savo aplinkybes bei padėtį ir padaryti taip, kad laikytis teisingumo įstatymų būtų mūsų artimiausias, o jų pažeidinėjimas — tolimiausias interesas. Tačiau tai neįvykdoma visai žmonijai ir gali tikti tik keletui, kuriuos mes tiesiogiai sudominame teisingumo įgyvendinimu. Tai tie asmenys, kuriuos mes vadiname valstybės pareigūnais, karaliais ir jų ministrais, mūsų valdovais ir valdytojais; jie nešališki didžiajai piliečių daliai ir neturi jokio arba tik labai nutolusį interesą neteisingumo veiksmui; ir jie patenkinti savo esama padėtimi ir savo vaidmeniu visuomenėje, todėl turi tiesioginį interesą įgyvendinti teisingumą, itin būtiną visuomenei palaikyti. Tokia tad yra civilinės valdžios ir visuomenės kilmė. Žmonės nesugeba radikaliai išgydyti nei savęs, nei kitų nuo šio sielos apribojimo, verčiančio juos teikti pirmenybę dabarčiai, o ne tam, kas tolima. Jie negali pakeisti savo prigimties. Jie tegali pakeisti savo padėtį ir paversti teisingumo laikymąsi tiesioginiu kai kurių konkrečių asmenų interesu, o jo pažeidimą — tolimesniu. Tad šie asmenys yra priversti ne tik laikytis šių taisyklių savo poelgiais, bet ir turi priversti kitus elgtis taip pat teisingai, turi priversti visą visuomenę paklusti teisingumui. O jei reikia, jie gali ir kitus tiesiogiai sudominti įgyvendinti teisingumą ir sukurti daugybę tarnybų, civilinių ir karinių, kad padėtų jiems valdyti.

Tačiau teisingumo įgyvendinimas yra ne vienintelis, nors ir pagrindinis, valdžios pranašumas. Audringa aistra trukdo žmonėms aiškiai suprasti nešališko elgesio su kitais interesą; tad ji trukdo suprasti jiems ir patį nešališkumą ir suteikia ženklų šališkumą savo pačių atžvilgiu. Šis nepatogumas pataisomas taip pat, kaip ir jau minėtas. Asmenys, įgyvendinantys teisingumo įstatymus, ir čia išspręs visus ginčus, o kadangi jie nešališki didžiajai visuomenės daliai, išspręs juos kur kas nešališkiau, negu tai padarytų kiekvienas pats sau.

Dėl šių teisingumo įgyvendinimo ir nutarimų pranašumų žmonės apsisaugo vieni nuo kitų ir nuo savo pačių silpnybių bei aistrų ir saugomi savo valdovų ima laisvai mėgautis visuomenės ir abipusės paramos malonumais. Tačiau valdžia toliau plečia savo naudingą įtaką; nesitenkindama žmonių apsauga pagal savo abipusių interesų susitarimus, dažnai įpareigoja juos daryti šiuos susitarimus ir verčia siekti pranašumų sau patiems veikiant kartu vardan kokių nors bendrų tikslų ir uždavinių. Jokia žmogaus prigimties kokybė nesukelia lemtingesnių mūsų poelgių klaidų už tą, kuri skatina mus teikti pirmenybę tam, kas yra, o ne tam, kas nutolę ir tolima, ir verčia mus trokšti objektų dėl jų padėties, o ne dėl vidinės vertės. Du kaimynai gali susitarti nusausinti abiejų kartu valdomą pievą, nes jiedviem lengva suprasti vienam kito mintis; ir kiekvienas iš jų turi suvokti, kad jei viena šalis atsimes, tiesioginė pasekmė bus viso projekto sužlugdymas. Tačiau labai sunku ir iš tiesų neįmanoma, kad tūkstantis žmonių sutiktų atlikti šį veiksmą; jiems sunku suderinti tokį sudėtingą planą, o dar sunkiau jį įgyvendinti, nes kiekvienas ieško būdų atsikratyti rūpesčio bei išlaidų ir yra pasirengęs su malonumu užkrauti visą rūpestį kitiems. Politinė bendruomenė labai lengvai pašalina šiuos abu nepatogumus. Pareigūnai turi tiesioginį interesą didesnės savo pavaldinių dalies interesams. Jiems, be savęs pačių, nereikia su niekuo tartis dėl šių interesų įgyvendinimo plano. Net vienos dalies nesėkmė, kad ir netiesiogiai, susijusi su viso plano nesėkme, tad jie neleidžia įvykti tokiai nesėkmei, nes nemato iš to nei tiesioginio, nei tolimo savo intereso. Taip statomi tiltai, atidaromi uostai, supilami pylimai, nutiesiami kanalai, apginkluojami laivynai ir formuojamos armijos — visa tai visur daroma valdžios rūpesčiu; o ji, nors susideda iš žmonių, turinčių visas žmogiškas silpnybes, dėl vieno geriausių ir subtiliausių iš visų įsivaizduojamų išradimų sudaro visumą, tam tikru mastu laisvą nuo visų šių silpnybių.