Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Quod si frumentum Titii frumento tuo mistum fuerit: siąuidem ex voluntate vestra, commune ėst: ąuia singula corpora, id est, singula grana, quae cujusque propria fuerunt, ex consensu vestro communicata sunt. Quad si casu id mistum fuerit, vel Titius id miscuerit sine tua voluntate, non videtur id commune esse; quia sin. gula corpora in sua substantia durant. Sėd nec magis istis casibus commune sit frumentum quam grex intelligitur esse communis, si pecora Titii tuis pecoribus mistafuerint. Sed si ab alterutro vestrūm totum id frumentum retineatur, in rem quidem actio pro modofrumenti cujusque competit. Arbitrio autem judicis, ut ipse aestimet ąuale cujusąue frumentum fuerit. Inst. Lib. II. Tit. I. § 28.

[Kai jūsų grūdai sumaišomi su Tito grūdais, jeigu tai padaryta laisva abiejų jūsų valia, grūdai yra bendra jūsų nuosavybė, nes atskiri elementai, t. y. pavieniai grūdeliai, buvę kiekvieno jūsų nuosavybe, buvo sumaišyti bendru jūsų sutikimu. Tačiau jeigu grūdai susimaišė atsitiktinai arba jeigu Titas sumaišė juos be jūsų sutikimo, tai mišinys nėra bendra nuosavybė, nes kai kurie elementai išlaiko savo pradinę tapatybę. Tikriau tokiomis aplinkybėmis grūdai netampa bendra nuosavybe, lygiai kaip ir galvijų banda nelaikoma bendra nuosavybe, jeigu Tito galvijai susimaišo su jūsiškiais.

Bet jeigu minėtus grūdus laiko vienas arba kitas iš jūsų, tai leidžia iškelti ieškinį dėl turto nuosavybės nustatymo pagal kiekvienam priklausantį grūdų kiekį. Teisėjas savo nuožiūra nuspręs, kurie grūdai priklauso kiekvienai šaliai.]

Jeigu dviejų asmenų nuosavybė sujungta taip, kad jos neįmanoma nei padalyti , nei atskirti , pavyzdžiui, jeigu kas nors pastato namą kito žemėje, tada visuma turi priklausyti vienam iš savininkų; ir čia aš tvirtinu, kad natūraliai suprantama, jog ji priklauso didesnės dalies savininkui. Nors sujungtas objektas gali būti susijęs santykiu su abiem skirtingais asmenimis ir vienu kartu traukti mūsų dėmesį prie abiejų, vis dėlto daugiausia mūsų dėmesio gauna didesnė dalis ir dėl tvirtos sąjungos traukia paskui save ir mažesnę; todėl visuma išlaiko santykį su šios dalies savininku ir laikoma jo nuosavybe. Vienintelis sunkumas — ką vadinti didesne ir labiausiai vaizduotei patrauklia dalimi.

Šią kokybę lemia keletas skirtingų aplinkybių, beveik neturinčių jungties viena su kita. Sujungto objekto dalis gali tapti didesnė už kitą, nes ji pastovesnė ir ilgiau trunka, nes vertingesnė, nes akivaizdesnė ir pastebimesnė, nes ji didesnės apimties, nes ji atskirtinesnė ir labiau nepriklausoma. Bus lengva suvokti, kad šios aplinkybės gali būti jungiamos ir priešinamos visais įsivaizduojamais skirtingais būdais bei visais skirtingais laipsniais ir atsiras daug variantų, kai abiejų šalių priežastys pasiskirstys taip tolygiai, kad bus neįmanoma prieiti prie jokio patenkinamo sprendimo. Tad tai tinkama užduotis pilietiniam įstatymui nustatyti tai, ką žmogaus prigimties principai palieka neapibrėžta.

Žemės paviršius teikia pirmenybę žemei, sako civilinė teisė; raštas — popieriui; drobė — paveikslui. Šie sprendimai nedera vienas su kitu ir prieštarauja tiems principams, iš kurių yra atsiradę.

