Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Mes matome, kad pareigūnai toli gražu nekildina savo autoriteto ir savo pavaldinių paklusnumo prievolės iš pažado arba pradinio susitarimo, ir kuo labiau slepia nuo savo žmonių, ypač nuo neišmanėlių tokią jo kilmę. Jeigu tai būtų valdžiai suteikta sankcija, mūsų valdovai niekada nepriimtų jos nebyliai, ir tai mažiausia, ko galima tikėtis; nes kas perduodama nebyliai ir nejučia, niekada negali turėti tokios įtakos žmonijai, kaip tai, kas atliekama aiškiai ir atvirai. Pažadas yra nebylus, kai valia pažymima labiau pasklindančiais ženklais už kalbą; tačiau valia turi būti tiksli ir čia, kad niekada nepraleistų ją išreiškiančio asmens pranešimo, kad ir kokio tylaus ar nebylaus. Tačiau jei jūs paklaustumėte didžiosios tautos dalies, ar jie kada yra sutikę su savo valdovų autoritetu ar pasižadėję jiems paklusti, tai jie būtų linkę susidaryti apie jus gana keistą nuomonę ir tikrai atsakytų, kad tas nepriklauso nuo jų sutikimo ir kad jie gimę, kad paklustų. Tokios nuomonės pasekmes dažnai matome, kai jie savo prigimtiniais valdovais įsivaizduoja asmenis, šiuo metu jau netekusius visų galių ir autoriteto, kurių joks žmogus, net pats kvailiausias, savo valia nepasirinktų; ir taip yra tik todėl, kad jie yra buvusių valdovų giminės ir tokie, kad gali tapti įpėdiniais, nors galbūt tai buvo taip seniai, kad vargu ar yra gyvas bent vienas žmogus, davęs paklusnumo pažadą. Ar tai reiškia, kad valdžia neturi autoriteto šiems žmonėms, nes jie niekada nedavė jai savo sutikimo ir net pastangą laisvai rinktis vertintų kaip įžūlią ir nepagarbią? Iš patyrimo mes žinome, kad valdžia labai laisvai baudžia tokius žmones už tai, ką ji vadina išdavyste ir maištu; tačiau remiantis šia sistema tai turi būti laikoma paprasčiausiu neteisingumu. Jei jūs sakote, kad apsigyvenę jos valdomoje teritorijoje jie kartu sutiko būti valdomi, aš atsakau, jog taip gali būti tik jei jie mano, kad tai jų pasirinkimo reikalas, o to beveik niekas, be šių filosofų, niekada net neįsivaizdavo. Jokio maištininko gynybai niekada nebuvo pasinaudota tuo, kad pirmasis jo veiksmas sulaukus pilnametystės buvo paskelbti karą šalies valdovui ir kad būdamas vaikas jis negalėjo susisaistyti pasižadėjimu, o tapęs suaugusiu pirmuoju savo veiksmu aiškiai parodė, kad visiškai neketina prisiimti paklusnumo prievolės. Priešingai, mes matome, kad civiliniai įstatymai, be jokio mūsų sutikimo, baudžia už šį nusikaltimą kaip ir už bet kurį kitą, sulaukus to paties amžiaus, tai yra, tada, kai žmogus pradeda visapusiai naudotis protavimu; nors šiam nusikaltimui jie turėtų vardan teisingumo numatyti tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, kai galima būtų bent jau numatyti nebylų sutikimą. Prie šito galime pridurti, kad žmogus, gyvenantis absoliučioje valdžioje, neturėtų jai paklusti, nes iš pačios savo prigimties ji nepriklauso nuo jokio sutikimo. Tačiau kadangi ši valdžia yra tokia pat natūrali ir įprastinė , kaip ir bet kuri kita, tai, suprantama, turi uždėti tam tikrą prievolę; ir iš patyrimo aišku, kad jai pavaldūs žmonės visada taip ir galvoja. Tai aiškiai įrodo, kad mes paprastai nemanome, jog mūsų ištikimybė valdžiai atsiranda iš mūsų sutikimo arba pažado; ir dar vienas įrodymas yra tas, kad kai dėl kokių nors priežasčių aiškiai įsipareigojame vykdyti savo pažadą, mes visada tiksliai skiriame abi prievoles ir manome, kad vienas prideda kitam daugiau jėgos, negu pridėtų to paties pažado kartojimas. Jeigu nedavė jokio pažado, žmogus nemano, kad sulaužė savo tikėjimą privačiais reikalais dėl maištavimo prieš valdžią; jis mano, kad šios dvi garbės ir ištikimybės pareigos yra visiškai skirtingos ir atskiros. Jų susijungimą šie filosofai laiko labai subtiliu išradimu, todėl tai, kas pasakyta, yra įtikinamas įrodymas, jog tai netiesa, nes nė vienas žmogus negali nei duoti pažado, nei būti suvaržytas jo sankcija arba įsipareigojimu, pats to nežinodamas.

