Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

VI SKYRIUS Šios knygos išvada

Tad apskritai aš tikiuosi, kad nieko netrūksta tiksliam šios etikos sistemos įrodymui. Mes įsitikinę, kad simpatija yra labai galingas žmogaus prigimties principas. Mes taip pat įsitikinę, kad ji turi didžiulę įtaką mūsų grožio pojūčiui ne tik kai žvelgiame į išorinius objektus, bet ir kai sprendžiame apie moralę. Mes matome, kad ji turi užtektinai jėgos sukelti tvirčiausiems mūsų pritarimo jausmams, kai operuoja viena neprisidedant jokiam kitam principui; kaip, tarkim, teisingumo, ištikimybės, skaistybės ir gero išsiauklėjimo aplinkybėmis. Mes galime pastebėti, kad visos aplinkybės, reikalingos jos operacijoms, randamos daugumoje dorybių, kurios dažniausiai turi polinkį prisidėti prie visuomenės arba jas turinčio asmens gerovės. Jei mes palyginsime visas šias aplinkybes, nebekils abejonių, kad simpatija yra pagrindinis moralinių skirčių šaltinis; ypač jei turėsime omenyje, kad joks objektas negali prieštarauti šiai hipotezei vienu atveju, jei neprieštarauja visais kitais atvejais. Aišku, kad teisingumui pritariama tik dėl tos priežasties, kad jis turi polinkį į visuomenės gerovę, tačiau mums nerūpi visuomenės gerovė, jei nesusidomime ja dėl simpatijos. Panašias prielaidas galime daryti ir apie visas kitas dorybes, turinčias polinkį veikti visuomenės gerovei. Visą savo vertę jos turi įgyti iš mūsų simpatijos tiems, kas gauna kokią nors naudą iš jų; kaip ir dorybės, turinčios polinkį į jų turinčio asmens gerovę, įgauna savo vertę iš mūsų simpatijos jam.

Dauguma žmonių noriai sutiks, kad naudingos dvasinės kokybės yra dorybingos dėl savo naudingumo. Šitoks mąstymas yra toks natūralus ir taip dažnai pasireiškia, kad mažai kas suabejotų jo pripažinimu. Bet kartą jį pripažinus būtina pripažinti ir simpatijos jėgą. Dorybė laikoma priemone tikslui pasiekti. Priemonė tikslui pasiekti vertinama tik tiek, kiek vertinamas pats tikslas. Tačiau pašalinių laimė mus jaudina tik dėl simpatijos. Vadinasi, šiam principui mes turime priskirti pritarimo jausmą, kylantį apžvelgiant visas dorybes, naudingas visuomenei arba jas turinčiam asmeniui. Jos yra reikšmingiausia moralės dalis.

Jei tik derėtų tokia tema papirkinėti skaitytoją, kad pritartų, arba naudotis bet kuo, išskyrus svarius argumentus, mes turėtume daugybę argumentų jausmams patraukti. Visi dorybių mylėtojai (o tokie esame visi mintyse, nors ir labai nusižengiame praktiškai) tikrai turi būti pamaloninti matydami, kad moralinė skirtis atsiranda iš tokio kilnaus šaltinio, suteikiančio teisingą sampratą tiek apie žmogaus prigimties kilnumą , tiek api e gebėjimus. Tereikia visai nedaug žinių apie žmogiškus reikalus, kad suvoktum, jog moralinis jausmas yra įgimtas sielos principas ir vienas galingiausių jos sudedamųjų. Tačiau šis jausmas, be abejo, turi įgauti naują jėgą, jei apmąstydamas pats save pritars principams, iš kurių yra kilęs, ir neras savo ištakose ir savo pradžioje nieko, išskyrus didybę ir gėrį. Tie, kurie moralės jausmą laiko žmogaus proto pradiniu instinktu, gali gana autoritetingai ginti dorybės priežastį; tačiau jiems trūks pranašumo, kurį turi tie, kurie šį jausmą aiškina visa apimančia simpatija žmonijai. Anot jų sistemos, pritarimo reikia ne tik dorybei, bet ir dorybingam jausmui, ir ne tik šiam jausmui, bet ir jį sukeliantiems principams. Tad bet kuriuo atžvilgiu nebūtų nieko, išskyrus tai, kas pagirtina ir gera.

Šį pastaba gali apimti ir teisingumą, ir kitas šios rūšies dorybes. Nes nors teisingumas ir dirbtinis, jo moralumo jausmas prigimtinis. Tik vieninga žmonių elgesio sistema bet kurį teisingumo veiksmą paverčia naudingu visuomenei. Tačiau kai tik jis įgauna šį polinkį, mes natūraliai jam pritariame; o jei to nepadarytume, jokia vienybė ir jokia sutartis niekaip negalėtų sukurti šio jausmo.

Daugeliui žmonių išradimų būdinga keistis. Tai lemia nuotaikos ir užgaidos. Kurį laiką jie esti populiarūs, o paskui nugrimzta į užmarštį. Galbūt galima manyti, kad ir teisingumo padėtis turėtų būti tokia pati, jei laikome jį žmonių išradimu. Tačiau jo padėtis visiškai skiriasi. Interesas, kuriuo pagrįstas teisingumas, yra pats didžiausias iš visų įsivaizduojamų ir apima visus laikus ir visas šalis. Iš tikrųjų jam netinka joks kitas išradimas. Jis akivaizdus ir atsiranda formuojantis pačiai pirmai visuomenei. Visos šios priežastys paverčia teisingumo taisykles tvirtomis ir nekintamomis; bent jau tokiomis nekintamomis, kaip žmogaus prigimtis. O jei jos būtų pagrįstos pradiniais instinktais, ar galėtų būti bent kiek pastovesnės?

