Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Neišvengiama šių principų pasekmė yra ta, kad puikybė, arba perdėtas išpuikimas, turi būti ydingas, nes jis sukelia visiems žmonėms nerimą ir kas akimirksnį pateikia jiems nemalonių palyginimų. Štai banali pastaba iš filosofijos ir net iš kasdienio gyvenimo ir pokalbių: dėl mūsų pačių puikybės mums tokia nemaloni kitų žmonių puikybė; ir tuštybė mums tampa nepakenčiama vien todėl, kad mes patys esame pasipūtę. Linksmas natūraliai dedasi prie linksmo, o įsimylėjęs prie įsimylėjusio; tačiau išdidus negali pakęsti išdidaus ir dažniausiai ieško priešingai nusiteikusio draugijos. Mes, visi mes, esame šiek tiek išdidūs, todėl puikybė yra visuotinai žmonijos peikiama ir smerkiama, nes ji turi natūralų polinkį dėl palyginimo sukelti kitiems nerimą. Ir šis poveikis turi kilti ypač natūraliai, nes visi tie, kurie yra nepagrįstai išpuikę, nuolat daro tokius palyginimus, nes niekaip kitaip negali palaikyti savo tuštybės. Protingas ir vertingas žmogus esti patenkintas savimi neatsižvelgdamas į pašalinių nuomonę, o kvailiui visada reikia kito dar kvailesnio asmens tam, kad būtų patenkintas pats savimi ir savo supratimu.

Tačiau nors perdėtas išpuikimas dėl savo vertės yra ydingas ir nemalonus, nieko nėra labiau pagirtina už savo vertės suvokimą, jeigu mes iš tikrųjų turime vertingų kokybių. Bet kurios kokybės nauda ir naudingumas sau yra dorybės ir malonumo kitiems šaltinis; ir aišku, kad gyvenimo kelyje mums nėra nieko naudingesnio už deramą puikybės — mūsų vertės suvokimo, suteikiančio mums pasitikėjimo ir tikrumo dėl savo planų ir sumanymų — laipsnį. Kad ir kokiais gebėjimais apdovanotas žmogus, jie jam visiškai nenaudingi, jeigu jis apie juos nežino ir neformuluoja juos atitinkančių ketinimų. Visada reikia žinoti savo paties jėgą, ir jeigu būtų leidžiama paklaida į vieną ar kitą šalį, naudingiau būtų pervertinti save, o ne nuvertinti. Paprastai sėkmė palanki drąsiems ir veikliems; ir niekas neįkvepia mums daugiau drąsos, kaip gera nuomonė apie save.

Pridėkite dar tai, kad nors puikybė, arba pasitenkinimas savimi, kartais esti nemalonus kitiems, sau patiems jis visada malonus; kita vertus, nors kuklumas visiems jį stebintiems teikia malonumą, pačiam asmeniui jis dažnai sukelia nerimą. Na, jau buvo pažymėta, kad bet kurios kokybės dorybę arba ydingumą lemia mūsų pačių pojūčiai ir pojūčiai, kuriuos ji gali sužadinti kitiems.

Tad pasitenkinimas savimi ir puikybė yra, matyt, ne tik leistini, bet net reikalingi charakteriui. Tačiau aišku, kad geras išsiauklėjimas ir padorumas reikalauja, kad mes vengtume visų ženklų ir kalbų, tiesiogiai rodančių šią aistrą. Kiekvienas esame nepaprastai šališki sau, ir jeigu mes visada duotume valią šiems savo jausmams, tai sukeltume didžiausią vieni kitų pasipiktinimą ne vien dėl nedelsiant pasireiškiančio nemalonaus palyginimo, bet ir dėl savo sprendimų prieštaringumo. Tad panašiai kaip nustatome prigimtinius įstatymus tam, kad apsaugotume nuosavybę visuomenėje ir išvengtume egoistiškų interesų prieštaravimo, mes nustatome gero elgesio taisykles tam, kad išvengtume žmonių puikybės prieštaravimo ir sukurtume malonų ir neužgaulų bendravimą. Nėra nieko nemalonesnio už perdėtą žmogaus pasipūtimą, bet kone kiekvienas turi didelį polinkį į šią ydą; niekas negali gerai atskirti savo dorybės nuo ydos ar būti tikras, kad savo paties vertę suvokia visai pagrįstai; nes bet kokia tiesioginė šios aistros raiška yra smerkiama; ir mes nedarome jokių šios taisyklės išimčių netgi protingiems ir vertiems žmonėms. Jiems, kaip ir kitiems žmonėms, neleidžiama atvirai žodžiu reikšti savo teisybės; ir netgi jei išreikšdami savo teisumą mintimis jie rodo santūrumą ir slaptą abejonę, jiems bus pritariama labiau. Šis įžūlus ir beveik visuotinis žmonių polinkis pervertinti save suteikė mums tokį prietarą dėl savimeilės, kad mes pasirengę pagal bendrąją taisyklę pasmerkti ją, kai tik susiduriame, ir tik labai sunkiai suteikiame neliečiamybę protingiems žmonėms, netgi slapčiausioms jų mintims. Galiausiai reikia pripažinti, kad tam tikras slaptumas šiuose dalykuose tikrai būtinas ir kad priglaudę savo krūtinėje puikybę išoriškai mes turime būti nešališki, rodyti kuklumą ir abipusį pagarbumą visu savo elgesiu ir poelgiais. Kiekviena proga mes turime būti pasirengę teikti pirmenybę ne sau, o kitiems, elgtis su jais pagarbiai, net jei jie ir būtų mums lygūs, visada atrodyti žemiausi ir mažiausi draugijoje, jei ne itin išsiskiriame iš aplinkinių; ir jei laikysimės šių taisyklių savo poelgiuose, žmonės bus atlaidesni mūsų slaptiems jausmams, kai mes netiesiogiai juos atskleisime.