IX SKYRIUS Apie ištikimybės mastą

Tie politikos apžvalgininkai, kurie vengė pažado, arba pradinės sutarties, kaip mūsų ištikimybės valdžiai šaltinio, siekė sukurti visiškai teisingą ir protingą principą, nors samprotavimas, kuriuo jie stengėsi jį pagrįsti, buvo klaidingas ir sofistiškas. Jie norėjo įrodyti, kad mūsų paklusimas valdžiai pripažįsta išimtis ir kad baisios valdovų tironijos užtenka išlaisvinti pavaldiniams nuo visų ištikimybės saitų. Jei žmonės eina į visuomenę, sako jie, ir patys paklūsta valdžiai laisvai ir savanorišku sutikimu, tai jie turi įžvelgti tam tikrus pranašumus, kurių ketina gauti iš jos ir dėl kurių jie sutinka atsisakyti savo įgimtos laisvės. Tad pareigūnas ir pats kažką laiduoja, t. y. apsaugą ir saugumą; ir tik dėl vilčių, kurias jis suteikia kaip šiuos pranašumus, jis gali įtikinti žmones jam paklusti. Tačiau jei vietoje apsaugos ir saugumo žmonės susiduria su tironija ir priespauda, jie tampa laisvi nuo savo pažadų (taip visada atsitinka, jei sandoris lygtinis) ir sugrįžta į laisvės būvį, buvusį prieš valdžios institucijos atsiradimą. Žmonės niekada nesti tokie kvaili, kad sudarytų susitarimus, naudingus tik kitiems, neįžvelgdami jokio savo pačių padėties pagerėjimo. Kad ir kas ketintų gauti kokios nors naudos iš mūsų paklusnumo, pats turi įsipareigoti, aiškiai arba nebyliai, kad ir mes turėsime kokį nors pranašumą iš jo autoriteto; ir jis neturėtų tikėtis, kad ir toliau jam paklusime, jei jis neatliks to, ką turi.

Aš kartoju: ši išvada teisinga, nors principai ir klaidingi; ir puoselėju viltį, kad galiu prieiti prie tos pačios išvados remdamasis protingesniais principais. Kalbėdamas apie mūsų politinių pareigų nustatymą aš neapsiribosiu tvirtinimu, kad žmonės suvokia pranašumus dėl valdžios, kad jie nustato valdžios instituciją atsižvelgdami į šiuos pranašumus, kad ši institucija reikalauja paklusnumo pažado; taip nustatoma tam tikro laipsnio moralinė prievolė, negalinti susaistyti dėl lygtinumo, jei kita sutarties šalis neatlieka savo įsipareigojimo dalies. Aš suvokiu, kad pats pažadas atsiranda tik iš žmonių susitarimų ir išrandamas atsižvelgiant į tam tikrą interesą. Todėl aš ieškau kokio nors intereso, labiau susieto su valdžia ir kartu galinčio būti pradiniu jos institucionalizacijos motyvu ir mūsų paklusnumo šaltiniu. Aš matau, kad šis interesas susideda iš saugumo ir apsaugos, kuriais mes naudojamės politinėje visuomenėje ir kurių niekada nepasiektume, jei būtume visiškai laisvi ir nepriklausomi. Tad interesas yra tiesioginė valdžios sankcija, ir vienas be kitos jie negali egzistuoti, todėl kai tik pilietiniai pareigūnai ima taip engti, kad paverčia savo autoritetą visiškai netoleruotinu, iš karto nutrūksta mūsų paklusimo saitai. Nelieka priežasties, turi nelikti ir padarinio.

