Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad gera arba bloga dorybės ar ydos vertė yra akivaizdi malonumo arba nerimo jausmų pasekmė. Šie jausmai sukelia meilę arba neapykantą, o meilę arba neapykantą dėl pradinės žmogaus aistrų sandaros lydi palankumas arba pyktis; tai yra troškimas padaryti mylimą asmenį laimingą arba nekenčiamą asmenį nelaimingą. Esame tai išsamiau išnagrinėję kita proga.

II SKYRIUS Apie proto didybę

Dabar galbūt derėtų pailiustruoti šią bendrąją moralės sistemą, pasinaudojant konkrečiais dorybės ir ydos pavyzdžiais ir parodant, kaip atsiranda jų vertingumas ir nevertingumas iš keturių čia paaiškintų šaltinių. Pradėsime nuo puikybės ir nuolankumo aistrų tyrimo ir pasvarstysime jų pertekliaus arba deramos proporcijos nulemtą dorybę arba ydą. Perdėta mūsų puikybė, ar didelis pasipūtimas, visada laikomas ydingu ir visuotinai nemėgstamas; kuklumas, arba deramas savo silpnumo pojūtis, laikomas dorybingu ir susilaukia visų prielankumo. Iš keturių moralinės skirties šaltinių tai turėtų būti priskirta trečiajam , t. y. tiesioginiam kitų kokybės teikiamam malonumui arba nemalonumui, nemąstant apie šios kokybės polinkį.

Tam, kad tai įrodytume, turime pasitelkti du labai ryškius žmogaus prigimties principus. Pirmasis iš jų yra simpatija , ir minėtų jausmų, ir aistrų perdavimas.

Žmonių sielos taip artimai ir intymiai atitinka, kad tereikia kokiam nors asmeniui priartėti prie manęs, ir jis išsyk užkrės mane savo nuomonėmis ir didesniu ar mažesniu laipsniu išprovokuos mano sprendimus. Ir nors dažniausiai mano simpatija jam nėra tokia stipri, kad visiškai pakeistų mano jausmus ir mąstymo būdą, vis dėlto ji retai esti tokia silpna, kad nesutrikdytų laisvos mano minčių tėkmės ir nesuteiktų autoriteto tai nuomonei, kuri man rekomenduojama jo sutikimu ir pritarimu. Ir visiškai nesvarbu, kas yra jo ir mano minčių subjektas. Ar mes sprendžiame apie nereikšmingą asmenį, ar apie mano paties charakterį, mano simpatija suteikia tiek pat jėgos jo sprendimui; ir net jo nuomonė apie savo paties vertingumą verčia mane matyti jį tokioje šviesoje, kokioje jis pats save mato.

Šis simpatijos principas iš prigimties yra toks galingas ir skvarbus, kad įeina į daugumą mūsų jausmų ir aistrų ir dažnai pasireiškia priešingu jauduliu. Juk įstabu, kad jei asmuo prieštarauja man dėl ko nors, į ką aš turiu didelį polinkį, ir prieštaraudamas sužadina man aistrą, aš visada jaučiu jam tam tikro laipsnio simpatiją, ir mano sumišimas randasi tik iš šio šaltinio. Čia mes galime matyti akivaizdų priešingų principų ir aistrų konfliktą, arba susidūrimą. Iš vienos šalies yra mano prigimtinė aistra, arba pojūtis; ir pažymėtina, kad kuo stipresnė ši aistra, tuo didesnis sumišimas. Bet turi būti ir kažkokia aistra, arba pojūtis, iš kitos šalies, ir ši aistra gali rastis tik iš simpatijos. Kitų jausmai niekaip kitaip negali mūsų jaudinti, tik iš dalies tapę mūsų pačių jausmais, tada jie operuoja mumis prieštaraudami ir sustiprindami mūsų aistras lygiai taip, lyg jie iš pat pradžių būtų kilę iš mūsų pačių būdo ir nusiteikimo. Kol jie lieka paslėpti kitų protuose, jie niekaip negali turėti mums įtakos, net jei yra žinomi, bet neperžengia vaizduotės ar suvokimo ribų; šis gebėjimas taip įpratęs prie skirtingų rūšių objektų, kad vien paprasta idėja, net ir prieštaraujanti mūsų jausmams ir polinkiams, niekada nepajėgs mūsų sujaudinti.

Antrasis principas, į kurį atkreipsiu dėmesį, — tai palyginimas , arba mūsų sprendimų apie objektus kitimas, atsižvelgiant į jų santykį su tais, su kuriais mes juos lyginame. Mes sprendžiame apie objektus daugiau iš palyginimo, o ne pagal jų vidinę vertę ir vertingumą, ir laikome kiekvieną dalyką menku, jeigu lyginame jį su tokios pačios rūšies vertingesnių. Tačiau nėra aiškesnio palyginimo už palyginimą su savimi pačiu; taip yra, nes pats visur dalyvauja ir susimaišo su dauguma mūsų aistrų. Šios rūšies palyginimas savo operacijomis yra tiesiogiai priešingas simpatijai , kaip pastebėjome tyrinėdami gailestį ir pagiežą 98. Visų rūšių palyginimuose objektas visada verčia mus gauti iš kito , su kuriuo yra lyginamas , pojūtį , priešingą tam , sukelia pats , tiesiogiai ir iškart jį apžvelgiant. Tiesioginė kito malonumo apžvalga iš prigimties sukelia mums malonumą; todėl sukelia skausmą , palyginus jį su mūsų pačių. Jo skausmas , jei tik jį svarstysime , yra skausmingas , bet sustiprina mūsų pačių laimės idėją ir suteikia mums malonumą.

