Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Toliau tekste prigimtinis taip pat kartais priešinamas pilietiniam , kartais moraliam. Pats priešinimas visada rodo pasirinktą prasmę.

Filosofijoje nėra sunkesnių klausimų negu nuspręsti, kuri iš keleto esamų vieno reiškinio priežasčių yra pagrindinė ir vyraujanti. Retai esti koks nors labai tikslus argumentas mūsų pasirinkimui patvirtinti, ir žmonės turi sutikti vadovautis tam tikru skoniu arba fantazija, kylančia iš panašių pavyzdžių analogijos ir iš palyginimo. Čia daugeliui taisyklių, be abejonės, toks yra viešojo intereso motyvas, apibrėžiantis nuosavybę; tačiau aš vis dėlto manau, kad šias taisykles iš esmės patvirtina vaizduotė ar dar lengvabūdiškesnės mūsų minties ar suvokimo ypatybės. Aš toliau aiškinsiu šias priežastis ir paliksiu skaitytojui pasirinkti, kurioms jis teiks pirmenybę, ar toms, kurios randasi iš visuomenės naudos, ar toms, kurios atsiranda iš vaizduotės. Pradėsime nuo esamų savininko teisių.

Aš jau atkreipiau dėmesį į šią žmogaus prigimties kokybę (a): kad kai pasireiškia du vienas su kitu artimai susiję objektai, mūsų protas linkęs priskirti jiems kokį nors papildomą santykį tam, kad užbaigtų sąjungą; ir šis polinkis esti toks stiprus, kad dažnai verčia mus daryti klaidas (kaip, tarkim, jungti mintį ir materiją), jei manome, kad jos gali pasitarnauti šiam tikslui. Daugelis mūsų įspūdžių negali turėti vietos arba padėties erdvėje, tačiau mes vis dėlto manome, jog kaip tik šie įspūdžiai turi erdvinę sąsają su regėjimo arba lytėjimo įspūdžiais vien todėl, kad juos sieja priežastingumas ir jie jau sujungti vaizduotėje. Vadinasi, jeigu mes galime išgalvoti naują santykį, net ir absurdišką, tam, kad užbaigtume kokią nors sąjungą, lengva įsivaizduoti, kad jei būtų kokie nors santykiai, priklausomi nuo proto, jis lengvai prijungtų juos prie bet kokių pirmesnių santykių ir nauju saitu sujungtų tokius objektus, kurie jau turi sąjungą fantazijoje. Todėl, pavyzdžiui, mes visada neklysdami išdėstome kūnus, panašius dedame greta vienas kito ar bent jau pagal atitikimą , nes jaučiame pasitenkinimą jungdami gretimumo santykį su panašumo arba padėties panašumą prie kokybės panašumo. Ir tai nesunku paaiškinti remiantis žinomomis žmogaus prigimties ypatybėmis. Kai mūsų protas ryžtasi sujungti tam tikrus objektus, tačiau nesiryžta pasirinkti konkrečių objektų, jis natūraliai nukreipia savo žvilgsnį į tarpusavyje susijusius. Jie jau yra sujungti prote, jie kartu pasireiškia mūsų suvokimui, tad užuot reikalavus kokios nors naujos priežasties jų sujungimui, jam reikia labai stiprios priežasties priversti mus nekreipti dėmesio į jų artimumą. Visa tai mes turėsime progą išsamiau paaiškinti netrukus, kai tyrinėsime grožį. Dabar galime tenkintis pažymėdami, kad toji pati meilė tvarkai ir vienodumui, skatinanti išdėstyti knygas bibliotekoje ir kėdes svetainėje, prisideda ir formuojant visuomenę bei kuriant žmonijos gerovę, nes ji modifikuoja valdymo stabilumo bendrąją taisyklę. Kadangi nuosavybė formuluoja tam tikrą santykį tarp asmens ir objekto, natūralu, kad jis pagrįstas kokiu nors santykiu pirmtaku; ir kadangi nuosavybė yra ne kas kita, tik pastovi valda, saugoma visuomenės įstatymų, natūralu prie jos pridėti esamą valdymą, į ją panašų santykį. Nes jis irgi turi įtaką. Jei natūralu jungti visų rūšių santykius, juo labiau natūralu jungti panašius ir tarpusavyje susijusius santykius.

Kai kurie filosofai aiškina užvaldymo teisę sakydami, kad kiekvienas turi nuosavybės teisę į savo darbą; ir jei jis prijungia šį darbą prie kokio nors daikto, tai suteikia jam nuosavybės teisę į visumą; tačiau: 1. Esti tokių užvaldymo rūšių, kai negalima sakyti, kad mes prijungiame savo darbą prie įgyto objekto, pavyzdžiui, kad mes užvaldome pievą ganydami joje savo galvijus; 2. Tai paaiškina klausimą pasitelkus prijungimą ; ir tai reiškia nereikalingą ėjimą aplinkiniu keliu; 3. Negalime sakyti, kad prijungiame savo darbą prie kokio nors daikto, nebent perkeltine prasme. Tiksliau sakant, mes savo darbu jį tik šiek tiek pakeičiame. Tai formuoja tam tikrą santykį tarp mūsų ir objekto; iš čia pagal minėtus principus randasi nuosavybė.