Ta pati sistema gali padėti mums susidaryti teisingą laimės ir orumo dorybės sampratą ir gali suteikti norą kiekvienai mūsų prigimties dalelei naudotis ir branginti šią kilnią kokybę. Ir iš tikrųjų, kas nepajus skubaus žinių ir visų gebėjimų siekio antplūdžio, kai suvoks, kad, be pranašumo, iš karto atsirandančio dėl šių pasiekimų, jie taip pat suteikia jam šlovę žmonijos akyse ir yra lydimi visuotinės pagarbos ir pritarimo? Ir kas gali pagalvoti, kad turtiniu pranašumu galima atlyginti kad ir už mažiausią socialinių dorybių pažeidimą, kai suvoks, kad ne tik jo charakteris kitų akimis, bet ir jo ramybė ir dvasinis pasitenkinimas visiškai priklauso nuo griežto jų laikymosi ir kad protas niekada nepajėgs atlaikyti savo paties išbandymo, jei neatliks savo pareigos žmonijai ir visuomenei? Tačiau aš susilaikau nuo panašių tvirtinimų. Tokiems samprotavimams reikia atskiro darbo, visiškai kitokio pobūdžio negu šis. Anatomas niekada neturėtų rungtyniauti su dailininku; kruopščiu pjūviu vaizduodamas smulkiausias žmogaus kūno dalis jis neturėtų tikėtis suteikti savo figūroms grakštumo ir sudominti judesiu ar raiška. Šie vaizdai netgi turi kažką baisaus ar bent jau detalaus; ir būtina objektus pateikti santūriai ir šiek tiek pridengtus, kad neatstumtų akies ir vaizduotės. Vis dėlto anatomas gali duoti puikių patarimų dailininkui; ir netgi neįmanoma pasižymėti šiame mene be pirmojo pagalbos. Turime tiksliai pažinti dalis, jų padėtį ir jungtis, kad galėtume piešti dailiai ir teisingai. Todėl net patys abstrakčiausi samprotavimai apie žmogaus prigimtį, nors šalti ir neįdomūs, tampa naudingi praktinei moralei ; o šio mokslo principai dėl to gali tapti teisingesni ir pats mokymas įtikinamesnis.

PRIEDAS

Nieko nesiimčiau mieliau už galimybę pripažinti savo klaidas; ir šį grįžimą prie tiesos ir protavimo laikyčiau kur kas garbingesnių už neklaidingiausią sprendimą. Neklystantis žmogus gali tikėtis pagyrimų tik už savo supratimo teisingumą; o savo klaidas ištaisantis žmogus rodo ir savo supratimo teisingumą, ir būdo atvirumą bei nuoširdumą. Kol kas man nepavyko atrasti kokių nors ženklesnių klaidų samprotavimuose, pateiktuose pirmuosiuose tomuose, išskyrus vieną straipsnį, bet iš patyrimo pastebėjau, kad kai kurie mano posakiai nebuvo itin gerai parinkti, kad apsaugotų skaitytojus nuo visų klaidų; ir aš pridedu priedą labiausiai dėl to, kad ištaisyčiau šį trūkumą.

Mūsų negalima priversti patikėti kokiu nors faktu, jei nepateikiama jo priežastis arba padarinys; tačiau nedaugeliui užtenka smalsumo paklausti savęs, kokia yra šio tikėjimo, atsirandančio iš priežasties ir padarinio santykio, priežastis. Mano nuomone, tai neišvengiama dilema. Arba tikėjimas yra kažkokia nauja idėja, tokia kaip realybės arba būties , kurią mes jungiame prie paprasto objekto suvokimo, arba tai tiesiog būdingas jausmas, arba jutimas. Kad tai nėra nauja idėja, prijungta prie paprasto suvokimo, galima parodyti šiais dviem argumentais. Pirma, mes neturime jokios abstrakčios būties idėjos, skirtingos ir atskiriamos nuo konkrečių objektų idėjos. Tad neįmanoma, kad ši būties idėja būtų prijungta prie bet kurio objekto idėjos ar formuluotų skirtumą tarp paprasto suvokimo ir tikėjimo. Antra, protas valdo visas savo idėjas, jis gali jas atskirti, jungti, maišyti ir kaitalioti kaip jam patinka; tad jei tikėjimas tebūtų nauja idėja, prijungta prie suvokimo, žmogaus galioje būtų tikėti tuo, kas jam patinka. Todėl mes galime prieiti prie išvados, kad tikėjimas susideda paprasčiausiai iš tam tikro jausmo arba jutimo; iš kažko, kas nepriklauso nuo mūsų valios, bet turi atsirasti dėl tam tikrų apibrėžtų priežasčių ir principų, kurių šeimininkai mes nesame. Kai mes tikime kokiu nors faktu, mes nieko daugiau nedarome, tik suvokiame jį kartu su tam tikru jausmu, skirtingu nuo paprastas vaizduotės svajones lydinčių jausmų. Ir kai mes pareiškiame savo netikėjimą bet kuriuo faktu, mes turime galvoje, kad argumentai už šį faktą sukuria ne šį jausmą. Jei tikėjimas nesusidėtų iš jausmų, besiskiriančių nuo paprasto mūsų suvokimo, visi objektai, net ir pateikti visiškai laukinės vaizduotės, turėtų tą patį pamatą, kaip ir pati tvirčiausia tiesa, pagrįsta istorija ir patyrimu. Nėra nieko, be jausmo ir pojūčio, kas skirtų vieną nuo kito.