Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau nors šios skirties tarp valingo ir nevalingo negana prigimtinių gebėjimų ir moralinių vertybių skirčiai įteisinti, vis dėlto pirmoji skirtis pateikia mums patikimą priežastį, kodėl moralistai sugalvojo antrąją. Žmonės pastebėjo, kad nors prigimtiniai gebėjimai ir moralinės dorybės iš esmės turi tokius pačius pamatus, vis dėlto jos skiriasi tuo, kad pirmųjų beveik nepakeičia joks meistriškumas ar dirbtinumas, o antrąsias ar bent jau iš jų atsirandančius veiksmus gali pakeisti skatinimo ir bausmių, pagyrimų ir smerkimo motyvai. Todėl įstatymų leidėjai, teologai ir moralistai daugiausia užsiėmė šių valingų veiksmų reguliavimu ir stengėsi šioje srityje sukurti papildomų motyvų būti doriems. Jie žinojo, kad bausti žmogų už kvailystę arba raginti jį būti išmintingam ir įžvalgiam neturės didelio poveikio; nors tos pačios bausmės ir raginimai teisingumui ir neteisingumui gali turėti ženklią įtaką. Tačiau kasdieniame gyvenime ir pokalbiuose žmonės neatsižvelgia į šiuos tikslus, bet natūraliai giria ar peikia tai, kas jiems patinka arba nepatinka, regis, jie per daug nepaiso šios skirties, tik laiko išmintį tokia pat dorybe kaip prielankumas, o įžvalgumą tokia pat kaip teisingumas. Maža to, mes matome, kad visi moralistai, kurių sprendimų neiškreipdavo griežtas laikymasis sistemos, persiimdavo tokiu pat mąstymu ir kad ypač senovės moralistai nedvejodami iškeldavo išmintį virš svarbiausių dorybių. Tam tikro laipsnio pagarbos ir pritarimo jausmą gali sužadinti bet kuris sveikos ir geros būklės proto gebėjimas, o paaiškinti šį jausmą yra filosofų reikalas. Gramatikams teks ištirti, kokioms kokybėms suteikti dorybių pavadinimą, bet pradėję tyrinėti jie pamatys, kad tai nėra tokia lengva užduotis, kaip iš pirmo žvilgsnio jie buvo linkę įsivaizduoti.

Pagrindinė pagarbos prigimtiniams gebėjimams priežastis yra jų polinkis būti naudingiems jų turinčiam žmogui. Jokių sumanymų neįmanoma sėkmingai įvykdyti, jei nesivadovaujama išmintimi ir apdairumu; ir vien mūsų gerų ketinimų negana laimingai užbaigti savo sumanymus. Žmonės viršesni už gyvūnus daugiausia dėl viršesnio savo proto; ir tik dėl šio gebėjimo laipsnių žmonės taip begaliniai skiriasi vienas nuo kito. Už visus gebėjimų pranašumus esame dėkingi žmogaus protavimui, ir jei lemtis ne per daug įnoringa, didžioji dalis šių pranašumų turi atitekti išmintingiems ir įžvalgiems.

Jei klausiama, greita ar lėta nuovoka yra vertingesnė? Ar ta, kuri leidžia iš karto perprasti dalyko esmę, bet negapadeda nieko pasiekti tyrinėjant, ar priešingas charakteris, kuris kiekvieną dalyką turi išsiaiškinti didelėmis pastangomis. Šviesi galva ar pilna minčių? Ar gilus genialumas ar teisingas sprendimas? Trumpai tariant, koks charakteris arba ypatingas supratimas yra geresnis už kitą? Akivaizdu, nė į vieną iš šių klausimų mes negalime atsakyti neapsvarstę, kuri iš šių kokybių leidžia žmogui geriausiai prisitaikyti pasaulyje ir padeda jam daugiausiai pasiekti visuose reikaluose.

Egzistuoja daug kitų proto kokybių, kurių vertingumo ištakos tos pačios. Darbštumas , atkaklumas , kantrumas , veiklumas , akylumas , stropumas , pastovumas kartu su kitomis šios rūšies dorybėmis, kurias nesunku prisiminti, laikomos vertingomis vien dėl jų pranašumo tvarkantis gyvenime. Tas pats pasakytina apie nuosaikumų , santūrumą , taupumą , ryžtingumą; ir antra vertus, išlaidumas , prabangos siekis , neryžtingumas , nepasitikėjimas yra ydingi vien todėl, kad jie veda mus į pragaištį ir atima sugebėjimus tvarkyti reikalus ir veikti.

Išmintis ir sveika nuovoka vertinamos todėl, kad jos naudingos jų turinčiam asmeniui, o sąmojingumas ir iškalbingumas vertinami, nes yra tiesiogiai malonūs kitiems. Kita vertus, linksmas būdas mėgstamas ir vertinamas, nes yra tiesiogiai malonus pačiam asmeniui. Akivaizdu, kad pokalbis su sąmojingu žmogumi teikia didelį pasitenkinimą; kaip ir smagus, linksmo būdo žmogus užkrečia džiaugsmu visą draugiją dėl simpatijos jo linksmumui. Tad šios malonios kokybės natūraliai sukelia meilę bei pagarbą ir turi visus dorybės bruožus.