Jeigu ieškosime šių sunkumų sprendimo samprotavime arba viešajame interese, mes niekada nerasime pasitenkinimo; o jei ieškosime jo vaizduotėje, aišku, kad kokybės, operuojančios šiuo gebėjimu, taip nepastebimai ir laipsniškai pereina viena į kitą, jog neįmanoma nustatyti kokių nors tikslių jų ribų arba baigties. Keblumų šia tema turi dar padaugėti, jei pastebėsime, kad mūsų sprendimas labai smarkiai keičiasi atsižvelgiant į klausimą ir jog tokia pati galia ir artimumas vieną kartą bus laikomi valdymu, o kitą kartą — nebus. Asmuo, persekiojąs kiškį iki visiško išsekimo, laiko neteisinga, jei kas nors kitas aplenkęs jį čiumpa jo grobį. Tačiau tas pats asmuo, ketinantis nusiskinti ranka pasiekiamą obuolį, neturi jokio pagrindo skųstis, jei kitas, vikresnis, aplenkia jį ir užvaldo šį obuolį. Kokia gi šio skirtumo priežastis; tik ne nejudrumas, nenatūrali kiškio būsena, o pastangų rezultatas, čia suformuojantis su medžiotoju stiprų santykį, kurio stokojame antruoju atveju.

Tad atrodo, kad netgi tikra ir patikima galia naudotis daiktu, be prisilietimo ar kokio nors kito juntamo santykio, dažnai nesukuria nuosavybės; ir toliau aš pastebiu, kad kartais juntamo santykio be jokios galios gana suteikti teisę į bet kurį objektą. Daikto įžvalga retai esti užtenkamas santykis, ir jis laikomas tokiu tiktai, jei objektas paslėptas arba labai miglotas; tuomet vien daikto įžvalga suteikia mums jo nuosavybę; anot maksimos, netgi ištisas žemynas priklauso tautai, kuri pirmoji jį atrado. Reikia vis dėlto pažymėti, jog tiek dėl atradimo, tiek ir dėl valdymo pirmasis atradėjas ir valdytojas turi prie šio santykio prijungti ketinimą tapti savininku, kitaip santykis neturės savo poveikio, nes mūsų fantazijoje ryšys tarp nuosavybės ir santykio nėra toks stiprus ir jam reikia tokio ketinimo pagalbos.

Visos šios aplinkybės aiškiai rodo, kokie painūs gali pasidaryti daugelis klausimų dėl nuosavybės įgijimo užvaldant; menkiausia minties pastanga gali pateikti mums pavyzdžių, kurie nepasiduoda jokiam protingam sprendimui. Jeigu mums labiau patinka tikri, o ne išgalvoti pavyzdžiai, mes galime pasvarstyti vieną iš tų, kurių pasitaiko beveik kiekvieno prigimtinius įstatymus tyrinėjančio rašytojo tekstuose. Du graikų kolonistų būriai, paliekantys gimtąjį kraštą ir išvykstantys ieškoti naujų žygdarbių, gavo žinią, kad artimiausią miestą paliko jo gyventojai. Kad patikrintų, ar žinia teisinga, jie tučtuojau išsiuntė du pasiuntinius, po vieną iš kiekvieno būrio; prisiartinę prie miesto pasiuntiniai išvydo, jog žinia teisinga, ir lenktyniaudami metėsi bėgti, ketindami užvaldyti miestą — kiekvienas saviems tėvynainiams. Vienas iš pasiuntinių, pamatęs, jog neprilygsta antrajam, metė savo ietį į miesto vartus, ir jam pavyko įsmeigti ją pirma, negu pribėgo jo draugas. Tai sukėlė ginčą tarp abiejų kolonijų dėl to, kuriai iš jų priklauso apleistas miestas; ir šis ginčas dar tebevyksta tarp filosofų. Aš pats manau, kad šio ginčo neįmanoma išspręsti, taip yra dėl to, kad visas klausimas priklauso nuo vaizduotės, o ji šiuo atveju neturi jokio tikslaus arba apibrėžto standarto, pagal kurį galėtų spręsti. Kad tai taptų akivaizdu, atkreipkime dėmesį į tai, kad jei šie du asmenys būtų buvę paprasti kolonijų nariai, o ne pasiuntiniai arba atstovai, jų veiksmai neturėtų jokių pasekmių, nes tokiu atveju jų santykis su kolonijomis tebūtų silpnas ir netobulas. Pridėkite dar ir tai, kad bėgti prie vartų, o ne prie sienų arba kitos kurios nors miesto dalies jų nevertė niekas, tik tai, kad vartai, pastebimiausia ir ženkliausia miesto dalis, geriausiai patenkina fantaziją, vertinančią juos kaip visumą; mes žinome, kad ir poetai dažnai naudoja juos savo įvaizdžiuose ir metaforose. Dar galime atkreipti dėmesį į tai, kad pasiuntinio prisilietimas, arba lytėjimas, nėra tikras valdymas; ne tikresnis negu ieties įsmeigimas; jis tik suformuoja santykį; bet ir antruoju atveju yra aiškus santykis, nors galbūt ir ne toks stiprus. Kuris iš šių santykių suteikia teisę bei nuosavybę ir ar tam gana kurio nors iš jų, aš palieku nuspręsti protingesniems už mane.