Tačiau iš visų šios rūšies klausimų keisčiausias yra tas, kuris daugelį amžių neleido susitarti Prokulo ir Sabino sekėjams. Tarkime, kad asmuo išliejo taurę iš kitam priklausančio metalo arba pastatė laivą iš kito žmogaus medienos, ir tarkime, kad metalo arba medienos savininkas pareikalauja grąžinti jo nuosavybę, klausimas — ar jis turi teisę į taurę arba į laivą? Sabinas atsakė teigiamai, jis tvirtino, kad substancija, arba materija yra visų kokybių pagrindas, kad ji netrūnija ir yra amžina, vadinasi, aukštesnė už formą, atsitiktinę ir priklausomą. Kita vertus, Prokulas pažymėjo, kad forma yra akivaizdžiausia ir pastebimiausia dalis ir kad tik pagal ją kūnai yra vadinami esą šios ar kitos konkrečios rūšies. Prie to jis dar galėjo pridėti, kad daugelio kūnų materija, arba substancija, tokia nepastovi ir kintantama, jog visiškai neįmanoma pastebėti visų jos pasikeitimų. Kai dėl manęs, aš nežinau, kokie principai padėtų galutinai išspręsti šį prieštaravimą. Todėl aš pasitenkinsiu pastaba, jog man visiškai išradingas atrodo Treboniano sprendimas, kad taurė priklauso metalo savininkui, nes jai galima grąžinti pirminę formą; tačiau laivas priklauso jo formos kūrėjui dėl priešingos priežasties. Vis dėlto kad ir kokia sumani atrodytų ši priežastis, ji aiškiai nulemta fantazijos, nes dėl šios atgaminimo galimybės priežasties ji pastebi artimesnę jungtį ir santykį tarp taurės ir metalo, negu tarp laivo ir medienos, nes čia substancija pastovesnė ir ne tokia kintama.

Tyrinėjant skirtingas teises į valdžią, pasitaiko daug priežasčių, įtikinančių mus, kad paveldėjimo teisė labai priklauso nuo vaizduotės. Dabar aš pasitenkinsiu vienu pavyzdžiu, tinkančiu aptariamai temai. Tarkime, kad asmuo miršta nepalikęs vaikų ir tarp giminaičių kyla ginčas dėl palikimo; akivaizdu, kad jei jo turtas gautas iš dalies iš tėvo, iš dalies iš motinos, natūraliausias būdas išspręsti šį ginčą yra padalyti jo valdas ir perduoti kiekvieną dalį tai šeimai, iš kurios jos kilusios. Na, o jei manoma, kad kadaise asmuo buvo visateisis ir visiškas šių turtų savininkas; aš klausiu: kas, be vaizduotės, gali priversti mus rasti tikrą šių dalybų lygybę ir natūralią priežastį? Jo prisirišimas prie šių šeimų nepriklauso nuo jo valdymo; todėl negalima manyti, kad jis pritartų šioms dalyboms. Kai dėl viešojo intereso, regis, jis nė trupučio nesusijęs nei su viena, nei su kita šalimi.

Jeigu moralumas būtų pažinus protui, o ne jausmams, būtų dar akivaizdžiau, kad pažadai visiškai negali jo pakeisti. Manoma, kad moralumas susideda iš santykių. Tad visi nauji moralės reikalavimai turi atsirasti iš kokio nors naujo objektų santykio; vadinasi, valia tiesiogiai negalėtų sukurti jokių moralės pokyčių, bet tokį poveikį galėtų turėti tik pakeitusi objektus. Tačiau moralinė prievolė dėl pažado yra grynas valios poveikis, nė trupučio nepasikeičiant jokiai visatos daliai, vadinasi, pažadai neturi prigimtinės prievolės.

Jei kas pasakytų, kad šis valios veiksmas yra iš esmės naujas objektas, sukuriantis naujus santykius ir naujas pareigas, aš atsakyčiau, kad tai grynas sofizmas ir jį galima atskleisti pasitelkus šiek tiek kruopštumo ir tikslumo. Valios veiksmu norėti naujos prievolės reiškia valios veiksmu norėti naujo objektų santykio; vadinasi, jei šį naują objektų santykį suformuotų pati valia, tai galiausiai valios veiksmu norėtume šio valios veiksmo; tai yra visiškai absurdiška ir neįmanoma. Čia valia neturi jokio objekto, į kurį ji galėtų būti nukreipta, bet turi grįžti pati prie savęs in infinitum. Nauja prievolė priklauso nuo naujų santykių. Nauji santykiai priklauso nuo naujo valios veiksmo. Naujas valios veiksmo objektas yra nauja prievolė, vadinasi, ir nauji santykiai, vadinasi, ir naujas valios veiksmas; šis valios veiksmas ir vėl žvelgia į naują prievolę, santykį ir valios veiksmą, be jokios pabaigos. Todėl neįmanoma, kad mes apskritai valios veiksmu norėtume naujos prievolės; vadinasi, apskritai neįmanoma, kad valios veiksmas lydėtų pažadą arba sukurtų naują moralinę prievolę.

Turiu galvoje tai, kad įšventinimas manomai suteikia neišdildomą patepimą. Kitu požiūriu tai tėra teisėtas kvalifikacijos suteikimas.

Pirminis laiko, o ne kilnumo arba jėgos požiūriu.

Šią prielaidą reikia laikyti griežtai teisinga dėl kiekvienos vien jausmų pagrindu nustatomos kokybės. Kuria prasme mes galime kalbėti apie teisingą ar neteisingą skonį moralei, iškalbai arba grožiui, panagrinėsime toliau, o kol kas galima pastebėti, kad bendriesiems žmonių jausmams būdingas toks vienodumas, kad panašūs klausimai mažai reikšmingi.