Taigi išvadą apie prigimtinę mūsų paklusnumo prievolę gauname iškart ir tiesioginę. O dėl moralinės prievolės, galime pažymėti, jog maksima, kad jei nelieka priežasties , turi nelikti ir padarinio , čia būtų klaidinga. Yra toks žmogaus prigimties principas, į kurį mes dažnai atkreipėme dėmesį, kad žmonės esti smarkiai pripratę prie bendrųjų taisyklių ir kad mūsų maksimos dažnai peržengia priežasčių, privertusių jas nustatyti, ribas. Jei dalykai panašūs daugeliu aplinkybių, mes linkę suteikti jiems tą patį pagrindą, neatsižvelgdami į tai, kad skiriasi jų esminės aplinkybės ir kad panašumas labiau tariamas, o ne realus. Tad kalbant apie ištikimybę, galima būtų manyti, kad mūsų pareigos moralinė prievolė liks, net jei nutrūks prigimtinė intereso prievolė, o ji ir yra priežastis; ir kad sąžinė susaistys žmones paklusti tironiškai valdžiai nepaisant savo pačių ir viešojo intereso. Ir iš tiesų šio argumento jėgai aš iš dalies paklustu pripažindamas, kad bendrosios taisyklės paprastai peržengia principų, kuriais yra grindžiamos, ribas ir kad mes retai jiems darome išimtis, nebent pačiai išimčiai būdingos bendrųjų taisyklių kokybės ir ji pagrįsta gausiais ir dažnais pavyzdžiais. Dabar aš tvirtinu, kad kaip tik toks ir yra aptariamas pavyzdys. Žmonės paklūsta kitų autoritetui, kad bent kiek apsisaugotų nuo nedorumo ir neteisingumo žmonių, dėl savo nežabotų aistrų ir savo turimo tiesioginio intereso nuolat pažeidinėjančių visus visuomenės įstatymus. Tačiau šis trūkumas būdingas žmogaus prigimčiai, todėl mes žinome, kad jis turi lydėti bet kokio būvio ir padėties žmones ir kad prigimtis tų, kuriuos mes renkamės, kad valdytų, vien dėl jų viršesnės galios ir autoriteto staiga netampa viršesnė už visų žmonių. Tai, ko mes iš jų tikimės, priklauso ne nuo jų prigimties, o nuo padėties pasikeitimo, nes jie įgauna didesnį tiesioginį interesą išsaugoti tvarką ir įgyvendinti teisingumą. Tačiau, be to, kad šis tiesioginis interesas yra didesnis tik įgyvendinti teisingumui tarp jų pavaldinių, be to, sakau aš, mes dažnai galime tikėtis, kad dėl žmogaus prigimties nepastovumo jie nepaisys netgi tiesioginio intereso ir savo aistrų nešami pasieks visus žiaurumo ir ambicijų kraštutinumus. Mūsų bendros žinios apie žmogaus prigimtį, mūsų žmonijos praeities pažinimas, mūsų dabartinių laikų patyrimas — tai priežastys, turinčios įtikinti mus atverti duris išimtims ir priversti mus prieiti prie išvados, kad mes galime pasipriešinti aukštesnės valdžios smurtiniams tikslams nevykdydami nusikaltimų ar neteisingumo.