Kadangi simpatijos ir palyginimo su savuoju aš principai yra tiesiogiai priešingi, kol kas galbūt vertėtų pasvarstyti, kokias, nekalbant apie konkretaus asmens būdą, galima suformuluoti bendrąsias taisykles, vyraujančias vienam ar kitam. Tarkime, kad dabar esu saugus ant kranto ir norėčiau gauti šiek tiek malonumo svarstydamas apie tai; aš turiu pagalvoti apie apgailėtiną padėtį tų, kurie yra jūroje per audrą ir turiu pasistengti paversti šią idėją kuo stipresne ir gyvesne tam, kad dar labiau pajusčiau savo paties laimę. Tačiau kad ir kiek dėčiau pastangų, palyginimas niekada nebus toks veiksmingas, koks būtų, jei aš tikrai būčiau99 ant kranto ir matyčiau nutolusį audros blaškomą laivą, kuriam kiekvieną akimirksnį grėstų pavojus pražūti atsimušus į uolą ar užplaukus ant seklumos. Bet tarkime, kad ši idėja tampa dar gyvesnė. Tarkime, kad laivą atneša taip arti manęs, kad aš galiu aiškiai matyti siaubą, atsispindintį jūrininkų ir keleivių veiduose, girdėti jų dejonių kupinus šūksnius, matyti, kaip geriausi draugai atsisveikina paskutinį kartą arba apsikabina nusprendę žūti vienas kito glėbyje; nėra žmogaus, turinčio tokią žiaurią širdį, kad šitoks reginys jam teiktų malonumą arba kad jis atsispirtų švelniausio gailesčio ir simpatijos paskatoms. Tad akivaizdu, kad čia yra kažkokia tarpinė būsena: jei idėja pernelyg miglota, ji neturi įtakos per palyginimą; antra vertus, jei ji pernelyg stipri, tai operuoja mumis vien per simpatiją, o ji priešinga palyginimui. Simpatija paverčia idėją įspūdžiu, todėl ji reikalauja iš idėjos didesnės jėgos ir gyvumo nei reikia palyginimui.

Visa tai lengva pritaikyti aptariamai temai. Mes labai žemai smunkame savo pačių akyse, jei atsiduriame greta didelio žmogaus ar genialaus proto; ir šis nuolankumas tampa ženklia pagarbos , rodomos už save pranašesniems, dalimi, atsižvelgiant į mūsų jau išdėstytus100 samprotavimus apie šią aistrą. Kartais iš palyginimo randasi netgi pavydas ir neapykanta; tačiau didžiajai žmonių daugumai jis sukelia pagarbą ir gerbimą. Simpatija turi tokią galingą įtaką žmogaus protui, kad dėl jos puikybė iš dalies įgyja tokį patį poveikį kaip ir vertingumas, todėl privertusi mus persiimti šiais išdidaus žmogaus sau puoselėjamais pakylėjimo pojūčiais pateikia šį tokį užgaulų ir nemalonų palyginimą. Mūsų sprendimas neina lygia greta su jo savimeilę glostančiu pasipūtimu, kuriuo jis save malonina; vis dėlto jis yra taip sutrikdomas, kad pasiduoda pasipūtimo idėjai ir leidžia jai daryti įtaką didesnę už padrikų vaizduotės suvokimų įtaką. Jeigu žmogus, laisvai nusiteikęs, susikurtų kur kas už save vertingesnio asmens sampratą, jis nebūtų užgauliojamas dėl šio prasimanymo; tačiau jei mums pristatomas, mūsų tvirtu įsitikinimu, ne toks vertingas žmogus, ir jei mes pastebime, kad jo puikybės ir išpuikimo laipsnis nepaprastai didelis, tai tvirtas jo įsitikinimas dėl savo vertės užvaldo mūsų vaizduotę ir sumenkina mus savo pačių akyse taip, lyg jis iš tikrųjų turėtų visas tas geras kokybes, taip dosniai sau prisiskiriamas. Čia mūsų idėja pasiekia šią tarpinę galimybę, reikalingą, kad ji mumis operuotų per palyginimą. Jei ją lydėtų tikėjimas ir žmogus tikrai būtų toks vertingas, kokiu save laiko, ji turėtų priešingą poveikį ir operuotų mumis per simpatiją. Šio principo įtaka tada būtų didesnė už palyginimo, priešingai negu tada, kai žmogaus vertingumas yra mažesnis už jo pretenzijas.