Aš tikiu, kad niekas, turintis gyvenimo patyrimo ir galintis perprasti vidinius žmonių jausmus, netvirtins, jog nuolankumas, kurio iš mūsų reikalauja geras išsiauklėjimas ir padorumas, turi būti tik išorinis arba kad tikras nuoširdumas šiuo požiūriu iš tiesų nėra laikomas mūsų pareigos dalimi. Priešingai — galime pažymėti, jog neapsimestina ir nuoširdi puikybė, arba savigarba, jei tik gerai nuslėpta ir tikrai pagrįsta, yra būtina garbingo žmogui charakteriui ir kad nėra kitos proto kokybės, labiau reikalingos pelnyti žmonijos pagarbai ir pritarimui. Papročiai reikalauja, kad bendraudami skirtingų rangų žmonės laikytųsi tam tikro pagarbumo ir abipusio nuolaidumo; jei čia kas nors persistengia dėl interesų, jį kaltina niekšiškumu, jei dėl neišmanymo — prasčiokiškumu. Tad būtina žinoti savo rangą ir vietą pasaulyje, neatsižvelgiant į tai, ar tai lemia mūsų kilmė, turtai, tarnyba, talentai, ar reputacija. Būtina jausti juos atitinkantį puikybės pojūtį ir aistrą ir jais vadovautis atliekant savo veiksmus. Ir jei kas pasakytų, kad šitaip vadovautis atliekant savo veiksmus gali užtekti išminties be jokios puikybės, aš užsiminčiau, kad išminties tikslas čia yra priderinti mūsų veiksmus prie bendro elgesio ir papročių; ir kad neįmanoma, kad šio nebylaus pranašumo atmosfera apskritai galėtų būti nustatyta ir patvirtinta iš įpročio, nebent mes apskritai būtume išdidūs ir nebent ši aistra, jei tikrai pagrįsta, apskritai būtų pripažinta.

Jei nuo įprastinio gyvenimo ir kalbėjimo pereisime prie istorijos, šis samprotavimas įgaus daugiau jėgos, kai pastebėsime, kad visi didingi veiksmai ir jausmai, sužavėję žmoniją, pagrįsti ne kuo kitu, tik puikybe ir savigarba. Eikite , — tarė Aleksandras Didysis savo kareiviams, kai šie atsisakė žygiuoti paskui jį į Indiją , — eikite ir pasakykite savo kraštiečiams , kad palikote Aleksandrą , bebaigiantį užkariauti pasaulį. Ši pastraipa, kaip sužinome iš St. Evremondo, visada ypač žavėjo princą de Condė.

„ Aleksandras , sakė šis princas, paliktas savo kareivių tarp dar nevisiškai pavergtų barbarų, jautė tokį kilnumą ir teisę į imperiją, kad negalėjo patikėti, jog kas nors galėtų atsisakyti jam paklusti. Europoje ar Azijoje , graikai ar persai — jam buvo nesvarbu. Kad ir kur rasdavo žmonių, jis manė, kad rado pavaldinius.“

Apskritai galime pažymėti, kad viskas, ką vadiname herojiška dorybe ir kuo žavimės kaip charakterio didybe ir dvasios taurumu, yra ne kas kita, tik rami ir tvirtai nusistovėjusi puikybė ir savigarba arba turi daug šios aistros bruožų. Drąsa, baimės nejautimas, garbės troškimas, šlovės siekis, didžiadvasiškumas ir visos kitos puikios šios rūšies dorybės aiškiai turi daug savigarbos priemaišų ir didžiąją dalį savo vertingumo gauna iš jos. Taip pat mes matome, kad daug religinių gražbylių viešai smerkia šias dorybes kaip grynai pagoniškas bei prigimtines ir nurodo mums tobulumą krikščioniškos religijos, suteikiančios dorybės rangą nuolankumui ir taisančios ne tik pasaulio, bet ir filosofų, nes jie žavisi puikybės ir garbės siekimo pastangomis, sprendimus. Ar teisingai suprantama ši nuolankumo dorybė, aš nesiimu spręsti. Aš tik pripažįstu, kad pasaulis iš prigimties vertina saikingą puikybę, nepastebimai įkvepiančią mūsų poelgius ir nepratrūkstančią nepadorios tuštybės apraiškomis, kuriomis įžeidžiama kitų tuštybė.