Dažnai sunku pasakyti, kodėl pokalbis su vienu žmogumi toks malonus ir įdomus, o su kitu toks nuobodus ir nemalonus. Pokalbis kaip ir knyga yra sielos atspindys, tad tos pačios kokybės, suteikiančios vertingumą vienam, turi kelti pagarbą ir kitai. Tai mes netrukus apsvarstysime. Dabar apskritai galime tvirtinti, kad visas vertingumas (kuris, be abejo, gali būti labai didelis), žmogaus patiriamas iš pokalbio, kyla vien tik iš malonumo, teikiamo jo dalyviams.

Šiuo požiūriu valyvumą taip pat galima laikyti dorybe, nes dėl jo natūraliai tampame malonūs kitiems ir jis yra svarbus meilės ir prisirišimo šaltinis. Niekas neneigs, kad aplaidumas šiuo atžvilgiu yra trūkumas; o trūkumas yra ne kas kita, tik mažesnė yda; o šis trūkumas, be nerimo jausmo, sužadinamo kitiems, negali turėti jokių kitų ištakų, todėl iš šio pavyzdžio, regis, tokio nereikšmingo, mes galime aiškiai atskleisti moralinės skirties tarp ydos ir dorybės ištakas ir kitomis aplinkybėmis.

Be visų šių kokybių, dėl kurių žmogus tampa mylimas arba vertingas, dar yra ypatingas, je-ne-scai-quoi , mielumas ir žavesys, prisidedantis prie to paties poveikio. Čia kaip ir dėl sąmojingumo bei iškalbos mums tenka remtis ypatingu jausmu, veikiančiu neapmąstant ir neatsižvelgiant į kokybių ir charakterių polinkius. Kai kurie moralistai šiuo jausmu aiškina visus dorovinius pojūčius. Jų hipotezė labai įtikinama. Tik atskirai ištyrinėjus galima pasakyti, kad kuri nors kita hipotezė yra svaresnė. Jeigu mes pamatysime, kad beveik visoms dorybėms būdingi minėti polinkiai, ir pamatysime, kad vien šių polinkių užtenka, kad pajustume tvirtą pritarimo jausmą, tuomet galėsime neabejoti, kad kokybėms pritariama tiek, kiek jos teikia pranašumo.

Padorumo ar nepadorumo kokybės, atsižvelgiant į asmens amžių ar charakterį, ar padėtį, taip pat prisideda prie jo gyrimo ar smerkimo. Padorumas labai priklauso nuo patyrimo. Įprastai pastebime, kad su amžiumi žmonės praranda lengvabūdiškumą. Tad rimtumas ir amžius mūsų mintyse yra susieti. Kai pamatome, kad kokio nors asmens charakteryje jie yra atsieti, mūsų vaizduotei primetama tam tikra prievarta, ir tai nemalonu.

Iš visų sielos gebėjimų mažiausios reikšmės charakteriui turi atmintis, o įvairūs jos laipsniai mažiausiai turi bendra su dorybe arba yda, nors kartu šių laipsnių įvairovė gali būti labai didelė. Jei tik atmintis nepasiekia tokių stulbinamų aukštumų, kurios mus stebina, arba nenugrimzta taip žemai, kad iš dalies susilpnina sprendimų gebėjimą, mes paprastai nepaisome jos pokyčių ir niekada nesiremiame ja girdami ar peikdami kokį nors asmenį. Turėti gerą atmintį toli gražu nelaikoma didele dorybe, paprastai žmonės tyčia skundžiasi bloga atmintimi; jie stengiasi įtikinti aplinkinius, kad viskas, ką jie sako, yra jų pačių sugalvota, ir aukoja atmintį vardan liaupsių savo genialumui ir sprendimams. Tačiau galvojant abstrakčiai, sunku suprasti, kodėl atminties gebėjimas teisingai ir aiškiai atkurti praeities idėjas turėtų būti ne toks vertingas, kaip gebėjimas išdėstyti savo turimas idėjas tokia tvarka, kad suformuluotume teisingus teiginius ir nuomones. Šio skirtumo priežastis greičiausiai ta, kad atmintis naudojama be malonumo arba skausmo pojūčio ir kad visi vidutiniai jos laipsniai beveik vienodai gerai padeda atlikti pareigas ir reikalus. Tačiau net ir mažiausi sprendimų pasikeitimai labai juntamai veikia pasekmes; be to, nė menkiausios šio gebėjimo dalies niekada nenaudojame be didžiulio pasigėrėjimo ir pasitenkinimo. Simpatija šiam gėrėjimuisi ir pasitenkinimui suteikia vertingumo supratimui; o jei jos nėra, esame priversti atmintį laikyti gebėjimu, kuriam nei smerkimas, nei gyrimas neturi jokios reikšmės.